Europos Sąjungai (ES) pirmininkaujanti Lenkija su nerimu laukė penktadienį pasibaigusio Rytų partnerystės viršūnių susitikimo. Likus vos savaitei iki šio tarptutiniu mastu svarbaus įvykio teko viešėti Varšuvoje ir bendrauti su nepriklausomais ekspertais, nevyriausybinio sektoriaus atstovais, politikais.

Buvo lengva pastebėti, kad niekas iš tiesų galutinai nežino, kaip viskas bus, o Baltarusijos klausimas veikiau panašėjo į rebusą, kuriam vis dar buvo ieškoma sprendimo. Daugelis kalbėjusiųjų pabrėžtinai sakė, jog kalba ne spaudai, kad nenori būti cituojami, tačiau diktofono daug kur ir nereikėjo. Nerimo, susirūpinimo, kaip ir nekompromisiškumo, jis juk vis tiek neįrašo.

O nerimauti, regis, ambicingai Rytų partnerystės projektą pristatanti Lenkija, turėjo dėl ko.

Lenkijai, vienai iš pagrindinių Rytų partnerystės progarmos iniciatorių ir nuoseklių advokačių, neramu buvo dar ir dėl to, ar pavyks ambicingam, bet gerokai išsikvėpusiam Rytų partnerystės projektui įpūsti naujos gyvybės.

Likus tiek nedaug laiko vis dar nebuvo galutinai aišku, kas svarbiame susitikime atstovaus Baltarusijai. Šis klausimas buvo keliamas itin dažnai, o atsakymas, ekspertų teigimu, turėjo išduoti, kokio masto ir kiek rimti Baltarusijos ketinimai mėginti ieškoti sąlyčio taškų su Vakarų šalimis.

Ką ES gali pasiūlyti, ir ko galima tikėtis iš Rytų partnerių – Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Moldovos ir galiausiai –  Baltarusijos? Politizuotas buvusios premjerės Julijos Tymošenko teismo procesas Ukrainoje gerokai sumaišė kortas šalies santykiuose su ES. Neoficialiai kalbama, kad tai buvęs ypač neapdairus žingsnis, kuris, jei jau buvo neišvengiamas, tai bent galėjo būti šiek tiek atidėtas, ir tai būtų davę nemenkų politinių dividendų silpnėjantį susidomėjimą Vakarais rodančiai Ukrainai. Tuo tarpu dabar kalbėti apie kokius nors ryškesnius papildomo palankumo ženklus tampa išties sudėtinga.

Gruzija bei Moldova minimos tarp nors ir sunkiai, bet gana veiksmingai savo šalies ūkį ir ekonomiką modernizuojančių šalių, kurioms stiprinti ekonominius ryšius su Vakarais  būtų labai naudinga. Žinant, kad ES ekonomines reformas mato ir kaip demokratijos įsitvirtinimo būdą, būtent tokio pobūdžio paskatinimų šios šalys galėjo tikėtis.

Tuo tarpu demokratiškai silpnas, bet energetiniu požiūriu ES itin svarbus Azerbaidžanas neabejotinai vylėsi bent jau išvengti aštrios kritikos ir patvirtinimo, kad energetiniai klausimai ES yra gyvybiškai svarbūs, tad, kol šalis turės ko pasiūlyti, ji nebus visiškai nustumta į paraštes.

Lenkijai, vienai iš pagrindinių Rytų partnerystės progarmos iniciatorių ir nuoseklių advokačių, neramu buvo dar ir dėl to, ar pavyks ambicingam, bet gerokai išsikvėpusiam Rytų partnerystės projektui įpūsti naujos gyvybės. Kaip tokiu sudėtingu metu ES lyderiams įrodyti, kad ši iniciatyva svarbi ir verta finansavimo? Juk daugiau nei akivaizdu, kad visi labiau susirūpinę ne plėtra ar naujomis ekonominėmis draugystėmis Rytuose, bet pačios ES ekonomikos ir bendros valiutos likimu.

Pasibaigus susitikimui paaiškėjo ir atsakymai.

Baltarusijai susitikime galiausiai neatstovavo niekas. Šalies delegacija boikotavo susitikimą išgirdusi, bekompromisę Lenkijos premjero Donaldo Tusko išsakytą ir ES atstovų palaikomą poziją, kad Baltarusija nesulauks jokių nuolaidų, o ir esamos sankcijos švelninamos nebus. Maža to, bendradarbiavimas su oficialiuoju Minsku gali iš viso nutrūkti, jei šalis ir toliau pažeidinės žmogaus teises. Reaguodama į tai,  pasinaudojusi formaliais argumentais, šalies delegacija, kuriai šiemet vadovavo Baltarusijos ambasadorius Lenkijoje, paliko savo vietas.

