Aktorius Igoris Reklaitis

Ant stalo – degtinės butelis, begęstanti žvakė, aplinkui niūrios rūsio sienos, tuštuma, vienatvė, perveriantis širdį ilgesys ir neviltis – taip  Slowomiro Mrožeko pjesės „Emigrantai“ veikėjai pasitinka Naujuosius metus. 

Spektaklio aktorius ir režisierius Igoris Reklaitis sako, kad apie emigraciją reikia daugiau kalbėti. Emigrantas gali būti nebūtinai tas, kuris pakelia sparnus ieškodamas kitokių tolių. Kartais emigrantu gali pasijusti ir gimtoje šalyje, kai lieki vienui vienas už visuomenės abejingumo sienos.

Kaip ir kodėl kilo mintis pastatyti spektaklį „Emigrantai“?

Pirmiausia atsirado pjesė. Mano kolega, buvęs Šiaulių dramos teatro aktorius Gintaras Čajauskas, surado šią pjesę ir pasiūlė ją kartu pastatyti. Iš pradžių turėjo būti visai kitas režisierius, tačiau perskaitęs šią pjesę supratau, kad tai mano medžiaga, kurią noriu įveikti savarankiškai. Tiesiog laisvu nuo darbo metu pradėjome repetuoti, ir taip pamažu emigrantai įgavo S. Mrožeko kūrinio „Emigrantai“ teatrinę formą. Na, o paskui kažkaip reikėjo pasiekti žiūrovą, tad pirmiausia suvaidinome kelis spektaklius Klaipėdoje, vėliau pradėjome ieškoti, kam būtų galima jį dar suvaidinti.

Tuo metu gavome kvietimą atvykti į Didžiąją Britaniją, taip ir prasidėjo spektaklio gyvenimas – nuo kelionės pas emigrantus. Tai buvo laikraščio „Tiesa“ šimtojo numerio pasirodymo progai skirtas vakaras, ir ten mus pakvietė vaidinti. Po pirmojo spektaklio Londone prasidėjo tarsi grandininė reakcija – iš karto užsiprašė, kad atvyktume į Birmingemą, antrą dieną – skambutis, kad atvažiuotume į Liverpulį, o trečią dieną ir Mančesteris užsiprašė. Kadangi Anglijoje yra brangi salių nuoma, todėl vaidinome savaitgaliais mokyklose. Taip po dešimties dienų gastrolių Anglijoje pamažu pradėjome spektaklį rodyti ir čia, Lietuvoje.          

Daugelis klausia, kaip pavadintum savo teatrą. Atsakau, nebent – trijų lagaminų teatras, nes į juos telpa visos mūsų dekoracijos, kostiumai ir apšvietimas.                                                        

Spektakliai jau buvo pristatyti ir daugelyje Klaipėdos mokyklų. Kaip kilo mintis parodyti „Emigrantus“ moksleiviams?

Į mokyklas nusprendėme vežti spektaklį todėl, kad jaunimas ir yra didžiausia dalis tų, kurie rimtai mąsto apie emigraciją. Tai, kad salėje būna visiška tyla, jau parodo, jog susidomėjimas spektakliu yra tikrai didelis. Daugelis jaunų žmonių galvoja apie išvykimą ir tam rengiasi. Mes dirbame tą švietėjišką darbą ir matome prasmę.

Šį spektaklį jau vaidinome ir rusakalbių mokyklose lietuvių kalba, daugiau nei valandą trunkantis spektaklis sugebėjo išlaikyti idealų ramumą, sukelti susidomėjimą. Jis buvo suprantamas moksleiviams, kurių gimtoji kalba nėra lietuvių. Vaidindami mokyklose jokių nuolaidų sau nedarome – nerodome jiems palengvinto varianto. Vaidiname tą patį spektaklį, kaip ir Vilniuje. Bandome su jais kalbėti ne kaip su vaikais, o kaip su suaugusiaisiais, ir jie tai vertina.

