Apie Lietuvos žiniasklaidą ir didžiausius jai kylančius iššūkius, sparčiai kintančius vartojimo įpročius ir (ne)egzistuojančius žiniasklaidos kokybės standartus „Bernardinai.lt“ kalbėjosi su Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovu, LRT tarybos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi.

Kokius svarbiausius Lietuvos žiniasklaidoje įvykusius pokyčius nuo nepriklausomybės atgavimo išskirtumėte?

Pokyčių nemažai, ir jie tikrai akivaizdūs. Tačiau išskirčiau tris svarbiausius.

Visų pirma atsirado grokai daugiau pačios žiniasklaidos. Tai, kas buvo iki nepriklausomybės atkūrimo, yra net nesulyginami dalykai tiek pagal žiniasklaidos priemonių įvairovę, tiek ir būdus žmogui pasirinkti nuo žanrų, technologijų iki vertybinės krypties. Dabar Lietuvoje registruota šimtai laikraščių, dar daugiau žurnalų, jau nekalbant apie tai, kad ir užsienio spauda, ir kitos žiniasklaidos priemonės yra nesunkiai prieinamos.

Pasikeitė ir tai, kad tiesioginė valdžios įtaka žiniasklaidos turiniui labai stipriai sumažėjo.

Trečias dalykas – žiniasklaida tapo gerokai atviresnė visiems žmonėms. Visi gali dalyvauti kurdami turinį ir tai, mano galva, didžiulis pokytis, nes anksčiau žiniasklaida buvo tam tikrų profesionalų rankose, ir ten patekti buvo tikrai sudėtinga. Dabar tai padaryti gali visi, veikia savotiška on line demokratija.

Kita vertus, stebiu pokyčius, kurie vargu ar gali būti apibūdinami vienareikšmiškai pozityviai. Tarkime, tai, kad nors turinys tapo ne tik įvairesnis, dinamiškas ir prie jo kūrimo prisideda vis daugiau žmonių, bet jis tapo ir daug sunkiau identifikuojamas bei atpažįstamas pagal tai, kas yra pateikiama. Net sovietiniais laikais, kad ir koks būtų žiniasklaidos turinys absurdiškas bei propagandinis, jis buvo toks primityvus bei lengvai atpažįstamas, kad žmonės gana paprastai ir greitai galėjo atskirti melą ir propagandą. Dabar viskas tapo taip įmantru, gudru ir painu, kad atpažinti, kas yra kas, yra tikrai labai sudėtinga.

Net sovietiniais laikais, kad ir koks būtų žiniasklaidos turinys absurdiškas bei propagandinis, jis buvo toks primityvus bei lengvai atpažįstamas, kad žmonės gana paprastai ir greitai galėjo atskirti melą ir propagandą. Dabar viskas tapo taip įmantru, gudru ir painu, kad atpažinti, kas yra kas, yra tikrai labai sudėtinga.


Antras dalykas, kuris labai pasikeitė ir tampa tikrai rimtu iššūkiu, tai faktas, jog komunikaciniai įgūdžiai bei komunikacijos priemonių ir technologijų prieinamumas suteikia tokių didžiulių galimybių, kad norom nenorom kyla klausimas: ar nėra taip, kad politikos bei verslo interesai gali jas valdyti ne tiesioginiais, bet aplinkiniais būdais ir keliais. Man regis, kad ganėtinai dažnai šie interesai tiesiog perima žiniasklaidos kanalus, nes juk jokia valdžia – nei ekonominė, nei politinė, neatsisakys galimybės turėti savo propagandos įrankius. Ir tai yra labai rimti iššūkiai visų pirma pačiai žiniasklaidai, o visų labiausiai – žurnalistams.

Bet šie iššūkiai, apie kuriuos kalbate, yra specifiški būtent Lietuvai? O gal tai tiesiog laikmečio padiktuoti dalykai, su kuriais savo santykį turi surasti žiniasklaida visame pasaulyje?

Sakyčiau, kad žiniasklaidos iššūkiai, kurie susiję su technologinėmis naujovėmis, žmonių įtraukimu ir ekonominiais bei politiniais pokyčiais, yra bendri, bet kiekvienas regionas ir šalis turi savo specifiką. Lietuva – taip pat. Mūsų žiniasklaida vis dėlto skiriasi nuo Amerikos, Portugalijos, Egipto ar, tarkime, Rusijos.

