Siūlome pokalbį su Gausių šeimų asociacijos vadove Angele Kostagriziene.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie Gausių šeimų asociaciją, kuriai vadovaujate?

Ši asociacija dabartiniu pavadinimu savo veiklą pradėjo 2004-aisiais, tačiau realiai mes veikiame jau dvidešimt metų, nuo 1990-ųjų, kai buvo įsteigta Lietuvos tautosaugos bendrija „Šeimyna“. Pagrindiniai asociacijos tikslai – propaguoti tradicinės šeimos vertybes, gerinti gausių šeimų įvaizdį visuomenėje, vykdyti įvairius projektus, susijusius su gausių šeimų ir jose augančių vaikų gerove, atstovauti gausių šeimų interesams įvairiose institucijose, vykdyti švietėjišką veiklą bei, žinoma, padėti vieni kitiems.

Šiuo metu Gausių šeimų asociacija vienija 12 gausių šeimų bendrijų iš 11 šalies rajonų. Šios bendrijos jungia apie 2000 šeimų iš visos Lietuvos, o kiekviena iš jų organizuoja savo veiklą, atsižvelgdama į savo rajono šeimų poreikius. Pastaraisiais metais pradėjome teikti ir į įvairias paslaugas šeimoms, o iki tol daugiausia bandydavome įtvirtinti šeimai palankią teisinę aplinką, stengėmės aktyviai dalyvauti visose diskusijose dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos.

Tikrai džiaugiuosi, kad kartais pavyksta pasiekti, kad politikai atsižvelgtų į šeimų lūkesčius ir problemas. Tiesa, turiu pripažinti, jog esu kiek nusivylusi, jog politikai aktyviausiai šeimų gerove pradeda rūpintis, kai jau artėja rinkimai. Tada būna ir kvietimų susitikti, ir išgirstame, kaip jiems svarbu, kad šeimos būtų nuosekliai remiamos, paberiama daug pažadų. Paskui, kai rinkimai baigiasi, dėmesys šeimai gerokai susilpnėja. Pavyzdžiui, ir dabartinis premjeras Andrius Kubilius, kol dar buvo opozicijos lyderis, daug kalbėdavo apie tai, jog parama darniai šeimai yra labai svarbi ilgalaikė investicija, kad gausios šeimos turėtų sulaukti visokeriopos valstybės paramos. Deja, kai tik buvo paskelbta kova su ekonomine krize, būtent parama šeimai, motinystės pašalpos tapo vienu iš pirmųjų valstybės išlaidų „karpymo“ sričių.

Šiandien telieka spėlioti, ar valstybės parama šeimoms, gerėjant ekonomikos rodikliams, bent pradės artėti prie iki krizės lygio, o gal šeimoms ir toliau teks neramiai stebėti politikų kovas, kai vieni priima kurį nors svarbų įstatymą ar koncepciją, o jų oponentai yra pasiryžę visa tai persvarstyti. Tikrai galiu sakyti, kad Lietuvos šeimoms šiandien trūksta aiškumo ir realios pagalbos, o ne politinių „meilės prisipažinimų“.

Gimstamumas Lietuvoje mažėja nuo pat Nepriklausomybės atgavimo laikotarpio. Aiškiausiai tai atsispindi mokyklose, kur abiturientų kur kas daugiau nei pirmokų. Kita vertus, prieš kurį laiką būta ir linksmesnių žinių, kad 2008 ar 2009 metais naujagimių skaičius Lietuvoje kiek padidėjo – gal pradėjo daugėti ir gausių šeimų?

Pradėkime nuo paties „gausios šeimos“ pavadinimo. Lietuvoje gausia šeima įprasta vadinti tą, kuri augina tris ir daugiau vaikų. Tokių šeimų Lietuvoje yra apie 42 tūkstančius. Šis skaičius nėra labai didelis ir, deja, matome tendenciją, jog gausių šeimų skaičius jau kurį laiką nedidėja ar didėja lėtai. Tiesa, nemaža dalis gausių šeimų susilaukia dar vaikelių, tačiau šeimos, kurios augina vieną ar du vaikus, nedažnai ryžtasi trečiam vaikui. Aišku, matome ir tokių šeimų, kurios augino du vaikus, ekonomiškai sustiprėjo ir vėl po dešimties ar daugiau metų ryžtasi susilaukti dar vieno vaikelio. Tai dažniausiai labai brandžios ir atsakingos šeimos, ir toks jų apsisprendimas labai džiugina.

