Šiandien neretai pasigirsta, kad medijos neformuoja mūsų kultūros, veikiau jos pačios yra mūsų kultūra. Tai, ką siūlo medijos, – ką mes matome ar girdime, dažnai priimama be abejonių – daugumai žmonių nekelia jokių klausimų ar tai tiesa/kiek tiesos ten yra.

Medijos smarkiai prisideda kuriant populiarią kultūrą, kuri yra idėjų, perspektyvų, įpročių visuma, priimtina daugeliui žmonių ir pateikiama per neoficialiai dominuojančią kultūrą; ji persmelkia visuomenės kasdienį gyvenimą. Populiarioji kultūra apibrėžiama kaip viskas, kas priklauso bendrai, žmonių daugumai priimtinai kultūrai. Jos simboliai perteikia bendras reikšmes, pagal kurias žmonės supranta save, įvardija savo troškimus ir konstruoja savo pasaulį. Populiarioji kultūra transformuoja ir modifikuoja vietinių kultūrų tradicijas, taip nutinka dėl kultūros globalizacijos. Žmonėms, gyvenantiems skirtinguose pasaulio kraštuose, būdingos tos pačios dominuojančios kultūros tendencijos, pasiekiančios mus per globalias medijas.

Populiarioji muzika, kaip ir reklama, filmai, fotografija ar muilo operos, yra šios masinės kultūros dalis. Ji prieinama visur – užtenka tik paspausti mygtuką, ir ji mus pasiekia kelyje ar darbe, namuose, parduotuvėse. Nors ji pasiekia masinę auditoriją, kartu veikia labai asmeniškai, sukurdama erdvę atrasti save ir padėdama konstruoti savo tapatybę. Forma, identiteto kūrimas ir jausmai: taip trumpai galima apibūdinti populiariosios muzikos esmę.

Dainų žodžiai kaip fotografijų antraštės

Muzika sukuria platų reikšmių lauką. Unikali garsų visuma mus veikia giliai, sukeldama emocijų, įvairių nuotaikų, prižadindama prisiminimų. Muzikos garsai ir ritmai patys vieni nepadaro tokio stipraus poveikio – ypatingą prasmę muzikai suteikia tekstas. Dainos žodžiai populiarioje muzikoje sukuria pridėtinę prasmę. Pasak komunikacijų specialisto A. Harto, jie veikia panašiai kaip fotografijų antraštės. Kaip kad jų paskirtis keisti ir įtvirtinti fotografijų prasmę, taip žodžiai įtvirtina ypatingą dainų reikšmę ir susieja jas su klausytojo pasauliu.

Kaip ir kiti populiariosios kultūros atstovai, popdainos pasakoja istorijas. Jos labai koncentruotos – viskas nutinka labai greitai, čia pristatoma ir problema, ir krizės, ir sprendimas. Dainų pasakojimai dažniausiai išreiškiami pirmuoju asmeniu, ir dainininkas tampa dainos subjektu. Jis tarsi aktorius, kuris pristato įsivaizduojamą patirtį aiškiu būdu. Labai svarbus vaidmuo tenka ir dainininko balsui – jo individualios balso savybės, tembras sukuria kelis prasmių sluoksnius. Daina, atliekama skirtingų atlikėjų, įgauna vis kitokią prasmę. Įdomu, kad muzikiniuose vaizdo klipuose, pristatančiuose populiarias dainas, dainos tekstas dažniausiai neturi nieko bendro su vaizdu. Jie tarsi pasakoja atskiras istorijas, nesustiprindami vienas kito.

Skirtingų lygių poveikis

Žodžių ir muzikos sąjunga sukelia galingą emocinę konstrukciją, kuri daro įtaką daugelio žmonių patirtims. Remdamiesi šiomis emocijomis, klausytojai suteikia savų prasmių melodijoms, paversdami jas ypatingomis – vienam ta pati daina gali būti džiaugsmo šaltinis, kitam nešti liūdesį.

Muzika veikia klausytoją įvairiais lygmenimis – psichologiniu, fiziologiniu, sociokultūriniu, semiologiniu, virtualiu, ritualiniu, dvasiniu. Panagrinėkime keletą jų.