Esate užsiminęs, kad Jus kiek supykdo, kai kas nors tiesiai paklausia, ar tikitės sustabdyti emigraciją. Jei nesitikite, tai koks tada Jūsų pagrindinis tikslas?

Nesu toks naivus. Tiesiog norisi paruošti jaunimą, kad jie suvoktų, kas jų laukia svetur. Kai mūsų klausia, ar padėsite sustabdyti emigraciją, mane tikrai tiesiog suerzina, nes tai nėra mūsų tikslas ją sustabdyti, to tikriausiai ir neįmanoma padaryti. Mes nieko negalime jiems padėti, tačiau savotišką psichoterapijos pamoką juk galime duoti. Jei bent dalis atėjusiųjų į spektaklį suprastų, kas jų laukia ir kad nieko lengvo jiems ten nebus, jau ir tai yra gerai. Norisi nušviesti skaidriau visą realybę, išmušti tą romantišką svetimos šalies įvaizdį ir priminti, kad jų ten niekas nepasitiks išskėstomis rankomis. Jau nekalbant apie tai, kad norint susirasti darbą reikia turėti ne tik amatą, bet ir puikiai mokėti tos šalies kalbą...

Kuo skiriasi tikrų emigrantų publika nuo moksleivių?

Gal ypatingo skirtumo ir nėra, bet spektaklį stengiamės vaidinti kamerinėje aplinkoje nedideliam žiūrovų skaičiui, o kamerinėje aplinkoje visiškai kitoks žiūrovo supratimas. Pavadinčiau jį subtiliai kameriniu, kai žmogus nedrįsta garsiai nusijuokti, o pasitenkina lengva šypsena ir juokeliu. O Londone turėjome didžiausią auditoriją. Salė, kurioje yra daugiau nei du šimtai vietų, buvo pilna, todėl ir reakcija visai kita. Subtiliu juokeliu to nepavadinsi. Nors šiaip ypatingų skirtumų nėra. Susidomėjimas iš abiejų pusių didelis. Po spektaklio prieina tiek emigrantų, tiek ir moksleivių, tačiau vieni tai priima emocionaliau, kaip, pavyzdžiui, emigrantai, o moksleiviai kiek santūriau.

Neseniai pristatydamas spektaklį Vilniuje minėjote, kad jis padėjo Jums atsisakyti kūrybinio kuklumo. Kuo šiame spektaklyje kuriamo intelektualaus emigranto personažas skiriasi nuo ankstesnių Jūsų vaidmenų?

Gal greičiau ne šis spektaklis, o 7-erių metų bendravimas su režisieriumi Oskaru Koršunovu privertė mane atsisakyti kūrybinio kuklumo (spektaklis „Emigrantai“ Oskaro Koršunovo kvietimu buvo pristatytas OKT studijoje). Džiugu, kad po dviejų spektaklių, režisuotų Oskaro Klaipėdos teatre, mūsų kūrybinis bendravimas nenutrūko, o šio spektaklio dėka materializavosi net gal į dar įdomesnę formą.

Visi mano suvaidinti personažai yra brangūs. Bet keista, kad laikui praėjus vienus lyg ir primiršti, kiti gi keliauja su tavimi visada kartu. Nenoriu lyginti savo vaidmenų, bet šiame vaidinime jaučiuosi taip, kaip jaučiausi vaidindamas Edvardo Olbio „Atsitikimas Zooparke“, kurį vaidinau prieš 20 metų. Kažkuo šios pjesės yra labai panašios.

Apskritai visada laikiau visišku nonsensu, kai aktorius pats režisuoja spektaklį ir dar jame vaidina. Vadinu tai savotiška avantiūra. Deja, nusižengiau savo principams, pats ir vaidinu, ir režisuoju. Tai nėra lengva, nes negali įvertinti spektaklio ir savo vaidybos iš šalies. Prie šios pjesės su kolega dirbome ištisus metus laisvu nuo savo darbų laiku. Kelis kartus net norėjosi mesti pradėtą darbą...

