Vietoje pradžios

Sunkoka rašyti apie Laikinąją sostinę grįžus iš kelionės po Žemaitijos miestelius. Sutvarkytos gatvės, centrinės aikštės ir net dviračių takeliai Nevarėnuose, Varniuose ar kur kitur nieko nestebina. Lietuvos provincijoje tai tapo norma. Kaune norma tapo netvarka. Visi tai aiškiai mato, bet paaiškinti kodėl — negali...

(ne)Statybos

Kauno „Žalginio“ arena pastatyta — tai didžiausia naujiena šiais metais. Nors žiūrint iš centro vis dar boluoja atviri vamzdžiai, ir pastatas atrodo nebaigtas (tose vietose, kiek skelbta, kada nors turėtų atsirasti užrašas „Žalgirio arena“) tačiau renginiai įsisiūbuoja. Pirmo ir kitokio ryškio „žvaigždės“ linksmina re(n)ginių ištroškusią minią.

Viešai skelbta, kad į minėtą areną bus galima atplaukti Nemunu. Keleivinės prieplaukos nebus todėl, kad patys valdininkai parengę konkurso sąlygas vėliau jas pripažino blogomis ir dėl šventos ramybės geriau visai nieko nedarys.

„Girstučio“ plaukimo baseino statybos sužlugdytos — šimtai tūkstančių litų grąžinti Kultūros ir sporto departamentui. Tikėtina, kad tas pat laukia ir ES pinigų. Plačiai ištrimituota Laisvės alėjos renovacija „iš karto po čempionato“ taip ir neprasidėjo.

Nemuno salos kanale suverstas dumblas — puiki dabartinės politinės situacijos mieste iliustracija. Daugiau nei metus užkištas kanalas po „valymo“ tapo prastesnės būklės, nei buvo iki jo. Išmesti pinigai ir visiškas neaiškumas kada darbai pajudės. „Dumblo koalicija“ toliau varo savo juodą darbą...

Vadinamoji politika

Savivaldos rinkimuose laimėjo konservatoriai vedami vėl naujai atgimusio naujo seno mero Andriaus Kupčinsko. Nors surinkta balsų dauguma kaip ir garantavo valdančiosios koalicijos formavimą, tačiau taip nenutiko — konservatoriai prie valdžios buvo neprileisti. „Visi kiti“ susitarė greičiau. Į miesto mero kėdę sėdo Liberalų sąjūdžio atstovas Rimas Mikaitis.

Kaip sakė reikalus Kaune tvarkantis nemenkas verslininkas, tai miestui buvo beveik katastrofa, nes „reikalai visai nesitvarkė“ dėl paprastos priežasties — neaišku, kas „bosas“ ir su kuo reikia atitinkamai kalbėtis.

Naujoji iš penkių politinių partijų sudaryta koalicija skambiu pavadinimu „Vardan Kauno“ vėl svaigsta apie darbą kauniečiams ir naujas idėjas miestui. Sunku suprasti, kokios bus tos „naujos idėjos“, jei miesto Taryboje tūnančių narių veidai nekinta?

Renginiai

Šiemet Kauną drebino ir purtė du nemenki renginiai: Tarptautinės Hanzos dienos ir Europos krepšinio čempionatas. Pradėkime nuo pastarojo: miestelėnai „perdegė“, laukdami čempionato manos. Lūkesčiai buvo aiškiai per dideli. Palapinių miestelis, paskubomis kalamos lauko kavinės, šūsnys suvenyrų ir centrinėse miesto erdvėse pastatyti lauko ekranai su suoliukais taip ir liko pustuščiai. Būkime atviri ir pripažinkime: žemiausios lygos futbolo rungtynės miestą sujudina labiau nei visos Europos krepšinio čempionatas.

Tarptautinės Hanzos dienos mieste „sprogo“ taip, kad iki šiol jaučiamos pasekmės (Rotušės aikštėje ilgai stovėjo visai padorus „medis“ su kitų Hanzos sąjungos miestų atributika). 750 tūkstančių žmonių miestą visiškai pakeitė. Atvykėliai ir vietiniai stebėjo riterių kovas, kiaulių lenktynes, ugnies misteriją ir šimtus kitų dalykų. Itin gera naujiena: tai buvo bene pirmoji šventė mieste, kai visa naktis priklausė kultūringiems žmonėms, o ne bambaliniams. Iki ryto galėjai vaikščioti gatvėmis ir jaustis saugus. Pagarba policijai (už darbą Europos čempionato metu — policijos pareigūnams dvigubas ačiū).

Šiemet beveik tris mėnesius trukusi Kauno bienalė „Tekstilė’11“ galutinai tapo miesto tapatumo ženklu. Tęstiniai projektai, parodos ir vienetinės meno akcijos nors kiek menu besidominčiam žmogui — tikra atgaiva. Tarpdisciplininis šokio spektaklis „Melancholijos dėžutė“ sudrebino Laikinosios kultūrininkus. Kitokiškumas išjudino vietos kultūrtregerius.

„Sielų upė“ — miesto mastais toks menkas, nereikšmingas renginukas, kurį organizuoja kauniškiai studentai. Kiek nedaug reikia: sutarti su mylinčiais miestą žmonėmis, pripirkti žvakių ir išdėlioti jas nuo vienos bažnyčios iki kitos. Per visą miestą — nuo Centro iki Senamiesčio — ugnimi nužymėtu taku plaukė miesto sielos. Gražu, prasminga, miela.

Šis bei tas

Savivaldybės klerkų organizuotas Kauno prekės ženklo ir šūkio konkursas baigėsi kaip reikėjo tikėtis: dideliu piššš. Po įvairių perturbacijų buvo nuspręsta, kad niekas nelaimėjo. Tuo tarpu Audrio Karaliaus pusiau juokais surengtas alternatyvaus ženklo konkursėlis įrodė, kad gyvybingoji Kauno dvasia ne tik rusena, bet plieskia visu karščiu.

Labai subjektyvi (ne)Pabaiga

Tik ką išlydėjau dvi delegacijas iš Latvijos ir Estijos. Naktį nulėkėme prie bambalinės Kauno eglės. Svečiai klykė iš pasigėrėjimo (o tai nebuvo jokie menininkai, veikiau priešingai — uniformuotų struktūrų atstovai). Fotografavosi visaip, filmavosi ir t. t. Net pats patikėjau, kad gal ir visai neprasta ta mūsų eglė...

Žodžiu, viltis, kad Kaunas kada nors pasivys eilinį provincijos miestelį, išlieka...