Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Siūlome pokalbį su Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos nare Aurelija Stancikiene. Buvusios Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės pirmoji kadencija yra Seime, ir mums rūpėjo paklausti, kas ją labiausiai nustebino, pradžiugino ar nuvylė parlamentarės darbe. Prieš pradėdama kadenciją Seime, A. Stancikienei ne kartą teko kovoti su parlamentarų bandymais būti lygesniems už lygius, o kaip dabar jai tenka jaustis, kai pačiai tenka dirbti vienoje iš svarbiausių, bet kartu ir visuomenės nemėgstamiausių valstybės institucijų.

Likus metams iki kadencijos pabaigos jau galima daryti ir svaresnių apibendrinimų. Tai pirmoji Jūsų kadencija Seime, tad natūralu klausti, ar tikrovė atitiko lūkesčius.

Iš tiesų Seimo darbą įsivaizdavau kitaip. Tikėjausi, kad įstatymai priimami įdėmiai išklausius visas puses, gerai pasvėrus, bet realiai taip nėra, nes įstatymų gausa neleidžia į juos atidžiai įsigilinti, devynis kartus pamatuoti, kaip moko liaudies išmintis. Gerai, jei spėjama pamatuoti nors kelis kartus... Per tokį itin skubų darbo ritmą atsiranda didžiulė tikimybė, kad neformalūs lobistai prastumia jiems parankius sprendimus daugumai Seimo narių to dažnai net nesuprantant.

Be to, iš arti pamačiau akivaizdų kai kurių Seimo narių atstovavimą stambių verslo grupių interesams, tai, deja, atsisuka prieš daugumos Lietuvos piliečių interesus.

Yra ir dar viena Seimo narių dalis, ir visai nemaža, kurių svarbiausias tikslas – su niekuo nekonfrontuoti, niekam neužkliūti, būti visiems geriems, likti nuošalyje ieškant nepatogių sprendimų, tikintis, kad pagal komandą iš viršaus pakelta ranka leis ir toliau kilti karjeros laiptais. Jie dažniausiai ir nesistengia įsigilinti į įstatymų projektus, balsuoja pagal pažymėtus pliusiukus, o save realizuoja mėgaudamiesi komandiruotėmis į užsienį ar savo rinkėjams organizuodami nuolatines ekskursijas po Seimą (kai kurie galėtų būti jau etatiniais gidais), parodas Seime, įvairiomis progomis siųsdami sveikinimus savo apygardos rinkėjams, taip tikėdamiesi vėl būti išrinkti kitame Seime.

Tiesa, yra ir nemažai Seimo narių, kurie į savo veiklą žiūri rimtai ir atsakingai.

Kas labiausiai Seimo narės darbe nustebino, pradžiugino, nuvylė?

Labiausiai nustebino žmonių neapykanta pačių išrinktai valdžiai. Ir nors asmeniškai to nepajutau, bet apskritai požiūris į savo rinktus atstovus suformuotas itin neigiamas, intelektualūs, padorūs žmonės gėdinasi kandidatuoti į Seimą.

Taip pat nustebino nenormali priimamų įstatymų gausa, darbo organizavimas. Pavyzdžiui, Seimo narys turi tris padėjėjų etatus, bet, matyt, įprasta, jog realiai jie tiek nedirba, nes ne paslaptis, kad kai kuriuos Seimo narių padėjėjų atlyginimus partijos skiria savo vidaus reikmėms. To neturėtų būti, nes taip nukenčia paties Seimo darbo kokybė, nuvertinamas Seimo nario padėjėjo statusas.

Trejus metus turėjau kovoti, kad mano kabinete Seime būtų įrengta trečia darbo vieta – man ir dviem mano padėjėjoms (trečioji dirba apygardoje). Tokie dalykai tikrai stebina, neįsivaizduoju, kad taip galėtų būti versle ar kurioje nors kitoje valstybinėje įstaigoje.

Tačiau labiausiai nuvylė „laužomi“ moraliniai stuburai ir realybė, kai Konstitucijoje įtvirtintas laisvas Seimo nario mandatas virsta tik statistiniu balsu be turinio.

