Kalbant apie žiniasklaidą, jos raidą bei problemas, dažnai nepamirštama priminti, kad esą kokia visuomenė, tokia ir žiniasklaida. Pasak Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorės, daktarės Auksės Balčytienės, bendra visuomenės atmosfera, vyraujančios nuostatos ir įsitikinimai iš tiesų stipriai veikia žiniasklaidą, jos darbo metodus bei principus, tačiau tai toli gražu nereiškia, jog nieko negalima pakeisti, ar kad esame išskirtiniai, vieninteliai sprendžiantys žiniasklaidos kokybės, skaidrumo ir atskaitomybės problemas.

Nuotrauka: tvdu.lt

Gyvename moralinio ir vertybinio sutrikimo sąlygomis

Spalio mėnesį VDU vykusi konferencija „Tarp pritaikymo ir imitacijos: žurnalistikos ir medijų kaita Centrinėje Europoje“ leido dar kartą įsitikinti, kad problemos ir klausimai, į kuriuos atsakymų ieško viso regiono žurnalistai, žiniasklaidos srityje dirbantys žmonės ir šios srities tyrėjai – labai panašūs. A. Balčytienės teigimu, pagrindinis panašumas tas, kad „žiniasklaida visur yra susisaisčiusi, ir, galima drąsiai sakyti, nelaisva. Visur egzistuoja diskusijų apie žiniasklaidos padėtį bei pačios žiniasklaidos skaidrumo ir atsiskaitomybės poreikis, tačiau tai pasiekti realybėje yra labai sunku, nes iš nelaisvos žiniasklaidos tiesiog nelogiška tikėtis skaidrumo ir atskaitomybės.“

Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad trūksta detalių ir išsamių auditorijos tyrimų, kurie identifikuotų ne masinio skaitytojo portretą, bet padėtų suvokti auditoriją, įvardyti, kas yra viešojoje erdvėje veikiančios skaitytojų ir rašytojų grupės. „Nėra auditorijos tyrimų, todėl nėra iki galo aišku, kas ir koks yra tikrasis skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas. Tai labai kintanti sąvoka. Tad yra didžiulis poreikis tai suprasti ir įvardyti. Dažnai sakoma, kad masinė žiniasklaida pasiekia masinę auditorija, o masės esą labiausiai domisi populiariais dalykais. Bet klausimas, ar iš tikrųjų taip yra, realiai nėra atsakytas“, – mintimis dalijosi A. Balčytienė.

Žurnalistai, kurie kuria tekstus, jais ne tik pasako naujieną ar perduota žinią, bet ir įtvirtina aplink mus esančią nusistovėjusią kultūrą, socialinius, ekonominius, politinius ryšius. Ir kai mėgini pasižiūrėti kas dedama į tekstus, ryškėja vertybinė sumaištis ir pasimetimas.

Nepaisant susisaistymo ir neaiškumo, žiniasklaida Lietuvoje vis dėlto nevengia demonstruoti savo galios, aktyviai veikti politiniame ar ekonominiame lauke, daryti įtakos sprendžiant svarbius klausimus ir, regis, vis mažiau dėmesio skiria savo pagrindinėms funkcijoms, vis mažiau kreipia dėmesio į kokybę, tampa seklesnė, paviršutiniškesnė.

Mokslininkės teigimu, sunku nematyti ir nejausti, kad mus supanti tikrovė, šiuolaikinis pasaulis – kaip niekad kompleksiškas, labai greitai kintantis ir sunkiai prognozuojamas: „Man atrodo, jog tokiam pasaulyje esame sutrikę, ir kad visos tos krizės – pradedant plačiai eskaluojamomis ekonominėmis, rodo mūsų moralinį ir vertybinį pasimetimą. O Lietuvoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse vertybinis pasimetimas yra totalus. Juk iki nepriklausomybės atkūrimo buvo tarsi aišku, kaip visuomenė gali susitelkti ir į ką orientuotis, ko siekti. Po to tie principai, kurie galiojo ir žurnalistams, išskydo, jų nebeliko. Liko tik vertybinis vakuumas, kuris iki šiol nepripildytas.“

Ir būtent todėl viskas tampa įmanoma ne tik visuomenėje, bet ir žiniasklaidoje: „tada galima manipuliuoti žmonių nuomone, galima naudoti įvairius instrumentus ir technologijas, režisuoti, stebinti, stulbinti ir sulaukti tikėto efekto. Visi tie reiškiniai apauga mistiniais mitologiniais pasakojimais ir iš tikrųjų tada pradeda atrodyti, kad su mumis kažkas vyksta ir darosi aplink mus“, – teigė A. Balčytienė.

