Sausio 25-ąją pradėtas platinti ką tik išspausdintas pirmasis lietuviškas Kanonų teisės kodekso leidimas. Žinia apie ilgai lauktą jo publikavimą buvo džiugiai sutikta ne tik Katalikų Bažnyčios teisės ekspertų, bet ir pasauliečių teisininkų, ir paprastų katalikų. Kokia jo svarba, kokie lūkesčiai siejami su  kodekso vertimo į lietuvių kalbą pasirodymu? Apie tai kalbamės su vysk. Gintaru Grušu, vadovavusiu vertimą rengusių kunigų ir pasauliečių grupei.

Sausio pabaigoje pasirodė pirmasis lietuviškas Kanonų teisės kodekso leidimas. Ar ši knyga bus įrankis tik specialistams, ar vis dėlto ji skirta ir „paprastiems žmonėms?

Kaip ir visa teisė – ji skirta visiems žmonėms, bet dažniausiai ją nagrinėja specialistai. Tai aktualus dokumentas visai Bažnyčiai, visai Dievo Tautai, nes  svarbu susipažinti su savo teisėmis, pareigomis, kai kuriomis regulomis, kurios liečia visus. Didžioji Kanonų teisės kodekso dalis – tai Vatikano II susirinkimo dokumentuose išdėstyti nutarimai, kurie perteikė Bažnyčios viziją. Kodekse jai buvo suteikta glausta teisinė forma ir teisinė struktūra.

Daugelis dalykų, kurie čia paminėti, buvo perkelti ir į Katalikų Bažnyčios katekizmą. Taigi, dalis medžiagos tikrai dubliuojasi, kiti dalykai, pavyzdžiui, sakramentų tvarka, eiga, yra detaliau aprašyti Kodekse; manau, jog daug kam bus įdomu susipažinti su šia medžiaga. Pavyzdžiui, rengiant sužadėtinius santuokai, jiems pristatomos šios normos ir regulos, kad jie turėtų bendrą supratimą apie tai, kas yra santuoka, kokie yra reikalavimai. Todėl tai yra ir praktinė, ir teologijos pagrindus pristatanti knyga. Tuo tarpu Katekizme pateikiami glausti sakramentų apibūdinimai, parengti remiantis šiais kodeksais.

Svarbu, kad dabar kanonų teisės specialistai, ypač Bažnytinio teismo bendradarbiai, turės oficialų Kodekso vertimą iš lotynų kalbos, nes iki šiol jie naudojo arba neoficialius vertimus lietuviškai, arba vertimus kitomis kalbomis – italų, anglų, vokiečių, arba tekstą lotynų kalba.

Šis Kodeksas taip pat aktualus dokumentas pasauliečiams teisininkams, kadangi pagal dvišalę sutartį tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos pripažįstama, jog Bažnyčia tvarkosi pagal savo kanonus, taip pat pripažįstami Bažnyčios steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo tvarką bei veiklą reglamentuojančios taisyklės surašytos Kodekse. Tarp šių pasaulietinių specialistų paminėtini mūsų valstybės darbuotojai, teisininkai, notarai, teisėjai, kuriems ši knyga aktuali ir kelia jų susidomėjimą.

Kada visi kanonai buvo surinkti į vieną rinkinį? Kokia Kanonų kodekso atsiradimo istorija?

Teisė Bažnyčioje visada egzistavo: tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente yra įvardijamos įvairios normos. Pirmajame Bažnyčios susirinkime Jeruzalėje apaštalai jau nustatinėjo normas – ar galima valgyti paaukotą mėsą, ar reikia krikščionis apipjaustyti; taigi, tokios taisyklės jau nuo pat krikščionybės pradžios buvo svarstomos. Laikui bėgant, vykstant vyskupų susitikimams, taisyklių vis daugėjo.

XII a. pirmą kartą buvo susistemintas rinkinys „Corpus Iuris Canonici“, kuriame buvo sudėti klausimai pagal tematiką, pvz., kad visos taisyklės, liečiančios santuoką, būtų vienoje vietoje.

Bet ilgainiui to nebeužteko, nes taisyklių jau buvo išties daug, ir priimti sprendimą buvo sudėtinga. Po Vatikano I susirinkimo buvo nuspręsta sutvarkyti teisę, kad ji būtų prieinama ir veikli, kad vyskupai savo vyskupijose galėtų priimti praktinius sprendimus.