Suprantu, kad jei frakcija nedirbs vieningai, tai partija negalės įgyvendinti savo rinkimų pažadų, sutinku, jog turi būti tam tikra partinė drausmė, tačiau ką daryti, kai daugumos primesta nuomonė arba koalicijos partnerių ultimatumas prieštarauja tavo rinkimų pažadams, tavo vidiniams įsitikinimams, ir negali balsuoti vadovaudamasis savo sąžine, kaip numatyta Konstitucijoje...

Taigi tas sudėtingas pasirinkimas tarp savo įsitikinimų ir būtinybės išsaugoti stabilią valdžią, partinę drausmę man yra labiausiai kankinamas dalykas Seimo nario darbe. Dėl nesugebėjimo prisitaikyti ar atviro žodžio buvau du kartus svarstoma Seimo Etikos komisijoje, taip pat frakcijos komisijoje.

Dabar net juokinga: prieš dvejus metus buvau pripažinta pažeidusi etiką, nes viešai kalbėjau apie galimus pono G. Kėvišo pažeidimus remontuojant Operos ir baleto teatrą, o dabar dėl šių pažeidimų prokuratūra jau pareiškė įtarimų, ir tie patys mane teisę Seimo nariai dabar skatina toliau aiškintis tiesą toje byloje. Buvau svarstoma ir dėl to, jog pasisakiau, kad aplinkos ministru negali būti ponas A. Burkšas, buvęs vienas iš savivaldybės komisijos narių, pasirašęs raštus dėl neteisėtų statybų Kuršių nerijoje. Taip pat esu barama, kam svarstant Seime Miškų įstatymą priminiau, kokia korupcija baigėsi žemės kilnojimas ir kas už tai atsakingas, nors ta pati Konstitucija aiškiai sako: „Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas“.

Džiaugsmingai nustebino tai, kad kai kuriais klausimais galima pasiekti norimų rezultatų, tariantis ne partiniu principu, bet kalbantis su kiekvienu Seimo nariu asmeniškai. Tai pirmą kartą aiškiai pajutau, kai buvo priimamas Vidaus vandenų kodeksas ir pavyko beveik vienbalsiai, per šimto Seimo narių balsais priimti nuostatą, neleidžiančią Kuršių nerijoje privačių uostų ir prieplaukų. Tai svarbu, nes Kuršių nerijoje, kur nėra privačios žemės, greitai būtume turėję tik kelias monopolines privačias prieplaukas ir uostus, iš kurių dėl nerealių nuomos kainų jau dabar išstumiami žvejų laivai, iškyla grėsmė garlaivių transportui ir pan.

Džiaugsmingiausia Seimo nario darbo dalis man yra ta, kad gali bent kuo nors padėti nerandantiems teisybės, patarti sutrikusiems ar pasiūlyti tokią įstatymo nuostatą, kuri mūsų gyvenimą darytų gražesnį, skaidresnį ar teisingesnį.

Žmonių padėka atperka kitus nusivylimus.

Žvelgiant į Seimo darbą iš šalies, neretai atrodome, jog stebime keisto žanro spektaklį su labai rimtais padariniais visai valstybei. Noriu paklausti labai tiesiai, ko vertos visos kalbos apie tai, kad parlamentarams galingos ekonominės grupės daro tiesioginį spaudimą? Ar pati tiesiogiai su tuo susidūrėte?

Pati su tokiu šiurkščiu spaudimu susidūriau keletą kartų – per Miškų įstatymo pataisų priėmimą ir dėl hidroenergetikos. Pradžioje sulaukdavau įdomių mįslingų užuominų finansiškai paremti per rinkimus, kitaip atsidėkoti, tačiau to atsisakiusi būdavau smerkiama net šmeižiama: ir kolegų, ir žiniasklaidos. Dirbdama Kuršių nerijos parko direktore ir trejus metus kovodama prieš neteisėtas statybas, prisiklausiau visokių gandų apie save, bet, kad mano kova neva susijusi su mano asmeniniais interesais, išgirdau tik Seime ir Vyriausybėje. Tikrai liūdna, kad kai kurie žmonės į visą pasaulį žvelgia tik pro asmeninių interesų akinius, tad taip mąsto ir apie kitus.

