EPA nuotrauka

Meno kritiko ir tinklalapio menufaktura.lt redaktoriaus Vaido Jauniškio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Nepaisydami mus supančių ir mūsų pačių spinduliuojamų neigiamų nuotaikų, mes vis tiek esame nepataisomi optimistai. Nes esame įsitikinę, kad kažkas mus turi išgelbėti ir tikrai išgelbės. Esame tikri, kad tas, kuris yra aukštai ar toli, nežino visų bėdų, bet kai išgirs – supyks ir imsis tvarkos, ir drakonas bus nugalėtas, o princesės išlaisvintos, – antraip kaip paaiškinti tokį pasigėrėtiną mūsų nesirūpinimą savimi, nesipriešinimą absurdui, savęs pačių ir savo teisių negynimą? Tarsi būtume bepročiai, kurie, kaip kita proga sakė pasakininkas Švarcas „Paprastame stebukle“ – „kurie elgiasi taip, tarsi gyventų amžinai“. Tas mus visada išlaisvinsiantis „kažkas“ būdavo karalius, caras, prezidentas, Visagalis. O jei net ir visas gyvenimas taip ir liks sumautas, vis tiek kañčios, tarsi koks draudimas, mums užtikrins geresnį, nes – mes kentėjome. Pagal tikėjimą ar kaip Čechovo herojai. Mums svetima Monteverdi madrigalinės operos renesansinė ištarmė, kur Dievas atsisako iš pragaro išleisti iki mirties skaistybę išsaugojusias senutes, nes šios nepasinaudojo joms suteiktais malonumais.

Todėl iki šiol tikime, kad visgi valdžia galiausiai susipras ir mus išgelbės. O ši – taip pat mano, kad nusileis tas graikiškųjų tragedijų deus ex machina ir sustabdys mus malančius krumpliaračius. Nusileis Dievas, ne žmonės su konkrečiais veiksmais. Šiandien mūsų pasaulėžiūros slinktis darosi esminė – mes persikeliame iš tikrovės su ją leidžiančiu pakęsti optimizmu, kuris iš tiesų yra kraštutinis fatalizmas, į stebuklinių pasakų pasaulį, magijos ir užkalbėjimų erdves. Kalba yra ta magija, kuri savo galia kuria ir apibrėžia pasaulį taip, kad net kalbantysis nenujaučia, kiek daug jis sukuria. O kalba, jos kuriama virtualybė iš tiesų ima keisti realybę – bent taip mąsto ir tuo tiki modernios politikos šamanai, sekantys mums pasakas. Pvz., dėl to, kad buvo išduotas Baltarusijos opozicionierius, Teisingumo ministerija aiškiai įvardijo: buvo kaltas Koordinavimas. Dėl išduotos vizos Baltarusijos diplomatei Užsienio reikalų ministerija pasakė: kaltos kelios Klaidos. Štai jei tik Koordinavimą su Klaidomis būtų nubaudę ir pasodinę – kaip senovėje realiai į kalėjimus sodindavo valdovus įžeidusias lėlių teatro lėles – politika būtų nuoseklesnė, bet net ir čia niekas nebuvo nubaustas. O kalėjime sėdi žmogus, kurį patupdė Koordinavimas.

Skamba kaip magiškojo realizmo romano ištrauka, tačiau tai, kas vieniems yra stilius, kubiečių rašytojas Alejo Carpentieras įrodė, kad kitiems tai – gyvenimo būdas, nes Lotynų Amerikos istorija ne sykį lenkė iškiliausius Europos literatūros pavyzdžius: tai vyriausybė išleidžia įsakus epidemijoms sustoti prie šalies sienos, tai Haičio karalius nuo pasaulio užsidaro tvirtovėje, kuri, jis įsitikinęs, atlaikys europiečių antpuolius, nes cemento skiedinys sumaišytas su šimto jaučių krauju. Pozityvistui Ogiustui Kontui ten statytos bažnyčios, o pats Maradona, tiesiogiai prilygindamas futbolą religijai, pastato futbolo šventovę su atitinkamais kamuolio valdymo ritualais. Ir jei Pietų Amerikos džiunglėse misionierių dėka būdavo įgyvendintos įvairios XVIII a. europiečių visuomenės utopijos, tai imi abejoti, ar toks pat fanatiškas fatalizmas ir Dievo bei valdžios baimė neatrado savo erdvės ir Europos pakrašty. Kai girdi realios, ne rašytojo sukurtos Vyriausybės atstovus, taip gąsdinančius žmones Krize, kad vėliau šiems tampa sunkiausia visoje Europoje, o po trejų metų dar vienos Krizės akivaizdoje kalbančius apie vis gerėjančią ekonomiką ir šviesėjančius laikus, – galvoji: kodėl tokių siužetų nesukuria rašytojai? Nes kalbantieji jau panašėja ne į viešųjų ryšių akcijų veikėjus (akcijos – taip pat magija), bet gali priminti vudu apeigomis prikeltus realybės nesuprantančius zombius. O ką reiškia – lyg pasakų jaunikaičio – išsikelta užduotis ištraukti milijardą iš šešėlio? Beveik tiesioginė nuoroda į Anderseno pasaką apie Šešėlį, pabėgusį nuo šeimininko. Gal būtent ši pasaka ir nurodo, kaip teisingai atkerėti realybę, nes šešėlis yra šeimininko atspindys, jo juodoji pusė?