Nesakayčiau, jog esame unikalūs vien ta prasme, kad tai, kas vyksta pas mus, nevyksta niekur kitur. Įdomu gal tai, kad jei lygintume visų „svorio kategorijų“– išsivysčiusias, besivystančias ir „trečiojo pasaulio“ šalis, jų politines sistemas, ekonomikas, socialinę sanklodą, tai panašu, jog skirtumai žiniasklaidos srityje yra bene mažiausi. Tiesiog politinės santvarkos ar ekonomikos modeliai yra interiški, ne taip noriai keičiasi, ir šiose srityse stabilumas kur kas labiau vertinamas. Tuo tarpu žiniasklaidoje pokyčių yra daug daugiau, ši sritis daug gyvesnė ir dinamiškesnė.

Svarbu ir tai, kad žiniasklaida visur sparčiai transformuodamasi savo ruožtu veikia ir keičia tiek ekonomiką, tiek politiką. Komunikaciniai procesai tampa dar ypatingesni ir svarbesni, nes anksčiau dėl nedidelio technolginių priemonių ir į šiuos procesus įsitraukiančių žmonių skaičiaus buvo lengviau ekonominėms ar politinėms jėgoms valdyti viešąją erdvę ir komunikacinius kanalus. Dabar šis laukas toks įvairus, dinamiškas ir kintantis, kad jį valdyti labai sunku.

Lietuvoje ši dinamika, mano galva, itin didelė ir sparti, o technologijos naujovės prigyja ir į gyvenimą įsiskverbia net greičiau negu, tarkime, išsivysčiusiose senose demokratijos šalyse tokiose kaip, pavyzdžiui, Vokietija ar Prancūzija. Ten žiniasklaidos vartojimas ir vartojimo būdai yra kur kas konservatyvesni. Pradedant išmaniaisiais mobiliaisiais telefonais, kuriems pritaikytų versijų ten turi tik dalis žiniasklaidos, ir baigiant spauda. Šiuo požiūriu mes tikrai esam išskirtinė šalis.

Tam, ko gero, yra keli paaiškinimai. Visų pirma socialiniai pokyčiai per pastaruosius dvidešimt metų čia vyko itin sparčiai ir daug didesniais šuoliais nei Vakarų Europoje. Taip pat svarbūs ir technologiniai pasiekimai bei galimybės, kurie net pasaulio mastu  Lietuvoje tikrai įspūdingi. Juk pirmaujame pasaulyje pagal šviesolaidinio interneto skverbtį, mobiliųjų telefonų skaičių. O tai labai keičia žiniasklaidą. Keičiasi vartojimo įpročiai, ir žiniasklaida į juos atsižvelgia bei prisitaiko. Juk ji tiesiogiai priklausoma nuo socialinių pokyčių, ir visuomenei taip stipriai pasikeitus tiesiog neįmanoma, kad nepasikeistų pati žiniasklaida.

Tarkime, tie, kurie neprisitaikė ir beveik nepasikeitė, yra arti išnykimo arba tapo tokie nišiniai, kad apie juos daugiau žinoma, jog jie yra, nei realiai žinoma, kas juos skaito ar jais domisi. Tokios žiniasklaidos priemonės tapo beveik unikaliais muziejiniais eksponatais.

O koks tada yra vartotojų, auditorijos santykis su žiniasklaidos priemonėmis turinio prasme? Ar taip, kaip vartotojai perduoda savo įpročius žiniasklaidos priemonėms, jie gali diktuoti tam tikrus dalykus ir turinio prasme?

Atsakydamas į šį klausimą kalbėčiau apie įtinklintą visuomenę ir jos ypatybes. Šiuolaikinėje visuomenėje visi – žiniasklados priemonės, jų auditorija net politikai ir verslo atstovai – yra įtinklinti, susieti ir susiję. Todėl esu labiau linkęs galvoti, kad tai mažai ką turi bendro su diktatu ir galimybe diktuoti.