Seime sklando gandai, kad už siauroms grupėms svarbių pataisų prastūmimą nuperkamos kelionės, atsilyginama prabangiomis atostogomis, užtikrinamas gausus finansinis rėmimas per kitus rinkimus, bet konkrečių įrodymų neturiu. Iš to, kaip per naktį staiga radikaliai pasikeičia kolegų nuomonės, galiu tik daryti prielaidą, kad tos pačios verslo grupės atstovai, manęs neįtikinę paskambino ir jiems...

Kita vertus, Seimo narys neturėtų nuolat skųstis jam daromu spaudimu – tai neišvengiama, nes visi rinkėjai turi tam tikrų interesų ir kovoja dėl jų. Seimo narys turi pajėgti arba juos tarpusavy suderinti, arba, jei tai nesuderinama, gindamas viešą daugumos piliečių interesą atsispirti nuo mažumos spaudimo.

Tėvynės sąjungos rinkimų programoje buvo žadami pokyčiai aplinkosaugos srityje. Šiandien nemaža dalis nevyriausybininkų nusivylę tiek Aplinkos ministerijos veikla, tiek ir Aplinkosaugos komiteto pirmininku Jonu Šimėnu. Kaip Jūs vertintumėte procesus, kurie vyksta šioje srityje? Ar nesigailite, kad kadencijos pradžioje atsisakėte konkuruoti su J. Šimėnu dėl komiteto pirmininko posto?

Nesigailiu, kad netapau komiteto pirmininke, nes vertinu save savikritiškai ir manau, kad prieš trejus metus tam neturėjau deramos parlamentinės patirties, neturėjau pakankamai žinių, o komiteto kuruojama sritis yra tikrai labai plati – nuo atliekų, statybų, teritorijų planavimo, valstybės išteklių iki saugomų teritorijų.

Pagaliau tik iš šalies gali atrodyti, kad paprasta ir lengva būti Seimo nariu, juolab komiteto pirmininku. Tačiau jei į šį darbą žiūri atsakingai, tai jis tikrai sudėtingas ir sunkus, reikia daug žinių, patirties, psichologinio ir profesinio pasirengimo, sugebėjimo derinti įvairias nuomones, įsiklausyti į visus argumentus.

Pripažįstu, kad kai kurie komiteto sprendimai ir mane labai nuvylė, mano argumentai neįtikino daugumos komiteto narių arba čia irgi suveikė šešėlinė lobistinė veikla.

Aplinkos ministerijos veikla netenkina ir manęs, bet būsiu atvira, – net nelabai žinau, kaip pagerinti ministerijos veiklą, kai ji kuruoja tokias, atrodytų, sunkiai suderinamas tarpusavyje sritis – statybą bei urbanizaciją ir aplinkos apsaugą. Pirmoji skatina investicijas, antroji turi apsaugoti nuo investicijų gamtą, taigi ministerijos veiklos konfliktas užkoduotas jai perduodant dalį aplinkosaugai nepriklausomų funkcijų panaikinus Statybos ir urbanistikos ministeriją. Daugumoje pasaulio šalių aplinkosauga yra prioritetinė, išskirtinė sritis, o pas mus net aplinkosaugos ministerijos nėra, juk liko tik Aplinkos, bet ne aplinkos apsaugos ministerija. Manau, tai parodo mūsų vertybinį supratimą. Ir iš tikro – ne tik dėl pavadinimo, bet ir darbais ministerija negali saugoti aplinkos nuo savo pačios priimtų sprendimų. Tada belieka tik daugiaserijines muilo operas kurti.

Vyriausybė ir Neringos valdžia vienu balsu kalba apie tai, jog nelegaliais pripažinti statiniai Neringos nacionaliniame parke nebūtų griaunami. Ar tai nėra valstybės pralaimėjimas pinigų valdžiai? Nesijaučiate išduota savo bendrapartiečių šiuo klausimu?