Amžinos vizijos taip pat yra mūsų fatališkojo optimizmo šaltinis. Kaip Kalėdos ar Velykos metų rate, taip ir metai siūlo vis naujų prisikėlimų: Lietuvos vardo paminėjimo (nota bene: vardo, bet ne tikros valstybės atsiradimo!!!) 1000-metis, Vilniaus – Europos kultūros sostinės metai, o naujausia – krepšinio čempionatas. Visi šie įvykiai turėjo pakelti mūsų ekonomiką, atpūsti į Lietuvą tūkstančius turistų, suteikti tokį postūmį barams, viešbučiams ir parduotuvėms, kad atgytume kaip po elektros šoko ir užsikurtų klestėjimo perpetuum mobile. Įvairiais metais pranašauti įvairūs skaičiai, ir negi jie – ne užkalbėjimai, lietaus iškvietimo šokiai, kai tėvyninės kilmės ekonomistai rimčiausiai įrodinėja, kiek pergalės suteiks žmonėms pasitikėjimo, o tuomet šie puls vartoti. Geresnio atkirčio šiai legendai neradau už vieną komentarą: „Jei šiandien laimėsime prieš ispanus, nusipirksiu maišelį traškučių.“ Deja – po Panevėžio ir Šiaulių su aptvertais barais ir tūkstantinėmis kainomis už viešbučius griuvo net Vilnius, nesulaukęs bent procentu daugiau turistų, ir pranašautas jų skaičius nuo 50 000 nusileido iki 30 000, vėliau krito iki 8 000, o ir tų galiausiai nebuvo rasta. Jei VEKS-as dar galėjo teisintis apkerėtomis oro linijomis, tai šiandien jos beveik klesti, bet vis tiek niekas į šią šalį neplūsta. Tik išvykusieji garantuotai skleis žinią apie itin brangų maistą ir nakvynę penkių žvaigždučių palapinėse (1).

Pasakų būna įvairių, bet visos jos kuriamos norint pamokyti, įteigti tam tikras etines normas, supažindinti su elgsenos tradicijomis. „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ metai atskleidė, kad daugiausia kultūros trūko Vilniui ir jame sėdinčiai valdžiai. Krepšinio čempionatas tai tik patvirtino: dar iki rungtynių pradžios buvo iššvaistyta dešimtys milijonų statyboms, statybinių firmų šantažuojama valdžia riekė dar daugiau, bet niekas nebuvo stabdoma: aiškintasi pakeliui, kaip ir privaloma, bet renginys dėl to nenutrauktas. Nes krepšinis valdžiai – deja, ne pirmoji religija, bet elementarus pelnas, kai už sporto stovi didžiulis verslas. Kultūra nei kada turės tokių patronų, nei tiek azarto minioms, o būtent politikams ir reikia šių dviejų komponentų – pinigų ir rinkėjų. Tačiau jei kalbama apie šalies garsinimą ir įvaizdį, abi sritys gali dėtis sau neabejotinus pliusus kaip organizatoriai – ir vieni geriausių Europoje. Tiesa, ne be noro geriau pasirodyti prieš kitus ir kitiems, tik ne sau.

Bet pasakos geros tuo, kad, panardinusios į saldžią iliuzijos terpę, kada nors baigiasi. Šoką sukelia ne teatro mechanizmais nuo lubų besileidžiantis Apolonas, o pabudimas iš saldaus sapno ir visuotinės euforijos. Pasakos kuriamos tam, kad nepamirštume jų ištarmių. Žinoma, galima kreipti dėmesį tik į turtus, kuriuos finale laimi trečias apykvailis brolis. Bet ir jis savo kojomis brido per upę, keliavo per mišką, kovojo su slibinais, o ne pirko loterijos bilietą prekybos centre.

 


 

(1) Po sekmadieninio Lietuvos Vyriausybės vadovo susitikimo su FIBA Prezidentu dėl olimpinės atrankos rungtynių esu priverstas papildyti komentarą. Kadangi LTV „Panoramos“ siužete ministras pirmininkas Andrius Kubilius pamąstė ir apie galimybę surengti pasaulio krepšinio čempionatą – galbūt su Latvija ir Estija, drįsčiau siūlytis Vyriausybei padėti parašyti paraišką, kurios esmė būtų – surengti čempionatą Pasvaly, Joniškyje ir Bauskėje kaip apytiksliame centre tarp Talino ir Vilniaus, kur ne tik būtų pastatytos naujos arenos, bet ir atvestas ekologiškų pigių dujų vamzdis (iš būsimo B.Lubio terminalo), nutiesti kiti septyni kilometrai „Rail Baltica“ bėgių ir atidarytas aukštųjų technologijų slėnis (Gūglapievė). Drauge būtų kiek pavėluotai paminėtos Saulės mūšio 775-osios metinės ir galbūt atidengtas paminklas su kalaviju ir kamuoliu. Skulptorius žinomas.

Kultūros savaitė