Įtinklinti žmonės kasdien gyvena savo pasaulyje, žiūrėdami tam tikras juos dominančias laidas, sekdami rodomas istorijas, savotiškai apsigyvena jose ir pagal poreikius ar pomėgius migruoja tarp žiniasklaidos priemonių. Akivaizdu, kad didžiausias iššūkis vietinei žiniasklaidai, iš dalies politikams ir bent jau lokaliam verslui yra tai, jog lojalumas, tapatinimasis ir prisirišimas tokiu atveju nyksta. Vartotojas nebenori būti lojalus, jis nori vartoti tai, kas naudingiau, įdomiau ir pan. Globaliu lygmeniu šis principas neveikia, tuo tarpu vietiniu lygmeniu tai labai aišku ir juntama. Tai tampa didžiule problema visiems, pradedant kėdžių ar dešrų ir baigiant informacijos gamintojais.

Šis principas aiškiai atsispindi konkurencinėje kovoje, kai supanašėja viskas, įskaitant žiniasklaidos priemonių dizainą. Anksčiau vartydamas laikraščius labai aiškiai galėjai matyti, kad jie skiriasi popieriumi, šriftu, dažais, temomis, žurnalistų pavardėmis – tai buvo visiškai skirtingi, unikalūs produktai. Dabar viskas taip supanašėję tarpusavyje, kad skirtumai minimalūs. Viskas virsta, maisto pramonės terminais kalbant, tomis pačiomis pieniškomis dešrelėmis už šiek tiek skirtingą kainą su šiek tiek skirtingu mėsos ir krakmolo santykiu, bet skonio prasme beveik nesiskiria viena nuo kitos.

Dabar viskas taip supanašėję tarpusavyje, kad skirtumai minimalūs. Viskas virsta, maisto pramonės terminais kalbant, tomis pačiomis pieniškomis dešrelėmis už šiek tiek skirtingą kainą su šiek tiek skirtingu mėsos ir krakmolo santykiu, bet skonio prasme beveik nesiskiria viena nuo kitos.

Tiesiog ta pati istorija, nutikusi Seime, ar kokio politiko pasisakymas pasirodys visuose portaluose su vos besiskiriančiomis antraštėmis. Ir tai – įtinklintos visuomenės pasekmės žiniasklaidai.

Atsimenu verslo konsultanto ir prognozuotojo Patricko Dixono vienoje konferencijoje pasakytą frazę, kai jis mėgino atsakyti į klausimą, koks verslas turi ateitį. Jis tada sakė, kad tai toks verslas, teikiantis paslaugas ir produktus, kurie taupys žmonių laiką ir teiks gerų emocijų. Atrodo, kažkas labai panašaus gali būti pasakyta ir apie žiniasklaidą.

Bet juk laiko taupymas įmanomas tik trumpinant gamybos proceso sąnaudas. Gal todėl vis dažniau matome, kaip žiniasklaida, ypač interneto portalai, gamina naujienas ir turinį realiu laiku su mintimi, kad viskas, jei tik reikės, labai greitai galės būti atnaujinta, pakeista, papildyta, paneigta ar net ištrinta. Svarbu tik daryti kuo greičiau – čia ir dabar. Pasakojama tiesiog tai, kas matoma, o vartotojas tai vartoja. Lieka tik klausimas, pratęsiant maisto pramonės analogiją, ar mes žinome, ką gaminame ir ką valgome?

Sakyčiau, kad, deja, nežinome, o tikrasis poveikis paaiškėja tik po tam tikro laiko.

Ką siūlote?

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvai tiesiog privalo kilti klausimas, ar yra tų, kurie reguliariai įvertina žiniasklaidos turinį ir gali pasakyti, kas iš tiesų įvyko, kas neįvyko, kas įvyko ne taip. Būtina analizė, monitoringas ir viso to pateikimas visuomenei. Būtent to Lietuvos žiniasklaidoje aš pasigendu labiausiai.