Emigracijos tema man asmeniškai yra skaudi, ir jokiu būdu ji negali būti pateikta kaip primityvi komedija ar kaip eilinis spektaklis. Šis etapas nėra lengvas Lietuvai, todėl norisi apie emigraciją kalbėti atsakingai ir rimtai. Nesinori iš to padaryti pramogos, nematau čia jokio linksmumo, nors daugeliui atrodo, kad mūsų šalyje ir taip daug slogių akimirkų. Kai Lietuva psichologiškai sutvirtės, galbūt ir bus galima iš to pasijuokti, tačiau šiuo metu šis etapas nelengvas mums visiems.

Šiandienėje visuomenėje labai daug kalbama apie emigraciją. Teatre apie tai užsiminta pirmą kartą. Kodėl emigracijos nemalonias pamokas reikia priminti ir teatre?

Laikraštinis variantas tėra juodu ant balto išspausdinti išvykusiųjų (numanomi) skaičiai, ir viskas. Žiniasklaida daugiau pateikia tik statistinį variantą. Labai mažai apeliuojama į protą, jausmus, širdį. Tokia skaudžia mūsų šaliai tema reikia kalbėti tik per žmogišką prizmę. Statistika yra tik statistika, o kada įjungi žiūrovo vaizduotę, kada prasibrauni iki jo širdies, tada žmonių likimai nėra tik skaičiai. Meno priemonėmis galima daug giliau įsiskverbti į žmogų.

S. Mrožeko pjesė rašyta 1974-aisiais, tačiau jos aktualumas išliko net ir po tiek metų. Kodėl emigracijos tema migruoja metai iš metų?

Daugelis net negali patikėti, kad pjesei tiek metų, o atrodo, tarsi vyktų šiandien. S. Mrožeko pjesė yra labai įdomi, ir kai pajutau, jog ji mane „užkabino“, viliuosi, kad užkabins ir kitus. Bandau tikėti, jog mūsų darbas nenueis veltui, privers mus bent susimąstyti. Tai, mano nuomone, yra reikalinga, aktualu ir būtina.

Pamenu kaip prieš 10 metų, vasarą, pats su įjungta fantazija išvykau uždarbiauti į Švediją. Įsivaizdavau žalią lauką, romantiškas braškių lysves, gardų jų skonį, o realybė buvo kiek kitokia. Kai patenki į tuos laukus, visa romantika baigiasi akimirksniu, pradedi monotoniškai ir sunkiai dirbti.

Baisiausia yra tai, kad išvažiuoja jaunoji karta, tai juk tas jaunimas, kuris gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai yra dabartinė mūsų šalies tragedija. Iš kitų valstybių kažkodėl šitaip masiškai niekas neišvažiuoja. Nėra pas mus vieningumo. Gal neteisinga politika vykdoma mūsų jaunimo atžvilgiu. Visa jaunoji karta šiandien lieka už borto, ji nelabai reikalinga. Jaunimas reikalingas tik tada, kai reikia mokėti mokesčius. O konkrečios politikos jaunimo atžvilgiu nėra vykdoma, nėra stengiamasi sudaryti sąlygų jiems palengvinti gyvenimą čia, Lietuvoje.

Žinoma, ir pats jaunimas turėtų būti kiek aktyvesnis ir labiau suinteresuotas įsitvirtinti savoje šalyje. Juk jauni žmonės neturi kažkokių didelių įgeidžių – jiems tik reikia normaliai pragyventi, turėti darbą ir stogą virš galvos, bet čia jie ir to negauna. Tačiau galbūt jie irgi iš dalies kalti, nes nereikalauja garsiai ir aktyviai, todėl viskas ir stovi vietoje.