EPA nuotrauka

Tiesa, tai nesutrukdė ES oficialiai suformuluoti pozicijos dėl A. Lukašenkos režimo. Baigiantis susitikimui, 27 valstybės narės išplatino pareiškimą, kuriame išreiškė „rimtą susirūpinimą“ dėl blogėjančios žmogaus teisių padėties Baltarusijoje, taip pat paragino „nedelsiant paleisti ir reabilituoti visus politinius kalinius“ ir surengti sąžiningus bei laisvus rinkimus. Taip pat buvo pasinaudota proga ne taip formaliai Minskui priminti, ką šis praras, jei į reikalavimus atsižvelgta nebus, – tai 9 mlrd. dolerių, kuriuos ES padėtų gauti krizėje atsidūrusiai šalies ekonomikai gelbėti ir ūkiui modernizuoti.

Likusios penkios Rytų partnerystės šalys nesutiko nei šio pareiškimo pasirašyti, nei įtraukti jo į bendrą susitikimo deklaraciją. Tokį žingsnį galima suprasti, ypač atsižvelgiant į tai, kad visų jų demokratijos lygis vis dar daugiau ar mažiau prasilenkia su ES standartais. Tad vargu ar kas norėtų pasirašyti dokumentą, kuris po to galėtų būti panaudotas prieš jį patį.

Bet  kol kas labai sunkių ir akivaizdžių problemų nekyla, todėl visas Rytų partneres, gal tik išsskyrus Ukrainą, ES beliko pagirti už aktyvų bendradarbiavimą ir pažadėti, kad jis bus tęsiamas bent jau artimiausius dvejus metus. Gruzijai ir Moldovai konkrečiai pažadėta iki metų pabaigos pradėti derybas dėl laisvos prekybos sutarties, o vėliau, jei bus vykdomas reformų planas, ir asocijuotą narystę.

Tuo tarpu Ukraina, nors jau beveik užsitikrino, kad derybos dėl Asociacijos sutarties bus baigtos šių metų gruodį, neišvengė kritikos dėl J.Tymošenko teismo ir valdžios elgesio su politiniais oponentais. Ne tik Lenkijos politikai, bet ir aukščiausi ES pareigūnai sakė situaciją atidžiai stebintys. Jie labai sunerimę ir tikisi, kad vidaus politikos procesai neturės neigiamų pasekmių derybų baigčiai.

Deklaracijos pasirašytos, susitikimas baigtas, ir Lenkija gali bent šiek tiek lengviau atsipūsti. Tačiau kol kas sunku pasakyti, ar išties Varšuvoje įvykęs susitikimas padės atgaivinti kiek apmirusį ES susidomėjimą rytinėmis kaimynėmis. Kai 2009 m. Prahoje vyko pirmasis Rytų partnerystės šalių susitikimas, situacija ES viduje nebuvo lengva. Bet nebuvo ji ir tokia sudėtinga kaip dabar, kai, pasak Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso, ES yra priversta dorotis su pačiu didžiausiu išūkiu savo istorijoje. Kiek ši iniciatyva svarbi ir reikalinga pačiai ES, geriausiai, matyt, paliudys finansavimas, kurį ES bus pasiryžusi jai skirti. Nes deklaracijos ir kalbos – tai viena, bet, kaip sakoma, lėktuvai be degalų juk neskraido.

Olgos Nikolajevos nuotr.

Tą pačią dieną, kai baigėsi susitikimas, Lenkijos kino teatruose pradėtas rodyti ilgai lauktas naujas Jerzy Hoffmano režisuotas filmas „Varšuvos mūšis 1920“. Gausybė reklaminių plakatų Varšuvos gatvėse ir net filmo kūrimui atspindėti skirta speciali paroda centrinėje miesto aikštėje nekėlė abejonių, kad juosta, pasakojanti apie vadinamąjį „stebuklą prie Vyslos“, kai 1920 m. Lenkijos kariuomenei pavyko sutriuškinti bolševikus, šalyje labai laukiama. Tad nieko nuostabaus, jog informacijos priemonėse žinioms apie į Lenkiją suvažiavusius aukščiausio rango Europos politikus ir Rytų kaimynus teko rimtai konkuruoti su pranešimais apie filmo premjerą.

Ir jei jau ieškotume tolesnių paralelių, tektų pripažinti, kaip taikliai pasakė Laisvosios Europos radijo žurnalistas Rikardas Jozwiakas, kad nors beveik prieš šimtmetį Lenkija sugebėjo stebuklingai sustabdyti Raudonąją armiją, dabar jai kur kas sunkiau sekasi pastumti ES sieną į Rytus ir kovoti už Rusijos įtakos zonoje esančių šalių demokratizaciją.

O būtent Lietuvai šioje kovoje teks ypatingas vaidmuo. Trečiasis Rytų partnerystės šalių susitikimas vyks Vilniuje 2013 metais, kai Lietuva pirmininkaus ES. Reikia tikėtis, kad tai taps puikiu pretekstu baigti kalbas apie kontūrus praradusią mūsų šalies užsienio politiką ES Rytų kaimynių atžvilgiu ir pagaliau galutinai susidėlioti prioritetus.