Gruodžio 2 dieną Lietuvos istorijos institute vyko istoriko ir antropologo, dr. Viliaus Ivanausko  monografijos „Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1968–1988 m.)“ pristatymas. Kalbiname monografijos autorių.

Susidaro įspūdis, kad sovietologija šiuo metu itin išpopuliarėjusi. Rengiamos įvairios parodos, skaitomos viešos paskaitos, studijuojami dalykai, kurie anksčiau buvo laikomi nepatraukliais. Pavyzdžiui, tiriami sovietiniai baldai ar butai. Kaip pats susidomėjai nomenklatūra?

Studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete istoriją ir socialinę antropologiją – pastaroji buvo mano specializacija – ir ruošdamasis rašyti magistrinį darbą ieškojau apčiuopiamo, mažai tyrinėto objekto. Toks objektas man pasirodė esanti sovietinė nomenklatūra. Kaip tik tuo metu, po 2000-ųjų, pasirodė įvairių nomenklatūrai priklausiusių asmenų atsiminimų, pasižymėjusių aiškia – „ir tada dirbome Lietuvai” – linija. Atsirado poreikis kritiškai juos įvertinti, pažiūrėti, kuo šie atsiminimai gali būti naudingi, bandant suprasti sovietinį laikotarpį. Taip pat suprasti, kokiai Lietuvai vis dėlto  buvo dirbama: „tarybinei“, „Šiaurės Vakarų kraštui“, o gal būta ir kitokių nomenklatūros aspiracijų.  Magistriniame darbe labiau domėjausi technokratine sritimi, gamybine konjunktūra, vėliau, stodamas į doktorantūrą, pateikiau projektą apie nomenklatūros modelį vėlyvuoju sovietmečiu. Svarbiausia man buvo suvokti biurokratinius nomenklatūros (viskas tuomet turėjo būti suplanuota, įsteigta ir organizuota) procesus.

Paminėjai nomenklatūros memuarus. Kodėl jie pasirodė būtent tada? Turbūt, jei būtų pasirodę anksčiau, būtų tapę skandalu, o tada visuomenė juos priėmė gana ramiai.

Atkūrus Nepriklausomybę, natūraliai imta didinti distanciją nuo sovietmečio. Todėl kilo kitokios – didvyrių, aukų, kovojančios Lietuvos – istorijos poreikis. Vėliau, kai aplinka tapo stabilesnė, atsirado kasdienio gyvenimo tyrimų poreikis. Jausdami tokį konteksto pasikeitimą, kai kurie buvę sovietinės valdžios atstovai taip pat ėmė aktyviai dalyvauti istorinės atminties politikos procese, bandydami įprasminti savo veiksmus sovietmečiu.  Mokslinių tyrimų lauke svarbu ir kritiškai analizuoti tokias reprezentacijas, ir matyti konkuruojančių sovietmečio retrospektyvų vertybių ir interesų pagrindą.

Užsiminei apie pasakymą „ir tada dirbome Lietuvai“. Nors šis pasakymas dažniausiai vartojamas ironiškame kontekste, gali išgirsti nuomonių, kad lietuviškoji nomenklatūra nebuvusi jau tokia bloga. Esą ji stengėsi apginti Lietuvą nuo rusiškos invazijos ir saugojo Lietuvą.

Sunku pasakyti, kiek tai daryta sąmoningai, kiek tiesiog „taip išėjo“.  Aišku viena, priešinantis centrui, būta daug asmeniškumų. Tam tikros nomenklatūros grupės paprasčiausiai gindavo savo interesus nuo tų, kurie galėdavo jiems kaip nors pakenkti. Neretai atsitikdavo taip, kad šie nomenklatūros grupių interesai sovietizacijos lygį sumažindavo. Pavyzdžiui, kalbant apie žymujį gamybos decentralizavimą. Pasakyčiau taip: priešinimasis centrui nebūtinai reiškė priešinimąsi sovietinei sistemai. Iš mano surinktų duomenų matyti, kad partokratai iki pat Atgimimo metų nebuvo orientuoti į pokyčius, jie stengėsi laikytis vidurio („visada tų iniciatyvų buvo ir bus“), stabdydami reikšmingesnes naujoves. Kultūrinė nomenklatūra buvo kiek lankstesnė, tačiau jos veikimas priklausė nuo partokratų – aukščiausiosios LTSR valdžios – sprendimų.

Kodėl savo tyrimui pasirinkai laikotarpį nuo 1968-ųjų? Kuo jis skyrėsi nuo ankstesnio? Kažkas tada subrendo?

Šią datą pasirinkau, kad būtų galima lyginti procesus netgi tarptautiniu lygmeniu. Taip, tai Prahos pavasaris. Tuo metu išryškėjo L. Brežnevo doktrinos kontūrai. Pagal ją, ideologija negali būti intepretuojama. Ir jeigu iki tol dar kas nors tikėjo komunizmu žmogišku veidu, po 1968-ųjų jau neturėjo iliuzijų. Partija pateikė aiškų ideologinį monolitą, kaip reikia galvoti. Štai tada prasidėjo svarbūs dalykai. Jei ideologijos oficialiu lygmeniu interpretuoti neįmanoma, interpretacija prasideda kasdieniu lygmeniu. Tai apėmė visas sritis: tai – ezopinė kalba, „blatas“, koridoriniai sprendimai, „planų gerinimo“ strategijos ir t.t. Dėl suvaržymų išryškėjo neįtikėtinas sovietinės visuomenės kūrybingumas.

