Dvasiai nėra didesnio tikrumo, kaip tikėjimas. Esu laiminga, kad buvau pakviesta tikėti, paliesta Dievo malonės. Tikėti – tai sutikti Dievą. Tikėti – tai išgirsti, kaip Dievas pakviečia mane vardu. Tikėti – tai tikėtis Jį sutikti visuose keliuose. Jis leidžiasi sutinkamas, sustoja mano kelyje, prašydamas pasitikėti. O kiek kartų aš praėjau pro Jį, kaip pro nematomąjį. Tikėjimas leidžia pažvelgti Jam į akis. Tikėti – tai panerti į anapusybę. Ją priartinti prie tikrovės. Ją išgyventi kaip tikrovę. Kada nematomas Dievo buvimas ir Dangaus karalystė yra visiškai reali. Neapčiuopiama realybė. Po tikėjimu slypi ištisas Dievo pasaulis, Jo karalystė. Toje karalystėje jau gyvenu dabar. Tikėjimas yra slaptažodis, leidžiantis įeiti į Dievo karalystę.

Stoviu prieš šią, atrodytų, nerealią tikrovę ir ja gėriuosi. Gyvenu jos žavesiu. Siela šaukia pažįstanti Viešpatį. Ir tikėjimo tikrovė tampa reali. Dievas moka įsiterpti į mūsų žemiškąjį gyvenimą. Tikėjimo tikrovė tarsi paliečiama – kalba, pasakoja, atsiveria, turi savo logiką ir savo braižą. Turi savo aromatą, Jis padvelkia, kaip nori Šventoji Dvasia. Tai slėpiningas pojūtis – pasinerti į tikėjimo tikrovę – aš jam pasiduodu, leidžiuosi jo užvaldoma. Atverti tikėjimo realybei akis padeda Dievo ilgesys. Tas ilgesys pašaukia tikėjimą. Aš imu Dievo visur ieškoti. Iš pradžių netgi to nežinodama. Ieškau savo pradžios, ieškau iš kur kilusi. Nerandu ramybės be Dievo. Nerandu tol, kol Jis netampa mano tikrove. Mano tikėjimu. Tikėjimo tikrovė yra tarsi šydas, bet jis permatomas – matau Viešpaties pasaulį. Tai toks stiprus yra tikėjimo tikrovės pajautimas. Kokiais keliais tas pajautimas ateina, kaip jis prasideda?

Prasideda jis nuo vienatvės, kurios nepanaikina žmonių apsuptis. Aš jaučiuosi labai vieniša po plačiu, dar nekalbančiu dangumi. Šaukiu į Jį ir mano šauksmas kažką pasiekia. Kažką labai artimą. Čia aš išgirstu Kito girdėjimą. Aš, vienišoji, užmezgu dialogą su gimstančiu mano tikėjimo Dievu. Visas gyvenimas yra dialogas su Dievu. Intymus pokalbis dviese. Tik reikia tikėjimo Jį girdėti. Dievas regimas tikėjimu. O mano vienatvės šauksmą gali nuraminti tai, kas tobula. Žemiškumas neužpildo manęs – vis žvelgiu aukštyn, vis žvelgiu tolyn. Tobulumas yra kviečiantis, skatinantis, kerintis. Tobulumo siekimas atveda tiesiai prie Dievo. Dievas yra tobulumo atsakymas.