Bažnyčia ėmėsi bandymų sudėti visus bažnytinius įstatymus į vieną kodeksą, ir 1917 m. pasirodė pirmasis Kanonų teisės kodeksas. Jis galiojo iki 1983 m. Tačiau jau amžiaus viduryje, kai pasaulyje viskas pradėjo labai greitai keistis, Bažnyčia turėjo reaguoti į pasikeitimus, ir Kodeksas nebetenkino visų poreikių. Tad 1959 m. sausio 25 d. popiežius Jonas XXIII paskelbė tris dalykus: organizuojamas Romos vyskupijos Sinodas, sudaroma nauja Kanonų teisės kodekso peržiūrėjimo grupė ir sušaukiamas Vatikano II susirinkimas. Kodekso peržiūros darbo grupė pradėjo darbą, tačiau prasidėjus Vatikano II susirinkimui tapo aišku, jog jos darbas negali vykti, kol nesibaigė suvažiavimas. Tad ji atnaujino savo veiklą tik šiam pasibaigus ir pradėjus pertvarkyti sakramentus, liturgiją, bažnytines struktūras, peržiūrint vyskupų pareigas ir teises; komisija dirbo iki 1983 m., kai sausio 25 d. išleido naują Kanonų teisės kodeksą. Tad ir mes neatsitiktinai nutarėme paskelbti lietuvišką Kodekso vertimą 2012 m. sausio 25 d., paminint abi minėtas istorines datas.

Su tam tikru pavydu žiūriu į vertimus kitomis kalbomis: rengiant pirminį anglų vertimą, dirbo maždaug šimtas kanonistų, o vėlesnius tekstus peržiūrėjo mažesnė grupė kanonų teisės ekspertų bei JAV Vyskupų Konferencijos kanoninių reikalų komitetas. Mūsų darbo grupė buvo sudaryta iš 4–5 asmenų, tarp jų lituanistė lotynistė ir trys kanonistai. Tad nenuostabu, kad užtruko taip ilgai išleisti šį vertimą, bet tikimės, jog šio kodekso pasirodymas lietuviškai paskatins didesnį susidomėjimą Bažnytine teise.

Koks teisės vaidmuo Bažnyčioje?

Dabartinis Kodeksas glaustai nusako Bažnyčios tapatybę, savivoką ar ekleziologiją. Vatikano II susirinkimo metu parengtame dokumente „Lumen Gentium“ Bažnyčia reflektavo savo identitetą; tarp visų jį nusakančių modelių, įvairių įvaizdžių iš Šventojo Rašto – Dievo namai, Mokytoja, Mistinis Kristaus Kūnas ir kiti, kaip pagrindinis apibūdinimas buvo pasirinktas „Dievo tauta“. Tai organizuota tauta, turinti savo struktūrą, visuomenės tvarką. Tam, kad ji galėtų siekti savo tikslų tvarkingai, turime suprasti kiekvieno asmens vietą Bažnyčioje, jo pareigas, teises. Tokiu būdu teisė, nusakydama vidinę tvarką, tampa įrankiu vykdant Bažnyčios misiją.

Kanonų kodeksą sudaro septynios knygos. Gal galite pristatyti jų turinį?

Taip, Kodeksas sudarytas iš septynių atskirų knygų. Pirmoji yra daugiau juridinė definicijų knyga: tai bendrosios normos, pristatomi apibrėžimai – kas yra įstatymas, kokie yra juridiniai aktai ir panašūs dalykai.

Antroji, sudaranti didžiausią kodekso dalį, pavadinta „Dievo tauta“; ji pristato bažnytines struktūras, žmonių pareigas ir tarnystes Bažnyčioje, pradedant popiežiaus, kardinolo, kunigų, pasauliečių, vienuolių vaidmeniu. Taip pat kalbama apie vyskupijas ir parapijas, nurodoma, kokios yra, pvz., klebono pareigos.