Jaučiausi tikrai blogai, kai prieš metus konservatorių ir krikščionių demokratų balsais buvo patvirtintas naujas Kuršių nerijos nacionalinio parko zonų – ribų planas, nes maniau, kad šis planas leis įteisinti teismų pripažintas neteisėtas statybas. Tačiau partijos pirmininkas, premjeras Andrius Kubilius, priimant zonų-ribų planą, garantavo, kad teismų sprendimai to plano pagrindu nebus įteisinti, ir tai lėmė Tėvynės sąjungos frakcijos narių apsisprendimą. O dabar paties premjero sudarytoje darbo grupėje jau remiamasi tuo planu, bandant nemažą dalį  pabaigtų teisminių objektų įteisinti. Švelniai tariant, keista, nes Tėvynės sąjungos 2009–2012 metų rinkimų programoje labai aiškiai parašyta: „Iki 2010 reikalausime nugriauti visus neteisėtai pastatytus statinius“. Deja, per trejus metus nėra nugriauta nė vieno tokio statinio, o reikalavimai pavirto užtarimais.

Premjeras sakosi bijąs, kad valstybei nugriovus teks sumokėti milijonus tų statinių šeimininkams, nes jie neva turėjo visus valstybės išduotus leidimus. Nežinau, kodėl iš anksto kartojami tuos statinius ginančių advokatų grasinimai – juk ką ir kam kompensuoti, nuspręs teismai, o Lietuvoje tokios teisminės praktikos dar nebuvo. O gal teismai nuspręs kitaip? Pagaliau, gal teismai nuspręs, kad valstybė turi teisę regreso tvarka atsiimti lėšas iš leidimus davusių pareigūnų, kaip yra normaliame civilizuotame pasaulyje. Žinau tik viena – kai teisingumas pradedamas matuoti pinigais, pradedama skaičiuoti, kiek kainuos įstatymų laikymasis, valstybė nebebus nei teisinga, nei turtinga. Ir čia noriu pakartoti šiemet geriausiu Europos vadovu pripažinto lietuvio Ilja Laurso žodžius, kad „tik visuomenėje, kurioje laikomasi taisyklių, gali ką nors sukurti“, kad „svarbiausia Lietuvoje – užtikrinti įstatymų galią“. Tą noriu akcentuoti – mūsų tikslas turi būti užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų statybos versle ir kad būtų saugomos visiems svarbios teritorijos, pagaliau, kad būtų sustabdyta kyšininkavimo sistema. Kartais tam tenka pasitelkti ir kraštutines priemones – griovimą.

Atidžiai stebiu visus procesus, bandau dalyvauti ir stabdyti juos pačioje pirmoje neteisėtų veiksmų stadijoje, nors psichologinis ir politinis spaudimas tikrai itin didelis. Visgi tikiuosi, kad mūsų valstybėje nugalės teisingumas, nes Preilos botelio statytojams visgi nepavyko remiantis šiuo nauju planu atnaujinti bylos proceso ir pakeisti teismų sprendimo. Nors bandyta. Taigi Preilos botelio bylą jau nagrinėjo net 6 teismai: pirmos ir antros instancijos teismai, po to iš dalies Konstitucinis (Preilos botelio advokatų iniciatyva beveik puse anos kadencijos Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Kuršių nerijos generalinio plano teisėtumo), po to Aukščiausiasis Teismas, ir galiausiai vėl per pirmos ir antros instancijos teismus bandyta bylą atnaujinti remiantis neva naujomis aplinkybėmis – Seimo priimtu nauju zonų – ribų planu.

Tačiau visų teismų sprendimai vienareikšmiai – pastatai turi būti griaunami, grubiai pažeistas viešas interesas ir Lietuvos teisės aktai. Ir jokios Vyriausybinės komisijos to nebegalės pakeisti. Žinoma, jei mes bent išoriškai esame teisinė valstybė. Beje, noriu priminti, kad UNESCO savo asamblėjoje prieš keletą metų pareiškė, kad atidžiai stebės, kaip Lietuvoje vyksta teisminiai procesai dėl neteisėtų statybų, tad šios bylos jau įgavo tarptautinį mąstą ir jų baigtis svarbi visam Lietuvos prestižui. Kas norės turėti reikalų su valstybe, kur įstatymai galioja ne visiems?