Gal bandėte nuosekliau aiškintis, kokios svarbiausios priežastys skatina ar atbaido nuo naujos gyvybės pradėjimo?

Rengėme sociologinius tyrimus, aiškindamiesi, kokie motyvai nulemia, jog šeima apsisprendžia turėti vaikų. Vienas svarbiausių motyvų – religiniai įsitikinimai. Tos poros, kurios kiekvieną gyvybę priima kaip Dievo siųsta džiaugsmą ir palaiminimą, paprastai mažiau nerimauja dėl ekonominių ar kitų sunkumų ir paprastai turi daugiau vaikų nei netikinčios poros.

Mus kiek nustebino, jog gana svarbus motyvas turėti vaiką – medicininis. Tai gydytojo rekomendaciją, jog moters sveikatai svarbu susilaukti vaikelio. Dar vienas motyvas – šeimos vidinis sutarimas, jog jie myli vaikus ir nori jų turėti. Įdomu, kad ekonominiai, finansiniai veiksniai nebuvo įvardyti kaip pagrindiniai. Aišku, kiekviena šeima galvoja, kaip reikės išlaikyti vaiką, kaip suteikti jam kuo geresnes sąlygas augti, tačiau, priešingai nei kartais pabrėžiama žiniasklaidoje, tikrai nedominuoja noras „pasipelnyti iš gimdymo“, gauti už vaikus socialines pašalpas. Tie, kurie augina vaikus, puikiai žino, jog pastangos ir išlaidos, auginant vaiką, yra kur kas didesnės, nei valstybės parama gali kompensuoti.

Užsiminėte apie žiniasklaidos formuojamą kiek skeptišką požiūrį į gausias šeimas. Iš tiesų ilgą laiką gausi šeima net ir oficialiai buvo priskiriama rizikos grupei, į ją žvelgta įtariai, kaip į naštą valstybei. Kiek toks požiūris yra pasikeitęs?

Galima kalbėti apie tam tikras pozityvias permainas. Visuomenės požiūrį keisti bando tiek mūsų asociacija, tiek kitos nevyriausybinės organizacijos. Mano galva, labai naudinga, jog viešojoje erdvėje daugiau pasakojimų apie darnias gausias šeimas.

Kita vertus, net pirmajame Valstybinės šeimos politikos koncepcijos variante, kuris, tiesa, nebuvo viešai svarstomas, gausios šeimos buvo priskirtos prie rizikos šeimų grupės. Galima sutikti, jog yra gausių šeimų, kur tėvai dėl įvairių priežasčių negali deramai pasirūpinti vaikais. Tokiais atvejais labai svarbu valstybės pagalba, socialinių pedagogų talka. Tačiau darnių ir atsakingų šeimų yra kur kas daugiau, ir nesąmonė apie gausią šeimą kalbėti ne kaip apie labai svarbų valstybės partnerį, sprendžiant socialines problemas, bet kaip apie problemą ar naštą.

Noriu pabrėžti, kad gausi šeima – tai ta pati šeima, tik apsisprendusi turėti daugiau vaikų. Aišku, kiekvienas vaikas – tai ne tik džiaugsmas, bet ir rūpesčiai, sąnaudos, naujos specifinės problemos. Kita vertus, jei mes kalbame apie visuomenės senėjimą, kaip apie vieną didžiausių iššūkių mūsų socialinio draudimo sistemai, tai gausių šeimų skaičiaus didinimas šiuo aspektu yra viena veiksmingiausių valstybės investicijų.

Dėkui Dievui, kad patvirtintoje Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje į gausią šeimą žvelgiama pozityviai. Tačiau dar neretai jaučiame, kai į mamą, kuri laukiasi ketvirto ar septinto vaikelio, žiūrima kaip į keistuolę, kuri turbūt nežino apie apsisaugojimo priemones, o gal nori gyventi iš socialinių pašalpų.

Džiaugiuosi, jog yra politikų, kurie vis labiau supranta šeimos rūpesčius, tačiau yra ir labai daug politikų, kurie menkai susivokia situacijoje, ir jiems politiniai ginčai apie tai – reikia ar nereikia remti šeimą, kaip remti – tėra tik būdas pasikapoti su oponentais.

Tikrai gaila, jog vis dar socialinė politika – tai gaisrų gesinimas, o ne bandymas panaikinti galimų problemų priežastis. Labai trūksta nuoseklumo ir gilesnės analizės. Vieni kažką daro, kiti bando perdaryti ar sugriauti. Pažvelkime į Seimo darbą, kuris nuolat turi diskutuoti dėl įvairių įstatymų pataisų – jei įstatymai būtų rengiami kompetentingiau, pasitelkus ekspertų, kurie atliktų nuoseklią analizę, kokie vieno ar kito siūlomo įstatymo padariniai tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje, nereikėtų dėti lopą ant lopo.