Į šią knygą įtraukta viena dalis, kuri turėjo būti visiškai atskiras veikalas, pavadintas „Lex Fundamentalis“, tačiau tik pastaraisiais metais buvo nutarta įtraukti į bendrą rinkinį. Iš pradžių norėta atskirai išleisti bažnytinę Konstituciją, apibūdinančią visų krikščionių – tiek pasauliečių, tiek kunigų, tiek vyskupų – teises ir pareigas. Dabar šis įstatymas įtrauktas į kodeksą, ir tai pirmasis bandymas visus dalykus sudėti kartu. Taigi, čia kiekvienas gali pasižiūrėti, kokios jo, kaip krikščionio, teisės ir pareigos.

Visuomet primenu, kad nėra vien tik teisės: mano teisės kitiems sudaro pareigą, o kitų teisės yra ir mano pareigos. Tačiau dažnai žmonės „pasigauna“ tik dalį apie savo teises (tiek Kanonų kodekse, tiek apskritai visuomeniniame gyvenime), pradeda reikalauti savo teisių, nutylėdami arba pamiršdami, kad su teisėmis ateina ir pareigos. Pateiksiu paprastą, bet esminį pavyzdį. Visi tikintieji turi teisę į dvasinius patarnavimus Bažnyčioje – Eucharistiją, kitus sakramentus – pagal nustatytas regulas. Kartu jie turi pareigą išlaikyti Bažnyčią. Taigi galima reikalauti savo teisių – kaip antai, iki bažnyčios labai tolimas atstumas, mes neturime galimybių dažnai atvažiuoti, mums reikia bažnyčios čia, šalia mūsų, bet tada patys tikintieji turi pareigą išlaikyti bažnyčią – taigi, balansas turi būti.

Trečioji knyga skirta Bažnyčios pareigai mokyti: kas užtikrina ir yra atsakingas už katalikų tikybos dėstymą, kaip skiriami tikybos mokytojai, vyskupo ir klebono pareigos organizuojant mokymo procesą, universiteto dėstytojų indėlis; čia apžvelgiama ir katalikiškų knygų, liturginių apeigynų leidyba.

Ketvirta knyga skirta sakramentams. Čia galima susipažinti su reikalavimais visiems septyniems sakramentams, pvz., kokie reikalavimai krikštatėviams, kas gali krikštyti, kokiais atvejais, kas gali tuoktis. Bene daugiausia dėmesio skiriama Santuokos sakramentui: kokie reikalavimai santuokai, paaiškinama „laisvos valios“ sąvoka, išdėstomos visos aplinkybės, reikalingos, kad santuoka galiotų. Santuoka nėra tik meilės vienas kitam išraiška, tai kartu ir juridinis aktas, patvirtinantis, jog, priėmus šį sakramentą, poros būklė yra pasikeitusi ir Bažnyčioje, ir pasaulyje.

Penkta knyga supažindina su laikinųjų gėrybių sąvoka – koks yra bažnytinis turtas, kam ir kaip naudojamas, kaip įgyjamas ir perduodamas.

Šešta knyga pristato bažnytines bausmes. Šios visuomet susilaukia didelio susidomėjimo. Tačiau reikia prisiminti, kad bažnytinių bausmių paskirtis yra gydomoji, jų tikslas – kad žmogus atsiverstų, pasitaisytų, negali būti panaikinta tik reta bausmė.

Septinta knyga kalba apie bažnytinius procesus, bažnytinius tribunolus – kaip jie funkcionuoja, kokie yra reikalavimai, kaip pats teismo procesas vyksta. Nemažas dėmesys vėlgi skiriamas santuokoms, nes didesnę dalį mūsų bažnytinių tribunolų veiklos sudaro tyrimai dėl santuokų galiojimo.

Taigi šios septynios Kodekso knygos gali būti pritaikomos labai praktiškai sprendžiant įvairius bažnytinės teisės klausimus, o kartu ir žmonėms vertinga susipažinti su Bažnyčios teise.

Kokias matote perspektyvas ir problemas dėl to, kad kanonų tekstas dabar prieinamas paprastiems pasauliečiams? Skaitant šią knygą reikia specialaus pasirengimo, tam tikrų žinių. Kaip tikimasi išvengti subjektyvių interpretacijų pavojaus?