Anot jos, „jaunose demokratijose, tranzitinėse visuomenėse, kuriose susimaišę viskas, pradedant politika, ekonomika, kultūra ir visomis kitomis gyvenimo sritimis, sumišusi yra ir žiniasklaida. Juk visi žurnalistai, kurie kuria tekstus, jais ne tik pasako naujieną ar perduota žinią, bet ir įtvirtina aplink mus esančią nusistovėjusią kultūrą, socialinius, ekonominius, politinius ryšius. Ir kai mėgini iššifruoti, pasižiūrėti, kas įdedama į tekstus, ryškėja tas pats visiškas sumišimas ir vertybinis pasimetimas. Tarkime, autoriteto klausimas. Žiniasklaida gali tuo pat metu ir labai akcentuoti, išaukštinti autoritetą, tačiau lygiai taip pat gali jį visiškai sumenkinti ir devalvuoti. Žmonės tekstuose gali būti taip pat lengvai įvairiais epitetais išliaupsinami ir iškeliami, arba lygiai taip pat sumenkinami. Tai įmanoma, nes nežinome, kas iš tiesų yra kas, kas mums svarbu, ir kas ne.“

Telkiančios alternatyvos poreikis

„Dabartinė Lietuvos žiniasklaidos padėtis, jos neskaidrumas ir klampumas kyla iš to, kad patys žurnalistai nėra artikuliavę, garsiai įvardiję aiškių vertybių ir atsakę į klausimą, kokia yra profesionalios žurnalistikos esmė. Demokratiniai institutai žiniasklaidos srityje yra sukurti, jie egzistuoja, tačiau realiai jie nėra užpildyti artikuliuotu, suvoktu turiniu“, – sakė A. Balčytienė.

Kad atsakymo į šį klausimą neturėjimas – ne vien mūsų problema, rodo ir kitų šalių patirtis. Vakaruose, JAV šiuo metu klausimas apie žurnalistikos esmę iškyla visu aštrumu, yra intensyviai svarstomas.

Senas, XX a. pradžią siekiantis ginčas dėl to, kas – išgrynintas objektyvumas, ar nuomonę formuojantis subjektyvumas – yra žiniasklaidos esmė, vėl atgimė, nes vis labiau ryškėja politizuotos, nuomonių žurnalistikos tendencija, objektyvumą nustumiant į antrą planą.

Senas, XX a. pradžią siekiantis ginčas dėl to, kas – išgrynintas objektyvumas, ar nuomonę formuojantis subjektyvumas – yra žiniasklaidos esmė, vėl atgimė, nes vis labiau ryškėja politizuotos, nuomonių žurnalistikos tendencija, objektyvumą nustumiant į antrą planą.

„Lietuvoje viešoji kultūra, taip pat ir žiniasklaida, istoriškai labai fokusuota į nuomones ir joje trūksta išgrynintos, objektyvios žurnalistikos. Tačiau faktas, kad tai negali atsirasti iš karto ir iki to reikia priaugti, turi susiformuoti toks poreikis, kuris pamažu jau atsiranda“, – sakė A. Balčytienė.

Tam puikiai pasitarnauja socialinės medijos ir naujos žiniasklaidos formos, nes kuriasi naujos, dažniausiai virtualios erdvės, kuriose atgimsta vertybės bei idealai, grįžta moraliniai orientyrai, o žmonės telkiasi: „matau žiniasklaidos kanalų, kai kurių leidinių, radijo ar televizijos laidų – kurios funkcionuos tarsi paralelinė, pusiau alternatyvi masiškumui erdvė, kurioje vyksta principų gryninimas“, – tvirtino mokslininkė sakydama, jog Lietuva ir visa Vidurio ir Rytų Europa pagrįstai gali didžiuotis, kad interneto žurnalistika, tinklaraščiai ir kiti nauji virtualūs žiniasklaidos kanalai čia paplitę ir išnaudojami kur kas veiksmingiau nei Vakaruose.

Kita vertus, nors tai ir atgaivina vertybes, tam tikra prasme stumia į tai įsitraukiančius žmones į uždaras informacines celes, atomizuoja visuomenę: „kai randi terpę ar leidinius, kuriuos skaitai, nes tik jie tau patinka, tik jie įdomūs ir aktualūs, kad ir kaip ten būtų, matai tik dalį tikrovės. Taip, galbūt tą labiausiai dominančią ir aktualiausią, bet vis dėlto tik dalį. Būtų labai gerai, jei neužsidarytume specializuotam ideologizuotų ir fragmentuotų grupių tinkle, neliktume tik su bendraminčiais savo jaukiose informacijos nišose“, – kalbėjo A. Balčytienė.

Pasak jos, dabartinė situacija yra palanki tiek, kiek ji padeda išgryninti vertybes, o kitas nuoseklus žingsnis – smulkiųjų šaltinių ir kanalų integracija. „Žurnalistai subręs, verslas užaugs, situacija pasikeis. Galų gale ateis supratimas, kad objektyvumas – taip pat vertybė ir dėl jo reikia kovoti kiekvieną dieną“, – reziumavo VDU profesorė A. Balčytienė.

Lina Valantiejūtė