O gal tokius pokyčius turėtų inicijuoti kaip tik vyresnioji karta, užleisti vietą jaunuomenei būti visaverčiu visuomenės nariu?

Taip, pas mus darbo vieta, kurios laukia jaunimas, yra verčiau paliekama tam, kas jau prieš kelerius metus turėjo išeiti į pensiją. Taip ir susidaro, kad senimas gauna ir algą, ir pensiją, o jaunuolis tuo tarpu lieka be darbo ir be pinigų. Būtent todėl  išvažiuoja net tie, kurie yra baigę universitetus, kadangi neturi laiko ir galimybių laukti, kol galbūt atsiras normalus darbas pagal specialybę.

Mokslas Lietuvoje yra brangus ir jį pabaigusiems negauti normalaus darbo yra nepadoru. Kaip tada grąžinti paimtas paskolas? Turi būti kažkokia garantija, kažkokia konkretesnė politika jaunimo atžvilgiu. Bet paprastai tariant, ne iš gero gyvenimo išvažiuoja.

Spektaklyje slogiai ir neigiamai pateikiama emigranto dalia. Tačiau daugelis juk išvyksta tam, kad čia sugrįžę susikurtų norimą gyvenimą.

Čia reikėtų kelti klausimą, kuris iškeltas ir spektaklyje: ar sugrįš? Ar verta sugrįžti? Tie, kurie išvažiuoja, tikisi, kad greitai čia sugrįš ir galės gyventi tą norimą gyvenimą. Tačiau jie bijo čia sugrįžti, nes žino, kas jų laukia. Grįžę jie čia bus eiliniai bedarbiai, ir tiek. Taip daugelis mėgsta manipuliuoti procentų išraiškomis, mosuoti skaičiais, kuriuose pateikiama, kad nedarbas tiek ir tiek procentų sumažėjo. Bet juk jis ir mažėja dėl tų išvykstančiųjų. O realiai nedarbas tik didėja.

Bet juk tiek S. Mrožeko pjesės veikėjas, tiek ir realybėje emigrantas dažnai nėra laimingas, kad ir su darbu svetur bei nemažu pluošteliu pinigų.

Čia gal pateiksiu paprastą palyginimą. O kaip jaučiasi ta pati beždžionė, kuri minima spektaklyje, atvežta iš džiunglių į geresnius kraštus ir per prievartą apgyvendinta Zoologijos parko narve. Gal ne visai tikslus palyginimas, bet žmogus – be tėvynės, be tėvų, be mamos, be gimtosios kalbos – ar gali jaustis laimingas svetimoje žemėje. Kažkada vienas rusų dirigentas pasakė, kad emigruoja tik žmogaus kūnas, o siela lieka Tėvynėje.

Kai nulipate nuo scenos ir personažo emigranto dalią paliekate teatre, ko labiausiai norisi? Koks grįžtamasis ryšys Jus pasiekia?

Norisi, kad apie emigraciją daugiau ir giliau būtų mąstoma bei kalbama. Vienos mokyklos mokytojas pasiūlė surengti spektaklį ne tik vaikams, tačiau vaikams su tėvais. Tegul kartu pasižiūri ir apie tai namuose diskutuoja. Tai išties puiki idėja, nes šia tema reikia daugiau kalbėtis, per mažai apie tai diskutuojama.

Birmingeme, kai kalbėjome su žiūrovais, jie sakė, kad spektaklyje atpažįsta save. Tie, kurie save pamato tame spektaklyje, net nejaukiai pasijunta.  Mrožeko pjesėje jie mato tuos pačius  tipažus, su kuriais yra įpratę bendrauti svetur.

Malonu  ir kai kolega, jau dešimt metų gyvenantis Anglijoje, padėkoja tau už spektaklį. Sako, kad nesitikėjo, jog spektaklis toks tikroviškas ir atspindintis realybę. Džiugu, tačiau geriau ši emigranto realybė verčiau liktų tik scenoje...

Kalbino Dalia Rauktytė