Rudens sesijoje Seimas turėtų apsispręsti dėl Socialinės paramos įstatymo. Jis turėtų naujai sudėlioti akcentus, orientuoti į įgalinimo, motyvacijos didinimą, o ne vien bandyti visas problemas spręsti, dalinant pašalpas ir paskui konstatuojant, kad trūksta pinigų.

Tikrai svarbu į socialinę politiką ir į pagalbą šeimoms aktyviau įtraukti bendruomenes. Pastarosios yra arčiausiai šeimų ir gali geriau įvertinti, kada ir kaip geriausia padėti šeimoms. Bėda ta, kad bendruomenės labai atitolusios nuo šeimų ir nuo jų problemų. Kyla klausimas – kiek jos sugebės susidoroti su tikrai svarbiu vaidmeniu socialinėje politikoje?

Dar viena problema – labai prastai išvystyta paslaugų sfera šeimai. Galime sakyti, kad paslaugų infrastruktūra vaikams vis gerėja, o nuoseklios pagalbos šeimoms vis dėlto labai trūksta. Kai kalbame su kolegomis iš kitų valstybių, pavydu girdėti, jog ten kiekvienoje bendruomenėje yra profesionalių psichologų, socialinių darbuotojų, į kuriuos kiekviena šeima gali kreiptis, gauti patarimą sunkioje situacijoje, pagaliau – išsikalbėti.

Taip pat Lietuvoje sunkiai juda šeimų ugdymas. Daug šeimų turi nuostatą, kad edukacinėms, ugdymo programoms jos neturi laiko, esą yra svarbesnių dalykų. Kokybiškos edukacinės programos galėtų labai prisidėti prie gyvenimo kokybės šeimose gerinimo. Tai kol kas neišnaudotas potencialas.

Tarsi ir dauguma politikų pripažįsta, kad vaiko auginimas – labai svarbus ir atsakingas darbas. Tačiau kažkodėl neatsižvelgiama į siūlymus, jog mamoms ar tėčiams tas laikas, kurį jie skiria vaikų auginimui, būtų prilyginamas profesiniam stažui apskaičiuojant pensiją.

Tai svarbus siūlymas. Idėją, kad vaikų auginimas būtų pripažintas kaip valstybei naudingas darbas ir būtų traktuojamas kaip svarbi profesinė veikla, mes nuosekliai ir net įkyriai propagavome dar prieš 20 metų. Įdomu tai, kad praktiškai iki paskutinės Konstitucijos projekto redakcijos tokia nuostata buvo įrašyta Konstitucijoje. Deja, kai pamatėme galutinį Konstitucijos tekstą, jos ten jau kažkodėl nebuvo. Nors gerai pamenu, kad Aukščiausiosios Tarybos parlamentarai gana entuziastingai palaikė tokią nuostatą, nes jau tada matė nerimą keliančias demografines prognozes, kad Vakarų valstybėse mirtingumo skaičius didesnis nei gimstamumo, jog visuomenės sparčiai sensta.

Manau, kad ir šiandien minėtą nuostatą palaikytų didelė visuomenės dalis. Deja, panašu, kad politikai tam priešinasi, nes patys susigalvojo baubą, jog esą Lietuvoje atsiras daug gausių šeimų, kurios kuriamos, galvojant tik apie finansinę paramą. Manau, jog taip teigiantys politikai labai paviršutiniškai viską vertina ir nenori realiai spręsti problemos. Juk galima duoti specialistams užsakymą, kad jie sudėliotų visus saugiklius, kad nebūtų piktnaudžiavimų.

Mano galva, tikrai būtų gerai, jei, gimus vaikui, tėvai gautų ar papildomus profesinio stažo metus, ar galimybę anksčiau išeiti į pensiją, ar dar kokią nors lengvatą. Na, o jei šeima susilaukia penkių ar daugiau vaikų, tai jau tikrai turėtų būti pripažįstama valstybei naudingu darbu ir į tai atsižvelgiama, apskaičiuojant pensiją.

Galima svarstyti įvairius variantus, skirtingus skatinimo būdus, svarbiausia, kad visi pripažintume, jog šeimos gerovė – tai kelias ir į visos visuomenės bei valstybės gerovę. Parama ir investicijos į šeimą – tai rūpinimasis mūsų visų ateitimi.

Kalbino Andrius Navickas