Pirmieji pasaulio laikraščių puslapiai pernai dabinosi kaip niekad didelėmis antraštėmis ir dramatiškomis titulinėmis nuotraukomis. Svarbių ir visą pasaulį sukrėtusių bei prikausčiusių įvykių gausa, regis, buvo didesnė nei bet kada anksčiau.

Sausį pasaulio dėmesį prikaustė įvykiai Tunise. Vasarį nuverstas Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas. Kovo mėnesį visas pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo dramatiško ir tūkstančių žmonių gyvybes nusinešusio žemės drebėjimo Japonijoje pasekmes bei sekė NATO veiksmus neramumų apimtoje Libijoje. Balandį laikraščių puslapiai mirgėjo karališkųjų vestuvių nuotraukomis, o gegužę pasaulį apskriejo žinia apie Osamos bin Ladeno mirtį. Vasarą dėmesį kaustė Arabų pavasario įvykiai, gilėjanti euro zonos krizė ir, lyg to būtų maža, pasaulį šokiravo nesuvokiamos Norvegijoje A. Breiviko įvykdytos skerdynės.

Jau tada britų dienraštis „The Guardian“ retoriškai klausė: ar tikrai metai buvo tiesiog perkrauti pasaulinės reikšmės įvykių ir naujienų, ir jei taip, kaipgi įmanoma skaitytojams susigaudyti bei susivokti, kaip įvertinti tikrąjį naujienų svorį, o srautui nesiliaujant vis dar išlaikyti dėmesį ir jautrumą? Kaip paprasčiausiai neatbukti nuo to, kas mus turėtų dominti, jaudinti ar skatinti diskusijas?

Tačiau metai tebuvo įpusėję. Toliau sekė žinios apie netikėtai įsiplieskusių neramumų ir riaušių krečiamą Angliją, Libijos įvykių atomazga tapusią Muamaro Gaddafi mirtį, visą euro zoną skandinančias Pietų Europos, ypač Graikijos, ekonomines problemas bei nesibaigiančius viršūnių susitikimus siekiant jas spręsti. Metų pabaiga ramybės taip pat neatseikėjo – padieniui sekusios žinios apie buvusios Čekijos prezidento ir Šaltojo karo pabaigos simbolio Vaclavo Havelo bei Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong-ilo mirtį ne tik sujaukė visas žurnalistų pradėtas rengti metines pasaulio aktualijų apžvalgas, bet galėjo palikti visišką sumaištį paprastų skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų galvose.

Ant kokių svarstyklių sverti visų šių ir daugybės kitų čia nepaminėtų įvykių svarbą, kaip įvertinti jų mastą ir reikšmę? Žiniasklaidos teoretikai dažnai pabrėžia, kad atrenkant svarbiausias naujienas nedera „perdozuoti“ didžiulių, skaudžių ar labai reikšmingų, įvykių, nes galima sulaukti visiškai priešingo efekto – auditorija įgauna savotišką imunitetą ir tiesiog atbunka. Tačiau yra ir ir kita šio efekto ypatybė: reikšmingų įvykių ar skausmingų nelaimių gali būti taip gausu, jog žmones apima nekontroliuojamos Armegedono katastrofos pojūtis. Tuomet jie ne tik lieka sutrikę, bet ir ima jaustis bejėgiai.

Pasimetę tokių svarbių naujienų gausoje turėjo jaustis ir laikraščių, televizijų ar radijo naujienų tarnybų redaktoriai. Juk vien Graikijos ekonomikos peripetijų ar Afrikos rage siaučiančio bado tituliniams laikraščių puslapiams būtų užtekę kelioms dienoms ar net savaitėms. Jau nekalbant apie tokius įvykius kaip Ruperto Murdocho žiniasklaidos skandalas, Europos ir Amerikos ekonominė situacija ar A.Breiviko įvykdytos žudynės – tokie įvairialypiai, kompleksiški ir sudėtingi įvykiai bei procesai, kad išsami jų analizė, interviu su ekspertais, skirtingų istorijos aspektų paieškos būtų ilgam garantavę darbo, duonos ir erdvės tituliniuose puslapiuose ar geriausio eterio laiko. Bet šiemet įvykis vijo įvykį, pagrindinių straipsnių antraštės didėjo, o nuotraukos tapo vis išraiškingesnės. Naujienų buvo tiesiog per daug. Visiems.

Nepelno siekiantis ir žiniasklaidos stebėsena užsiimantis interneto puslapis „Journalisted“ atliko analizę, kokios pasaulinės reikšmės istorijos ir kiek dėmesio susilaukė Britanijos spaudoje. Skaičiuota, kiek tekstų ir kokiomis temomis paskelbta, kurie reikšmingi įvykiai nesulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, taip pat apibendrinta informacija apie labiausiai spaudoje minimus politikus, sporto ir meno sričių įžymybes.

Ir nors tyrimas apsiribojo tik britų spauda, jo rezultatai išties iškalbingi ir leidžia pastebėti bendrąsias tendencijas.

Taigi daugiausia dėmesio susilaukė visi „Arabų pavasario“ įvykiai: publikuota tūkstančiai straipsnių apie revoliucijas Tunise ir Egipte, neramumus Sirijoje, Libijoje ar Jemene. Vien žinia apie pulkininko Gaddafi mirtį susilaukė daugiau nei 12 tūkst. straipsnių.

