Kol valdžia kalba apie įveiktą ar bent suvaldytą krizę, paramą nepasiturintiesiems ir skurstantiesiems teikiančios organizacijos vienbalsiai sako, kad žmonių, besikreipiančių dėl paramos, skaičius per pastaruosius kelerius metus išaugo beveik dvigubai.

Vien paramą maistu, tarpininkaujant „Maisto bankui“, Lietuvos „Caritui“, Raudonajam Kryžiui ir kitoms labdaros organizacijoms, šiuo metu gauna 460 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tarp 2008 ir 2009 m. tokią paramą gaunančiųjų skaičius išaugo nuo 230 tūkst. iki 420 tūkst. asmenų.

Labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ spalio pradžioje pristatė nemenko atgarsio visuomenėje ir žiniasklaidoje sulaukusią iniciatyvą, kuri turėtų padėti augančių išlaidų spaudžiamai organizacijai bent minimaliai išsilaikyti bei tęsti vystomą veiklą. Organizacija pasiūlė visoms maisto produktus centralizuotai gaunančioms ir po to stokojantiesiems išdalinančioms organizacijoms pasidalinti dalį išaugusių sąnaudų už surenkamų maisto produktų transportavimą, sandėliavimą ir rūšiavimą, mokant vadinamąjį maisto tvarkymo mokestį. „Maisto banko“ direktorės Deimantės Žebrauskaitės teigimu, skaičiuojama, kad toks mokestis padėtų kompensuoti apie 10 proc. visų organizacijos patiriamų paramos maistu tvarkymo sąnaudų.

Anot D. Žebrauskaitės, dauguma skurstančiuosius maitinančių organizacijų šią žinią priėmė gal ir ne džiugiai, bet supratingai ir sutiko dalintis „Maisto banko“ patiriamas sąnaudas, sumokėdami vidutiniškai po 0,14 Lt už kilogramą iš „Maisto banko“ gaunamų prekybos centrų suaukojamų produktų. Tuo tarpu kiti teigė ne tik neturintys reikiamų lėšų, bet ir iš esmės nepritariantys tokiam nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo modeliui ir „Maisto banko“ paslaugų atsisakantys.

Tarp atsisakiųsiųjų bendradarbiauti buvo ir vienos didžiausių Lietuvoje labdaros organizacijų „Caritas“ padaliniai. Pasak Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ paramos koordinatorės Dalios Babravičės, „Maisto banko“ situacija nepavydėtina ir visiškai suprantama, „nes išgyvenimo klausimai yra labai aktualūs visoms nevyriausybinėms organizacijoms Lietuvoje. Lėšų surasti labai sunku, rėmėjai nepastovūs, sumos mažos, fondai sunkiai pasiekiami. Išsilaikymo klausimas yra svarbiausias visoms nevyriausybinėms organizacijoms. Tačiau tai, ką „Maisto bankas“ vadina solidarumu arba solidariu kaštų pasidalijimu, mums neatrodo solidaru, nes, dalindami gaunamą paramą, mes taip pat patiriame išlaidų. Ir dabar, kai buvo paprašyta susimokėti už gaunamą paramą, mes jaučiamės tarsi turintys susimokėti už tai, ką darome ne dėl savęs, dėl ko turime papildomų kaštų, kuriuos su niekuo nesidalindami prisiimam dėl tų, kuriems reikia maisto. Juo labiau kad mes iš tiesų net nesame tikrieji paramos gavėjai ir nenorime būti tokie laikomi. Mes esame tarpininkai, padedantys pasiekti tikruosiusius paramos gavėjus – alkstančiuosius ir stokojančiuosius.“

Viešojoje erdvėje šis atsisakymas neretai buvo interpretuojamas kaip konfliktas tarp dviejų nevyriausybinių organizacijų, iš kurių viena neva nusprendė išlikti kitų sąskaita ir į labdaros teikimo sektorių perkelti dalį verslininkiškos logikos užuot bendradarbiavusi iki tol buvusiais partnerystės pagrindais.