Tikrai aktyviai stengėtės atskleisti tai, jog Valdovų rūmų statybose daug įstatymų pažeidimų ir pinigų švaistymo. Tačiau, panašu, kad ir čia nebus kaltų, statybos bus tęsiamos ir, pasak taiklaus pastebėjimo, turėsime korupcinės Lietuvos sistemos simbolį?

Nėra ir čia viskas taip beprasmiška. Manau, kad pavyko pristabdyti pinigų besaikį švaistymą., Tik klausimas: ar ilgam? Vien tai, kad Viešųjų pirkimų tarnyba ir Valstybės kontrolė nebijodamos įvardijo šiurkščiausių pažeidimų, jau yra didelis pasiekimas. Mano iniciatyva Seimas priėmė ir protokolinį nutarimą, kuris sustabdė pinigų skyrimą be Seimo Audito komiteto pritarimo. Net jeigu ir bus skiriamas tolesnis finansavimas (rūmus juk reikia pabaigti), manau, kad tie, kurie visai nekontroliuojamai naudojosi valstybės finansų kraneliu, dabar žinos, kad yra atidžiai stebimi, jog už visus darbus reiks atsiskaityti. Tai svarbūs žingsniai ateity stabdant įsibėgėjusius pinigų švaistytojus.

Tiesa, gaila, kad valstybė, konkrečiai kultūros ministras, kažkodėl nenori išsireikalauti iš statytojų sutartyje numatytų delspinigių už pavėluotus statybos terminus. Mano apskaičiavimu, jų prisikaupė jau visai nemažai – per 30 mln. litų. Dėl šių delspinigių prašiau Generalinės prokuratūros apginti valstybės interesą, bet man buvo atsakyta, jog to nenori Kultūros ministerija.

Kiek žinau, Viešųjų pirkimų tarnyba paprašė Generalinės prokuratūros ištirti ir sutartį su Panevėžio statybos trestu, nes sutartis iš valstybės pusės sudaryta taip, kad statybininkai bet kuriuo atveju galėtų išlipti iš balos sausi.

Nesinori baigti liūdna gaida. Gal visgi galėtumėte įvardyti bent tris dalykus, darbus, dėl kurių galėtumėte sakyti, kad vertėjo rinktis sudėtingą politiko profesiją?

Drąsiai galiu pasakyti, kad buvo verta eiti į Seimą ne tik dėl parlamentinės kontrolės, kuria intensyviai užsiėmiau visus trejus metus, bet ir dėl tų nedaugelio įstatymų, kuriuos priimant teko dalyvauti ir nemažai paplušėti, kad būtų priimti būtent tokie:

1. Laisvos valstybinės žemės išsaugojimas, neatiduodant jos patikėjimo teise valdyti savivaldybėms. Jei būtų priimtas kitoks sprendimas, mano nuomone, ne tik padidėtų korupcinė aplinka, bet būtume neišvengę rimtų kuriozų, pvz.: autostradą Vilnius – Klaipėdą administruotų net šešios savivaldybės.

2. Didelių pastangų dėka pavyko sustabdyti hidroenergetikos plėtrą, kas būtų grėsę mūsų upių slėnių užtvindymu ir nuostabios gamtos praradimais – tą ypač gerai suprato žvejai mėgėjai.

3. Miškų išsaugojimas nuo urbanizavimo, neleidžiant skaidyti sklypais ir statyti namus.

4. Draudimas privatizuoti Kuršių nerijos prieplaukas ir uostus, ir t.t.

Taip pat galėčiau paminėti šilumos ūkio įstatymo nuostatas, draudžiančias perleisti šilumos punktus tretiesiems asmenims – šis įstatymas, kaip ir kai kurie kiti, buvo priimtas ne mano iniciatyva, bet džiaugiuosi, kad Seimas palaikė mano pataisas.

Kalbino Andrius Navickas