Nemanau, kad įmanoma visiškai išvengti šių interpretacijų, reikės ir koreguoti, kai žmonės kreipsis dėl vienos ištraukos, nepaskaitę kitų dalių, liečiančių tą pačią temą. Tas pats pavojus yra ir su Šventojo Rašto interpretavimu. Paėmus jį į rankas, galima ištraukti vieną kitą sakinį, kuris atrodo arba nesuprantamas, arba pateikia tikrąjį Jėzaus mokymą ne taip, kaip jis buvo pristatytas – neatsižvelgiant į visą kontekstą, ir bandyti interpretuoti pažodžiui. Dėl šios priežasties iki Vatikano II susirinkimo Katalikų Bažnyčia labai atsargiai vertino Šventojo Rašto skleidimą, laisvą pasauliečių prieigą, kad išvengtų klaidingų interpretacijų.

Dabartinė informacijos visuomenė, taip pat galimybės pasiekti papildomą informaciją, suteikia progą žmonėms skaityti, mokytis, gilintis į Šventąjį Raštą. Tokia pati situacija ir Kodekso atžvilgiu. Tikimės, kad dabar, kai turime vertimą, ir kanonistai galės plačiau imtis darbo rengiant mokomąją medžiagą, komentarus apie kanonų teisę, taip pat tai bus ir proga žmonėms iš arčiau susipažinti su Kanonų teise. Jos šaltiniai tai ne tik teisės lobynas, puoselėtas per visą plačią Bažnyčios istoriją, bet ir Vatikano II susirinkimo dokumentai bei Katalikų Bažnyčios katekizmas. Pastarasis, kaip minėjau, turi tas pačias ištakas, nors ir buvo suformuotas vėliau.

Popiežiui paskelbus ateinančius metus „Tikėjimo metais“, kurie prasidės spalį, bei paskatinus dėmesingiau gilintis tiek į Vatikano II susirinkimo nutarimus, tiek į KB katekizmą, kanonai bus tinkamas išeities taškas žmonėms išsamiau susipažinti su šiais dokumentais. Jie yra papildantys vienas kitą, ir tai bus proga geriau pažinti  Bažnyčios mokymą, gyvenimą, savimonę.

Užsiminėte, kad Kanonų teisės kodeksas bus kaip šaltinis specialistams rengti komentarus. Kokio reikėtų komentaro, pristatant šią knygą, ir ar jis rengiamas?

Kanonų teisės komentarus dažniausiai rengia specialistai, jau baigę bažnytinės teisės mokslus. Iki šiol jų Lietuvoje nebuvo labai daug. Kai kurie iš jų dėsto kunigų seminarijose, kiti – Teologijos fakultetuose ar dirba bažnytiniuose tribunoluose. Tačiau visiškai atsidavusių akademinei veiklai yra labai mažai. Tad norėtųsi, kad situacija keistųsi, ir tikimės, jog Kodekso pasirodymas lietuvių kalba bus akstinas labiau šią veiklą plėtoti. Iki šiol specialistai naudodavosi komentarais, parengtais kitomis kalbomis. Pats kodeksų rinkinys yra 1000 puslapių apimties, o komentarai būna gerokai didesni – nuo vieno plačios apimties tomo iki aštuonių tomų. Mūsų pajėgos kol kas nedidelės, tačiau žiūrėsime, ką čia galima padaryti. Iš pradžių turėtų pasirodyti įvadas į Bažnyčios teisės kodeksą, bet ir jam parengti reikės laiko.

Koks santykis Bažnyčioje tarp dvasios ir raidės? Ar Bažnyčios teisėje visuomet sujungiamos pastoracinė ir juridinė dimensijos?

Jos visada eina kartu – patį Kodeksą užbaigia kanonas, primenantis, kad aukščiausias įstatymas Bažnyčioje yra sielų išganymas, ir todėl visi kanonai į tai orientuojami. Kadangi Kodeksą sudaro tik taisyklės, mes jaučiamės tarsi kažkaip suvaržyti. 