Fiziologinis. Muzika sukuriama atliekant tam tikrą fizinę veiklą ir veikia visą kūną – kas yra buvęs roko koncerte, žino, kad garsas priimamas ne vien ausimis, bet visu kūnu. Įdomu, kad atlikti tyrimai rodo, jog kvėpavimas, širdies ritmas ir raumenų veikla prisiderina prie muzikos ritmo. Išorinis ritmas tampa derintoju, nustatančiu vidinių ritmų laikrodžius.

Psichologinis. Muzikos jėga pažadinti stiprius emocinius atsakus gerai žinoma ne tik Vakarų muzikos formose, bet visame pasaulyje. Iš visų menų būtent muzika turi didžiausią pajėgumą išjudinti mus, ir emocijos, kurias ji sukelia, gali būti labai ryškios ir įvairios. Dauguma žmonių turbūt galėtų pasakyti, kad buvo kada labai sujaudinti muzikos, kuri sukėlė liūdesio ašaras, meilės ar pykčio priepuolius, pakelti iki įkvepiančių aukštumų ar nublokšti į nusivylimo gelmes. Muzika pajėgia pasiekti mūsų sielą ir sukelti intensyvų jausmų proveržį. Ji trumpam pakeičia vidinę tvarką – racionalus protas lyg atsitolina, o į pirmą vietą ateina tokios asmenybės dalys kaip emocijos ir jausmai, kad būtų išgyventi.

Sociokultūrinis lygmuo. Daugumai žmonių muzika nėra atskirta nuo kasdienės socialinio gyvenimo aplinkos. Muzikos formos (pvz., klasika ar rokas) neatskiriamos nuo socialinių formų, kurios atspindi tam tikrus įsitikinimus ir vertybes, būdingas asmenims, kurie žavisi vienokia ar kitokia  muzika. Daugeliu atvejų žavėjimasis tam tikra muzika yra tarsi bilietas pakliūti į kai kurias socialines grupes. Tokiu atveju asmuo gali išsiugdyti stiprią socialinę tapatybę, paremtą muzikine naryste. Taigi muzika yra socialinės išraiškos forma, kuri gali būti perduota ir gali vienyti bei skirti.

Tapatybė

Muzikos stiliaus pasirinkimas jaunam žmogui padeda apsibrėžti savo asmenybę, tai tarsi saviraiškos būdas. Muzika galima išreikšti požiūrį į save ir pasaulį, susieti save su tam tikra socialine grupe. Vėliau tai atsispindi žmogaus aprangos stiliuje, šukuosenoje.

Šiandien labai paplitęs „padrikas“ populiariosios muzikos perteikimo būdas, vyraujantis radijo stotyse: nuo vieno žanro šokinėjama prie kito, nei į vieną per daug neįsigilinant. Toks būdas perteikia optimistinę klestėjimo ir linksmybių nuotaiką, sukeldamas jausmą, kad esi plataus modernaus pasaulio dalis bei įsivaizdavimą, jog priklausai kosmopolitinei bendruomenei, kuri mėgsta pramogauti. Klausytojai tarsi užtikrinami, kad jie turi vartotojišką teisę į tam tikrą gyvenimo būdą. Pastarasis yra viena iš modernybės ir kosmopolitiškumo apraiškų: norėdamas gyventi madingai ir šiuolaikiškai, turi būti nuolat „atsinaujinęs“, informuotas, žinoti vėliausias muzikines naujienas, mėgti linksmintis, suprasti specialų žargoną, apskritai turėti laisvalaikį ir mėgti klausytis radijo laidų bei didžėjų vedamų pokalbių šou ir tiesiog būti tos kultūros dalimi.

Šiuolaikinės medijos, siūlančios savo produktus, dabar nebėra tik „komunikacijos kanalais“, tačiau greičiau veikia kaip tarpininkai, sukuriantys kultūrinį foną, kuriame klausytojai drąsinami įsigyti ypatingas tapatybes: medijos suteikia „gamybos technologijas“, skirtas tiems, kas nori susikurti naują „aš“ ar patobulinti senąjį. Popmuzika – vienas to pavyzdžių.

Parengė Dalia Žemaitytė