Tačiau praėjus šiek tiek laiko ir aprimus aistroms panašu, kad abi organizacijos rado išeičių iš susidariusios situacijos, kiekviena savaip prisitaikė prie pasikeitusių sąlygų ir suprasdamos, kaip tai svarbu, toliau pagal išgales tęsia savo veiklą. D.Žebrauskaitės teigimu, „Maisto banko“ surenkami produktai, kurie anksčiau atitekdavo „Carito“ padaliniams, bus didesniais kiekiais išdalinami smulkesnėms maisto produktus perdalijančioms organizacijoms, sutinkančioms mokėti mokestį, ir tokiu būdu pasieks pačius vargingiausiuosius. Savo ruožtu „Caritas“, vien Vilniuje realizuojantis po keletą tonų maisto produktų per savaitę, ieško tiesioginių kontaktų su gamintojais ir pardavėjais, kurie sutiktų aukoti maisto, reikalingo maitinimo paslaugas teikiančių padalinių veiklai užtikrinti.

Ir nors tai gali panašėti į vietinės reikšmės organizacijų tarpusavio bendradarbiavimo problemą, iš tiesų ši situacija į viešumą visu skaudumu iškėlė nevyriausybinio sektoriaus atstovams iki skausmo žinomą, bet plačiajai visuomei kiek mažiau pažįstamą problemą – kas ir kaip turi remti tuos, kurie patys teikia paramą? Kitaip tariant, kaip Lietuvoje išgyventi nevyriausybinėms organizacijoms, kaip atlikti funkcijas, kurios tokios reikalingos visuomenei ir ypač patiems silpniausiems jos nariams, kai privati parama nestabili ir, lyginant su poreikiais, santykinai nedidelė, valstybės asignavimai motyvuojant krize visiškai apkarpyti, o vykdomos veiklos sąnaudos – didelės ir neišvengiamos.

Verslo parama ar naudos paieškos

Patys nevyriausybininkai pripažįsta, jog tikėtis, kad šias neišvengiamas sąnaudas net ir ne krizės sąlygomis padengs valstybė, – ne tik sudėtinga, bet ir rizikinga. Tad maitinimo paslaugas stokojantiesiems teikiančioms organizacijoms tenka kliautis privačių asmenų aukomis ir verslo parama. D. Žebrauskaitės teigimu, krizės akivaizdoje labai išaugus paramos prašančiųjų skaičiui, iš verslininkų vis sunkiau gauti finansinės paramos, tačiau maisto produktų „Maisto bankas“ kasmet surenka ir išdalina už vis didesnę sumą. Vien per devynis šių metų mėnesius iš partnerių surinkta maisto produktų už 8 mln. litų

Pasak D.Babravičės, tuo stebėtis, ko gero, nereikėtų, nes krizės metu „verslininkų pelnai nors ir krito, bet dalintis jie tikrai turi kuo, ypač kai kalbama apie maisto sektorių. Juk kad ir kokia krizė būtų, maistą žmonės pirks, gal šiek tiek apribos to maisto prabangą ir racioną, bet vis tiek vartos. Tad prekybos centrai visada turės besibaigiančio galiojimo laiko produktų, nepaisant to, krizės ar klestėjimo laikotarpis būtų.“

Prekybos centrai aukoja maisto produktus, atitinkančius minimalius kokybės reikalavimus, tačiau tik tuos, kurių prekybininkai jau nebesitiki ar nebegali realizuoti, ir juos jiems bet kokiu atveju tektų utilizuoti. Taigi maistą atiduodant išvengiama didelių utilizavimui skirtų išlaidų ir dar gaunamos mokesčių lengvatos už nurašomus produktus. „Faktas, kad tokio pobūdžio parama prekybos centrams yra vienas iš būdų utilizuoti besibaigiančio galiojimo laiko produktus. Juk utilizacija –labai brangus procesas, reikalaujantis specialių pajėgumų ir investicijų, todėl tokiu būdu jie ne tik teikia paramą, bet ir gauna būtiną ir brangiai kainuojančią paslaugą“, – sakė D.Babaravičė.