Kaip ilgai aš stovėsiu atsirėmusi į tikėjimo tikrovę? Visada, kol gyvensiu šioje žemėje. Kol norėsiu jau šioje žemėje pasiekti Dangų. Tikėjimo tikrovė atveria daug atsakymų. Tai kasdienybės įvardijimas ir išskirtinių reiškinių atspindėjimas. Tikėjimo tikrovės atsakymai atskleidžia Dievo tikrovę. Čia jis toks pat realus, kaip aš pati. Mane supanti kasdienybė kalba įvairiomis kalbomis, įvairiai mane liudija – esu jos dalis. Ir aš liudiju – liudiju žemiškąjį ir dangiškąjį pasaulį. Liudiju Dievą. Savo tikėjimu. Tuo tikėjimu aš gimstu amžinybei. Jis mano skydas nuo žemiškumo, nuo susmulkėjimo, nuo apčiuopiamos naudos troškimo. Šį kartą aš trokštu kitokios naudos – tikėjimu matuojamos, tikėjimu surandamos. Ši dangiška nauda ateina tiesiogiai į širdį – ji patikrinama intuityvia meile; tiesiogiai į protą – ji patikrinama intuityvia logika; tiesiogiai į jausmus – ji patikrinama intuityvia tų jausmų išraiška. Kartais nepaaiškinamas džiugesys atneša atsakymą. Ir tas atsakymas dažnai yra atsakymas kartu ir apie Dievo buvimą.

Mano tikėjimas įvelkamas į ritualus, apeigas. Juk negalėčiau melstis netikėdama. Meldžiuosi Dievui, kuris yra ir kuris mane girdi. Meldžiuosi bažnyčioje – Jis norėjo, kad būtų įkurta Bažnyčia, Jo matomi namai pasaulyje. Aš čia randu Jį tabernakulyje, Duonos pavidalu – randu Jį tikėjimu. Jis prašo iš manęs tikėjimo, nes tik taip gali būti atpažintas. Meldžiuosi namuose ir kitose vietose, nes mano tikėjimas Jį pakviečia visur ir tada Jis ateina. Pasirodo mano tikėjimo pasaulyje. Tas pasaulis yra toks tikras, koks tikras yra mano tikėjimas. Mano pasitikėjimas Dievu stiprina mano tikėjimą.

Mano tikėjimas yra tai, kuo gyvenu. Jeigu Dievas yra mano kasdienybė ir šventė – tai mano tikėjimas, Jį liudijantis, yra mano gyvenimo dalis. Pati slėpiningiausia, pati iškiliausia, pati mylimiausia dalis. Taip, kaip mylimas yra Dievas. Tik tikėdama galiu Jam išreikšti savo meilę. Tikėdama galiu daug ką nuveikti. Nevilties akimirką galiu viltis stebuklo. Nuodėmingoje savo tikrovėje galiu atsiremti į Jėzaus kančią ir prisikelti. Varginančioje rutinoje galiu įžvelgti neįtikėtinų permainų. Tikėdama galiu pakeisti ir savo asmenybę – Viešpaties paveikslas lydi mane ir kviečia Juo sekti.

Tikėjimo tikrovė yra ši diena ir rytojus galbūt amžinybėje. Tikėjimu esu susieta dviejų pasaulių. Tikėjimo žvilgsnyje jie tampa viena. Kaip tie pasauliai viena yra Dievo žvilgsnyje. Kur mes bebūtume, visur esame Jo vaikai. Tikėdama aš pasiekiu Dievo realybę. Ir noriu joje apsigyventi – tikėdama galiu to pasiekti.

Tikėjimas gali būti ugdomas. Meldžiuosi tikėdama. Meldžiuosi, kad sustiprinčiau tikėjimą. Tikėjimą stiprina Šventojo Rašto nuolatinis skaitymas. Joje išdėstyta tikrovė yra paremta parašytu žodžiu, liudija apie Dievą ir patį tikėjimą. Tikėjimą  stiprinu ir bendraudama su kunigais, vienuoliais ir kitais tikinčiaisiais. Kiekvienas iš jų turi savo tikėjimo istoriją ir ją liudija. Šios tikėjimo istorijos yra patikrintos asmenine patirtimi. Jos yra tikros ir nepakartojamos.

Tikėjimas yra atsivėrimas Dievo gyvenimui – taip aš susirandu dangiškąją savo dalį. Tikėjimu žemėje liudiju priartėjusią Dievo realybę ir priimu ją kaip savąją.