Antroje vietoje atsidūrė vadinamasis žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho pasiklausymo skandalas, po kurio nustojo eiti 168-erius metus leistas Britanijos laikraštis „News of the World“. Vien apie tai Britanijos spaudoje pasirodė daugiau nei 8 tūkst. tekstų.

Euro zonos skolų krizė ir sudėtinga Europos ekonominė situacija buvo pagrindinė ekonominių straipsnių tema, kuriai paskirta daugiau nei 6 tūkst. tekstų.

Toliau sekė Japonijoje vykusio žemės drebėjimo ir po jo prasidėjusios atominės elektrinės avarijos tema. Penktoji labiausiai nušviestų istorijų dešimtuko vieta ir beveik 2,5 tūkst. tekstų buvo skirta karinės operacijos, kurios metu buvo nukautas Osama bin Ladenas, faktui.

Dar toliau rikiuojasi tokios istorijos kaip karališkosios princo Williamo ir Kate Middleton vestuvės, vieno iš kompanijos „Apple“ įkūrėjo Steve'o Jobs‘o mirtis, vasarą Britaniją niokojusios ir sukrėtusios riaušės bei A. Breiviko įvykdytas teroro išpuolis Oslo centre bei žiaurios skerdynės Utojos saloje.

Tuo tarpu naujos Afrikos valstybės Pietų Sudano gimimas, beprecedentis badas Afrikos rago valstybėse, nauji posūkiai Palestinos ir Izraelio konflikto istorijoje, nesiliaujantis narkotikų gaujų karas Meksikoje ar faktas, kad Žemės gyventojų skaičius perkopė 7 mlrd. britų žiniasklaidos tebuvo traktuojamos kaip „eilinės“, ypatingo dėmesio nesulaukusios naujienos.

Kaip pažymi „The Guardian“ žiniasklaidos ir technologijų skyriaus vadovas Danas Sabbaghas, šiais metais kito ne tik naujienų intensyvumas, bet ir tai, kaip auditorija reagavo ir „vartojo“ informaciją. Pasak jo, naujienos nebėra tai, kuo mes buvome įpratę jas laikyti. Ir manymas, kad šie metai buvo ypatingo intensyvumo ir naujienų gausos laikas, vis dėlto yra perdėtas ir nelabai pagrįstas. Naujienų masto ir reikšmės neįmanoma pasverti objektyviai, tačiau sakyti, kad šiais metais kažkas buvo kitaip nei ankstesniais, reikštų, jog pernai popierius laikraščiams buvo švaistomas veltui, kad tai, kas kaustė pasaulio dėmesį, tebuvo nereikšmingos smulkmenos. Bet tai, anot jo, netiesa. Juk pasaulis judėjo ir keitėsi visais laikais.

Žinoma, dabar permainos vyksta kur kas intensyviau ir ryte nusipirkę dienraštį jame veikiausiai skaitysime ne naujienas – t. y. tai, kas yra iš tiesų nauja ir anksčiau nežinota, – bet vertinimus ir išplėstines analizes. Ir tai bus todėl, kad viską jau greičiausiai būsime girdėję ir sužinoję iš interneto: naujienų portalų, tinklaraščių ar socialinių tinklų. Laikraščių tiražai metai iš metų mažėja, juos perkančių ir prenumeruojančių žmonių skaičius taip pat. Bet tai nereiškia, kad žmonės nebenori žinoti, tai tik reiškia, kad internetas dabar yra didžiausias ir pagrindinis informacijos šaltinis.

Patys žurnalistai vis dažniau ir garsiau pripažįsta – kai kurios naujienos, anksčiau nei pasiekia juos, pasirodo Facebook‘e ar Twitter‘yje. Ten pat jos jau būna gyvai aptariamos ir komentuojamos, papildomos svarbiomis detalėmis. Vienas netikėtas, bet reikšmingas įrašas socialiniame tinkle gali visą naujienų skyriaus žurnalistų dieną apversti aukštyn kojomis, o komentarai istorijai suteikti neįtikėtinų naujų perspektyvų bei spalvų.

Viso to rezultatas – reikšmingos naujienos tampa dar reikšmingesnės, o didelės istorijos – dar didesnės. Viskas tampa naujienomis, kurios tikrąja to žodžio prasme supa ir atakuoja mus visą laiką, nuolat reikalauja dėmesio. Nešiojami kompiuteriai ir mobilieji telefonai, mieste ir įstaigose įrengti ekranai – visa tai priverčia naujienas bei informaciją mūsų gyvenimuose vaidinti didžiulį vaidmenį. Būtent taip ir todėl, viena vertus, didėja naujienų reikšmė ir svoris, kita vertus, informacija devalvuojasi.

Taigi panašu, kad ne tik metai buvo turiningi ir gausūs įvykių, bet ir mes patys į naujienų srautą pasinėrėme dar neregėtu mastu. Tokiu, kokį anksčiau net buvo sunku įsivaizduoti.

Kadaise, kai buvo pradėtos BBC radijo transliacijos ir ateidavo laikas žinioms, o nieko „naujo“ pasaulyje nebūdavo įvykę, žinių vedėjas taip ir pasakydavo. Vėliau atėjo laikai, kai naujienų samprata pasikeitė, ir naujienų visada yra. Ir vis labiau nuo auditorijos priklauso, kas iš tiesų taps naujiena, o kas taip ir liks tik žinute nepertraukiamame įvykių ir faktų sraute.

Parengė Lina Valantiejūtė