Kad patys prekybos centrai mato šį paramos teikimo aspektą, neneigė ir „Maisto banko“ direktorė, tačiau ji taip pat sakė, jog niekas už šią paslaugą nėra nusiteikęs net minimaliai mokėti ir tokiu būdu padėti kompensuoti su transportavimu ir logistika susijusias „Maisto banko“ sąnaudas, kurias nuo spalio mėnesio bent iš dalies padengs mokestį sutikusios mokėti organizacijos. „Tiesa, kad nuolat esame priversti rinktis – ar gauti nors kokią nors paramą maistu, ar negauti iš viso nieko. Ir prekybininkai tardamiesi su mumis tą puikiai žino“, – sakė D.Žebrauskaitė.

Taigi paramą teikiantieji verslininkai Lietuvoje savo funkciją vis dar mato labai ribotai ir gana selektyviai, ir nors būtent jie turėtų būti pagrindiniai remiančiųjų ir socialinę veiklą vykdančiųjų mecianatai, ši našta ir toliau lieka pačių nevyriausybinių organizacijų galvos skausmu.

Keistis, o ne vien imti

Kitas, kur kas daugiau diskusijų keliantis būdas – skatinti, kad už paramą bent minimaliai pagal išgales mokėtų tiesioginiai jos gavėjai, t. y. vargstantieji ir stokojantieji.

Kad tokios diskusijos vyksta ir tokia mintis Lietuvos nevyriausybiniame sektoriuje egzistuoja, patvirtino ir „Carito“ atstovė D.Babravičė. „Labai daug diskutuojame apie idėją paprašyti paramą gaunančių žmonių susimokėti už tai, ką jis gauna. Visų pirma todėl, jog jaučiam ir matom, jog net ir tarp paramą gaunančių žmonių auga vartotojiškumas ir stiprėja noras imti, ne todėl, kad būtinai reikia, bet todėl, kad priklauso. Tarkime, dalindami rūbus vis dažniau matome, jog žmonės tiesiog atpranta skalbti, nes žino, kad visada gali ateiti pasiimti kitų drabužių. Taip ir atsiranda minčių, kad reikėtų įvesti minimalų mokestį, nes mokėdamas, pavyzdžiui, vieną litą už megztinį, žmogus vargu ar dar labiau nuskurs, bet atsiras kitoks požiūris į daiktus bei formuosis paprasčiausias buitinis įgūdis saugoti ir prižiūrėti tai, už ką sumokėjo. Kitas labai svarbus dalykas – žmogaus orumo išsaugojimas. Žinome, jog yra dalis žmonių, kurie pirktų tai, ko jam reikia už litą, bet neimtų nemokamai. Kitaip tariant, žmogus mąsto, kad jei tik galiu, – nusipirksiu, bet nemokamai neimsiu. Toks minimalus mokestis būtų galimybė žmogui pajausti mainų, o ne tik neribojamo ėmimo santykį.“

Kita vertus, D.Babravičės teigimu, minimalus mokestis gali būti įvedamas ne tik labai pasvėrus ir apskaičiavus, bet ir labai aiškiai suprantanat, kad tai negali būti suvokiama kaip organizacijos išlaikymui skirtos lėšos. Vienintelis tikslas šiuo atveju – pats žmogus, jo atsakomybės skatinimas ir augantis suvokimas, jog „būtina įdėti minimalią pastangą tam, kad gautum paramą, o ne išmoktum tiesiog viską gauti veltui.“

Tam, jog minimalus paramos apmokestinimas ugdo atsakomybę, susitiprina žmogaus orumą ir verčia jį branginti daiktus bei kur kas tikslingiau juos naudoti, pritaria ir „Maisto banko“ direktorė D.Žebrauskaitė: „toks mokestis, žinoma, yra įmanomas ir galbūt jis būtų prasmingas. Tačiau mes vis dėlto siekiame, kad nevyriausybinės organizacijos pačios sugebėtų išgyventi, teikti kokybiškas paslaugas ir bendradarbiauti taip, kad paramos gavėjui netektų prisidėti prie jų išlaikymo“.