Kiek nomenklatūros atstovams buvo būtinas tikėjimas sovietine ideologija?

Po 1968 metų daugeliui iš nomenklatūros sovietinė ideologija tapo rutina, įpročiu, duotybe, socializacija, tačiau nebūtinai vertybiniu nusiteikimu. 7–8 dešimtmetyje į nomenklatūrą atėję jauni žmonės (būdavo ministrų dar neįpusėjusių keturiasdešimties metų) jau rado įsteigtą sistemą ir automatiškai, jos nekvestionuodami, prisitaikė. Kaip funkcionavo ta nomenklatūra? Nuo 1968-ųjų veikė pasitelkdama stiprių, neformalių ryšių. O pagrindinis įvairių projektų lobizmas vyko užkulisiuose: koridoriuose, pirtyse, per medžiokles, „išrinktųjų“ būreliuose. Žinoma, formalių procedūrų svarba išliko (Sovietų Sąjunga buvo formalizuota valstybė, kaip reta), tačiau išmokta formą pakreipti savo naudai.

Koks buvo nomenklatūros santykis su paprastais žmonėmis? Neretai dabar gali išgirsti, kad tuometinė valdžia buvusi arčiau žmonių?

Partokratai nebuvo tokie asketiški, kaip juos bandoma pavaizduoti. Arba kaip galėjo atrodyti paraduose. Tiek nomenklatūra, tiek gyventojai siekė vartoti. Pasiekti vakarietišką, kaip jie jau įsivaizdavo tą vakarietiškumą, vartojimo lygmenį. Vidurinė nomenklatūros grandis dažnai susidurdavo su panašiais iššūkiais, kaip ir paprasti žmonės. Tiesa, kai kuriuos iššūkius sistema padėdavo jiems įveikti lengviau. Paprasti žmonės ieškodavo savų būdų, kaip pasididinti vartojimą. Norėčiau pabrėžti: nomenklatūra nebuvo monolitiška, ją sudarė atskiros grandys, o ir patys nomenklatūrininkai turėjo daugiau tapatybių nei tą vieną.  Pavyzdžiui, kultūrinės nomenklatūros atstovas kartu galėjo būti žymus poetas ar dailininkas, ir visuomenėje pirmiausia jis atpažįstamas dėl pastarosios veiklos. Arba technokratinės nomenklatūros atstovas save pirmiausia tikriausiai laikė statybos inžinerijos, pramonės valdymo ar žemės ūkio modernizavimo srityje dirbančiu vadovu specialistu.

Nomenklatūros veikimo modelis – turiu galvoje neformalius ryšius – paplito ir visuomenėje.  Tų laikų žodžiais kalbant, „išmoko gyventi“.  Kokie požiūriai, įpročiai iš tų laikų pasiekė nūdieną?

Mes išmokome tvarkyti reikalus koridoriuose. Juk tenka girdėti apie vykstančius viešuosius konkursus, kurių nugalėtojai žinomi dar prieš vertinimo komisijos posėdį. Kitas plačiai paplitęs įsitikinimas atsakingų kadrų egzistavimu. Manymu, kad yra kažkokių kadrų, kurie turi tavimi pasirūpinti, užtikrinti. Tai nieko nuostabaus, dešimtmečiais partija kartojo: „Kadrai veda“, „kadrai lemia viską.“  Žinoma, šie įpročiai  šiandien neegzistuoja grynu pavidalu, dabar vyrauja sinkretiniai modeliai. Yra senojo biurokratinio veikimo salų, korporatyvinio valdymo salų.  Visiškai nauja sala – stiprėjantis nevyriausybinis sektorius, skatinantis pilietinės visuomenės stiprėjimą. Dėl šių pokyčių užkulisiuose sprendimus šiuo metu priimti vis sunkiau. Visuomenė to dažnai jau nebelaiko norma .

Kas vyko su sovietine nomenklatūra, Lietuvai atgavus nepriklausomybę ar jos išvakarėse? Ar  nomenklatūra sutriko? Ir kaip jai pavyko prisitaikyti?

Dalis partokratų, ypač tie, kurie dirbo ideologiniame lauke, neprisitaikė. Priešingai nei gamybininkai, turėję valdymo įgūdžių, ryšių tinklą ir gebėjimų juos megzti. Geriausiai pavyzdys: A. M. Brazauskas, ilgą laiką buvęs technokratas ir tik vėliau tapęs partokratu. Planinė komandinė sistema žlugo, tačiau ryšiai išliko.  Panašiai ir kalbant apie kultūrinę nomenklatūrą, kuri bandė ieškoti savęs naujoje situacijoje, ir daugelis surado. Kiek tai buvo intencionalu, kiek situacijos jautimas, pasakyti sunku.

Ką nomenklatūros tyrimo lauke sužinojai naujo? Kas tave nustebino?

Nustebino biurokratinio žaismingumo galimybės monolitinio valdymo kontekste.  Išmokimas strateguoti pačiais įvairiausiais būdais: „Rasim formą“ (sugebėjimas manipuliuoti teisinėmis procedūromis), „popierius turi pagulėti“ (apsidraudėliškumas) ir kt. Tai paaiškina ir daugelį posovietinių procesų, ypač valdymo srityje. Mes iki šiol mokame strateguoti, ir kartais netgi tuo didžiuojamės, ypač prieš vakariečius. Tačiau tokios žinios buvo įgytos ne savo noru, juolab jos iki šiol tampa akivaizdžia kliūtimi viešajame sektoriuje užtikrinant skaidrumą.  

Kalbino Zigmas Vitkus