Popiežius, neseniai Vatikane kalbėdamas Aukščiausiojo Bažnyčios Teismo nariams, priminė, kad Kodeksą reikia interpretuoti Bažnyčios mąstyme (pagal garsią lotynišką frazę „sentire cum Ecclesia – jausti su Bažnyčia). Kodeksas siekia išlaikyti pusiausvyrą tarp tvarkos ir laisvės. Įdomu, kad pats kodeksas yra vienintelė pilna teisės sistema, pritaikoma visame pasaulyje, todėl jai būdingas vidinis lankstumas. Ją galima pritaikyti įvairių kraštų, kultūrų poreikiams. Ši ypatybė kyla iš romėnų teisės, tuo tarpu kai kurių šalių dabartinės teisinės sistemos ne visada yra lanksčios. Pvz., Katalikų Bažnyčioje esame pratę prie specifinių terminų, pvz., „dispensa“, dispensuoti (lot. atleidimas nuo privalomų reikalavimų), tuo tarpu mūsų civilinei teisei tai nebūdinga, o anglosaksų teisinėje sistemoje tai yra netgi priešiška visam mąstymui. Bažnytinėje teisėje tai reiškia, kad vyskupas ar kunigas turi teisę atleisti individą nuo kažkurio įstatymo išskirtinais atvejais „dėl geros priežasties“. Priežastis gali būti „gera“, kartais – „labai rimta“, arba – „labai gera“ – skirtinguose kanonuose apibūdinti skirtingi reikalavimai.

Tą „gerą priežastį“ įvertina pats klebonas ar vyskupas, kurio atsakomybei priskirta priimti sprendimą. Pvz., vyskupas ar net klebonas gali atleisti parapijiečius nuo pasninkavimo normos laikymosi, nuspręsdamas, ar yra svarbi priežastis. Dispensos taip pat gali būti suteikiamos sudarant santuoką – pvz., jei santuoka yra „mišri“, leidimas duodamas (dėl „teisėtos ir protingos priežasties“) susituokti, kai vienas iš poros yra krikščionis, bet nepriklausantis Katalikų Bažnyčiai, arba atskirais atvejais („jei dideli sunkumai trukdo laikytis kanoninės formos“) katalikas gali būti atleidžiamas nuo būtinumo tuoktis pagal katalikiškas apeigas. „Geros priežasties“ pavyzdys būtų toks: jei tuokiasi katalikas su liuterone, o jaunosios tėvas yra liuteronų pastorius, tai šis faktas būtų „gera priežastis“ katalikų vyskupui suteikti leidimą tuoktis ne katalikų bažnyčioje, o šiuo atveju sudaryta santuoka bus galiojanti. Taigi, šis lankstumo bruožas užtikrina balansą tarp dvasios ir įstatymo.

Ar šis lietuviškas Bažnytinės teisės kodekso pasirodymas paspartins bažnytinių bylų nagrinėjimą, kuris Lietuvoje dar gana lėtai vyksta? Ar tai veikiau susiję su faktu, kad turime mažai specialistų?

Svarbiausia priežastis, dėl kurios bažnytinio teismo bylų nagrinėjimas vyksta lėtokai, yra ta, kad turime mažai specialistų, dirbančių šioje srityje, be to, visi jie įsipareigoję ir kitur, vykdo kelias veiklas, pvz., kunigai dirba ne tik Bažnytiniame tribunole. Tas pat buvo ir rengiant šį vertimą – visi turėjome skirtingus darbus, net ir po kelis, tai sulėtino procesą. Tačiau dabar galbūt kils didesnis susidomėjimas, ir atsiras daugiau žmonių, kurie norėtų specializuotis šioje srityje – gal kas iš jaunesnių kunigų, klierikų, vienuolių ar pasauliečių norės studijuoti bažnytinę teisę. Mūsų tribunoluose ir pasauliečiai dirba, tai irgi paspartina procesą. Bet nemanau, kad vien tik Kodekso lietuvių kalba atsiradimas pagreitintų šį procesą, nes iki jo ir buvo naudojamasi tuo pačiu Kodeksu, tik kitomis kalbomis. Jis iš esmės nepadidina darbo jėgų.

Kiek bus prieinamas šis Kodeksas viešai – galbūt jo dalys, ar visas tekstas planuojamas skelbti internete?

Šiuo metu jį galima įsigyti knygynuose. Artimiausiu metu skelbti internete neplanuojame, vėliau žiūrėsime. Tam reikia apsvarstyti įvairias priežastis, viena jų – autorinių teisių reikalavimai. Nors ir kanonų tekstas lotynų kalba, ir vertimai kai kuriomis kitomis kalbomis skelbiami Vatikano internetiniame puslapyje.

Kalbino Dalia Žemaitytė