Gerų darbų kaina

Tad jei verslas prie nevyriausybinių organizacijų veiklos ir išlaikymo prisideda tik iš dalies, o paramos ėmėjai visų pirma dar turi išmokti būti orūs gavėjai, o ne patys užsiimti organizacijų išlaikymu, kas ir kaip vis dėlto turi ir gali paremti tuos, kurie patys teikia paramą.?

„Pasakydamas, kad viena ar kita nevyriausybinė organizacija ar jos vykdoma veikla neišsilaiko, Lietuvoje nieko nenustebinsi. Mes puikiai suprantame visų nevyriausybinių organizacijų problemą ir suvokiam, kad čia toli gražu vyksta ne šauniausios ar reikalingiausios nevyriausybinės organizacijos rinkimai. Tačiau išgyvenimo klausimas, tiek žmogui, tiek ir organizacijai, visada yra tiek svarbus, kad jam iškilus kabiniesi nagais ir dantimis tam, kad išliktum. Ypač, kai vykdoma veika prasminga ir reikalinga. Tačiau jei „Maisto banko“ pasiūlytu pavyzdžiu pasektų ir kitos organizacijos bei pradėtų prašyti pasidalinti jų veiklos kaštus tai gali visai netinkama linkme pakreipti visą socialinės paramos teikimo sistemą. Gaila, kad nesant protingos ir nuoseklios organizacijų rėmimo sistemos mes esam priversti konkuruoti tarpusavyje, nors čia visai ne tas sektorius, kuriame konkurencija reikalinga ir naši. Turėtume veikiau ieškoti būdų kaip efektyviau panaudoti tas minimalias lėšas, kurias visi turime, nei peštis dėl pamesto lito“ - sakė D.Babaravičė.

Tuo tarpu „Maisto banko“ pasiūlyta iniciatyva, privertusi atsigręžti į NVO sektoriaus problemas, D.Žebrauskaitės teigimu, buvo ir mėginimas pamažu diegti Vakarų Europos šalyse ne naujus, bet Lietuvoje dar labai sunkiai prigyjančius nevyriausybinių organizacijų tarpusavio bendradarbiavimo ir veiklos principus.

„Visi darom, ką galim, sukamės, kaip mokam, tačiau jau dabar akivaizdu, kad iš įprastos projektinės veiklos nevyriausybinėms organizacijos išgyventi kuo toliau, tuo bus vis sunkiau, o dėl ilgalaikės ir tvarios paramos niekada negali būti tikras. Todėl labai išlėto pratinamės prie Vakaruose jau išplitusios minties, jog organizacijos turi sugebėti pačios užsidirbti pajamų savo veiklai. Kaip bebūtų, bet geri darbai irgi kainuoja, nors Lietuvoje tai vis dar labai nepopuliarus požiūris“, – sakė D.Žebrauskaitė.

Šios dilemos, pasirinkimai ir naujų išgyvenimo modelių paieškos kamuoja beveik visas nevyriausybines organizacijas. Paradoksalu, tačiau būdamos nepriklausomos nuo valstybės finansavimo, jos tampa tik dar labiau priklausomos ne nuo ko kito, bet nuo mūsų geros valios ir paramos ir pastangų. Tad norint, kad rėmėjai ir toliau galėtų remti, globėjai – globoti, o padedantieji – padėti, – patys piliečiai turėtų būti aktyvesni, o verslas, užuot per petį žvalgęsis naudos ir sau, sąžiningai dalintis tuo, ką turi.