„Nuodėmė tylėti“ – taip vadinosi spalio mėnesį kino festivalyje „Ad hoc. Nepatogus kinas“ parodytas filmas apie moteris, kalinčias JAV kalėjime už tai, kad neištvėrusios smurto nužudė savo vyrus. Po filmo „Skalvijos“ kino centre vykusioje diskusijoje apie smurtą šeimoje visi dalyviai sutartinai antrino filmo pavadinime išsakytai tiesai ir kartojo, kad tyla smurto atveju – didžiausia klaida.

Nors neneigiama, kad smurto šeimoje aukomis gali tapti, o ir kartais tampa vyrai, deja, statistika negailestinga – absoliuti dauguma smurto šeimoje atvejų nutinka moterims. Teigiama, kad 63 proc. moterų nuo šešiolikos metų bent kartą gyvenime patyrė smurtą, o pernai Lietuvoje nuo to mirė 26 moterys. Beveik visas jas toks likimas ištiko dėl to, kad mėgino skirtis ir nutraukti smurtinius santykius.

Ženklai, išduodantys smurtautoją

Anot diskusijoje dalyvavusių specialistų, dirbančių su smurto aukomis, viena pagrindiniu žinių smurto aukoms yra netylėti, nes smurtautojas nuo pat pradžių tik to ir siekia. „Atriboti nuo aplinkos, draugų, padaryti viską, kad auka niekam neprasitartų. Ir jei jau pradedi jaustis, jog tave izoliuoja, tai reiškia, kad taip ir yra“, – diskusijoje sakė Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė.

Jos teigimu, filme pateikta ir pasakojama situacija aktuali ir Lietuvai, nes Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje apie pusę moterų kali už tai, kad nužudė savo vyrus ar sugyventinius, neapsikentusios jų smurto, kuris esą visada atrodo toks netikėtas, nors iš tiesų prasideda labai panašiai ir jį galima numatyti. „Jei pastebit, kad vieną rytą nutinka taip, jog jūs imat nebemokėti kalbėti, nebemokėti rengtis, jūsų blynai pasidaro nebeskanūs, tai reiškia spąstai jau paspęsti“, – paklausta, kaip atpažinti galimą smurtą, sakė N. Dirsienė

Paskui, anot specialistės, komplikuojasi ir poros bendravimas, auka ima jausti, kad jos nebegirdi, nebeklauso, sakomus dalykus supranta visiškai priešingai, prapuola, kai reikia mokėti pinigus už bendras išlaidas, – visa tai ženklai ir signalai, jog smurtas šeimoje labai realus.

Anot Kauno moterų draugijos direktorės Daivos Baronienės, kitas iškalbingas simptomas – ne tik asmeninės erdvės siaurinimas, bet ir nuolatiniai kaltinimai: „Moterys kartais tik išvengusios tokios situacijos išgirsta, kad ne auka, ne moteris yra kalta, dėl to, kas atsitiko. Kodėl moteris tyli? Todėl, kad nematė ir nežino, jog gali būti kitaip. Be to, ir jos mama, ir sesuo, ir kartais draugės, ir pats smurtautojas vienu balsu, panašiais žodžiais aiškina, kad iš tiesų būtent moteris yra kalta, nes kažką darė ne taip, buvo ne tokia – prasta žmona ar mama, todėl nusipelnė bausmės.“  

Kaltinimus ir nuolatinę kontrolę, kaip smurto simptomus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį artimiesiems, jei pati auka tyli, išskyrė ir N. Dirsienė: „Smurtautojas galingas tol, kol mano, kad jis turi valdžią, galią, kontrolę. Tačiau juk visa tai mitas, nes viskas, ką jis turi, tai įbauginto žmogaus, nenuoširdūs ir baimės kupini santykiai. Auka jo juk net nebemyli. Ji galiausiai tampa visiškai įbauginta ir izoliuota, nes negali paskambinti draugei ar po darbo kur nors nueiti. Yra priversta lėkti namo, nes jei ne – bus smarkiai nubausta. O jei jau nori kažkur išeiti, tai viską privalu suderinti, paprašyti, gauti leidimą, nes jis „norėdamas gero“ taip merginą ar moterį kontroliuoja. Jei bandysi išsivaduoti, tai jis pajungs artimiausią aplinką, savo ir tavo tėvus, gimines ar draugus. Sava mama staiga sužinos, kad esi netvarkinga, naktimis nežinia su kuo ir kur šlaistaisi, ir nenori su juo „tvarkingai“ gyventi“,– smurtą išgyvenusių moterų patirtį mėgino perteikti specialistė.

Kai vien išeiti neužtenka

Labai gają ir paplitusią baimę prabilti apie smurtą, o juo labiau baimę skirtis ar išeiti, specialistės taip pat iliustravo gana tipiškais pavydžiais. „Paradoksalu, bet moterims pavojingiausia yra ne mieste tamsią naktį. Joms visų pavojingiausia yra savuose namuose.  Žiaurūs nužudymai Lietuvoje įvyksta gana tipinėmis aplinkybėmis – moterys bandė nutraukti smurtinius santykius. Kol smurtautojas dar gali kontroliuoti, dar gali mušti moteris, tol jis tuo ir apsiriboja. Bet kai moteris ryžtasi keisti situaciją, nusprendžia išsiskirti, pakeisti spynas, išvežti vaikus, smurtautojas pajunta, kad kontrolė slysta iš rankų ir tampa nebeprognozuojamas, o tada imasi ir pačių radikaliausių žingsnių“, – patirtimi dalijosi D. Bajorienė.

Kad taip yra, neslėpė ir N. Dirsienė: „Pabėgus ar išėjus reikia žinoti, kad smurtautojas arba ieško, arba laukia „išdavikės“, kuri išdavė šeimą, kuri neištvėrusi pasiskundė, o juk galėjo eilinį kartą pakentėti.“

Tačiau, pasak abiejų tiesiogiai su smurtą patiriančiomis moterimis bendraujančių specialisčių, tai neturi ir negali kenčiančių moterų nei nutildyti, nei priversti likti su smurtautoju ar jam atleisti. Būtina ieškoti pagalbos, prabilti apie patiriamą smurtą ir nenuleisti rankų, nes tai nesibaigs. Kaip sakė D. Bajorienė: „Žmonės sąmoningai dozuoja smurtą. Jie nesmurtauja prieš kitas silpnas moteris – bendradarbes, kaimynes, – bet jie kažkodėl mano, kad gali smurtauti prieš savo moterį. Jeigu tai yra žmogaus nuostata, jog savo moterį galima bausti visomis fizinėmis, psichologinėmis ir kitokiomis, bausmėmis, tai perauklėti jo neįmanoma.“

Daug tikimasi iš naujo įstatymo

Kiti diskusijos dalyviai – Seimo nariai Dalia Kuodytė ir Algirdas Sysas – pripažino, kad situacija Lietuvoje iki šiol buvo sunkiai kontroliuojama, nes smurtas šeimoje laikytas privačiu reikalu, į kurį dažnai net policija neturėjo teisės kištis. Tačiau priėmus naują įstatymą, kai kurių jau spėtą pavadinti revoliucingu, situacija iš esmės turėtų keistis. Pasak D. Kuodytės, į problemą imama žiūrėti kompleksiškai ir iš esmės.

„Turime džiaugtis, kad pagaliau galima kažko imtis ir visomis išgalėmis siekti pažaboti smurto kultūros klestėjimą šalyje. Ir net jei šitas įstatymas būtų tik iš vieno straipsnio, kuriame nurodoma, kad smurtas yra visuomenei pavojingas nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas, tokiu būdu atsisakant privataus kaltinimo, tai jau būtų padarytas didžiulis darbas. Tada, kai mūsų galvose apsivers dalykai ir suprasime, jog smurtas, kuris vyksta šalia mūsų, yra ne privatus, o mūsų visų reikalas, tik tada moterys galės jaustis saugesnės“, – kalbėjo Seimo narė.

Jai antrino ir A. Sysas, teigdamas, kad „jei smurtą traktuosim kaip privatų dalyką ir uždarysim artimoje aplinkoje, tai jis toliau tęsis, bus gana daug aukų, o aukos ir smurtautojo stigma persiduoda iš kartos į kartą. Su tuo turi kovoti ne pavienės moterys, bet visa visuomenė.“

Naujajame įstatyme, kuris įsigalios nuo gruodžio 15 d., numatyta atsisakyti privataus kaltinimo tvarkos, o policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą ir aptikę smurto požymių, turės patys pateikti kaltinimus, taip pat smurtautoją nuo aukos atskirti 48 valandoms.

Taip pat į problemą žiūrint kompleksiškai turės būti teikiama pagalba aukoms, nevyriausybinių organizacijų pastangomis steigiami krizių ir pagalbos centrai . Be to, turės būti skiriamas dėmesys ir smurtautojams, mėginant grąžinti juos į visuomenę, keisti įpročius ir įgūdžius, nes, kaip pabrėžė N. Dirsienė, paradoksalu, bet „nepadėjus smurtautojui, smurto nesumažėja.“

Reziumuodami filmo peržiūrą ir diskusiją, visi pašnekovai sakė, jog, siekiant, kad smurtas šeimoje neplistų kaip epidemija iš kartos į kartą, kenčiantiems būtina išdrįsti prabilti, o visuomenei pamatyti ir išgirsti kenčiantį žmogų. Be to, turime sukurti mechanizmų, galinčių kuo greičiau ir veiksmingiau padėti aukai, o smurtautojų, kurie taip išreiškia savo silpnumą, tiesiog reikia liautis bijoti. Visiems kartu.