Savotiškai paradoksalu, kad nors turime labai išsivysčiusias technologijas, labai išsivysčiusį vartojimą ir žiniasklaidos lauką, bet visiškai neišsivysčiusias ir tik reaktyvines monitoringo ir kokybės vertinimo sistemas. Investicijų į žiniasklaidos turinio analizę taip pat yra labai nedaug. Universitetai tam neturi pakankamai lėšų arba žmogiškųjų išteklių, o nepriklausomų įstaigų, kurios vykdytų žiniasklaidos stebėsenos programas, tiesiog nėra, kaip ir beveik nėra kokybės vertinimo standartų. Kokybės standartų, susijusių su informacijos teikimu tam tikroms visuomenės grupėms, tarkime, kultūrinei žiniasklaidai, vaikų žiniasklaidai, visuomeniniam transliuotojui beveik nėra. O jei yra, tai jie tokie abstarktūs ir monitoringo sistemai nepasiduodantys, kad tampa tiesiog praktiškai nepritaikomi. Kita vertus, reikia atsiminti, kad kokybės niekad nebus visur, dažniausiai tai bus išskirtiniai, todėl brangūs produktai, kuriuos tik dalis žmonių galės įsigyti, arba juos turėtų kažkas subsidijuoti.

Iš esmės kalbu apie tai, kad žiniasklaidos vartotojai nėra niekaip apsaugoti. Iš to kylančias problemas suprantame tik tada, kai nutinka ribiniai vartojimo atvejai, kai žiniasklaidos vartojimas kokia nors socialine, ekonomine ar politine tema būna toks intensyvus, jog gali turėti rimtų neigiamų pasekmių tam tikroms socialinėms grupėms ar žmonėms. Tai gana aiškiai galėjome stebėti vadinamojo „Paksogeito“ ar „pedofilijos bylos“ metu.

Ir, deja, jei žmonės žino, kad maisto produktai negali būti ženklinami etiketėmis su užrašu „Be E“, o alus negali vadintis „gyvas“, tai žiniasklaidos srityje tokių saugumo priemonių beveik nėra arba žmonės apie jas nieko nežino.

Tačiau apie tokių priemonių poreikį dažniausiai kalba patys žurnalistai, šios srities akademikai ar bent kažkiek su tuo susiję žmonės. Susidaro įspūdis, kad jiems, o ne auditorijai tokios priežiūros ir kontrolės mechanizmų reikia labiausiai.

Praktika rodo, kad, tarkime, Europoje, kur kokybės standartai yra tikrai labai aukšti ar net aukščiausi pasaulyje, jų įdiegimas, monitoringas, kontrolė priklauso nuo politinių sprendimų. Tuo tarpu kai kalbame apie žiniasklaidą, vyrauja daugiau Vidurio ir Rytų Europos regionui būdinga nuostata, jog tai turi kilti iš masių ir masinio vartotojo, pilietinės visuomenės. Tačiau juk didžioji dalis vartotojų į žiniasklaidą žiūri išimtinai kaip į pramogą. Tikėtis, kad masinis vartotojas, kuris pagal savo įpročius yra priklausomas nuo tam tam tikrų produktų, taps toks sąmoningas, jog pradės save riboti, šviestis, ieškos būdų, kaip subproduktus pakeisti tikrais produktais, yra naivu ir, manau, kad taip apskritai nebūna. Nėra ir priežasčių manyti, jog kažkada buvo kitaip.

Taip, yra ribiniai atvejai ir ribinės situacijos, kurios padeda sujudinti žmonių įpročius ir gal kažkiek koreguoti sistemines klaidas. Kad ir Didžiojoje Britanijoje nuvilnijęs sekimo skandalas. Jis kilo tada, kai žmonės suprato, jog tai jie, paprasti žmonės, gali būti sekami ir jų pasiklausoma, nors iki tol viešų žmonių ir įžymybių sekimas Didžiojoje Britanijoje buvo gerai žinoma praktika ir neatrodė jokia problema.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija iš esmės turėjo pripažinti, kad šie žiniasklaidos kanalai teikia produktus, kurie, vartojami dideliais kiekiais, gali kelti pavojų žmonių psichinei sveikatai.

Lietuvoje tokių ribinių atvejų taip pat yra buvę. Tarkime, TV3, „Lietuvos žinių“ ar „Vakaro žinių“ atveju, kai savireguliacinė institucija, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija iš esmės turėjo pripažinti, kad šie žiniasklaidos kanalai teikia produktus, kurie, vartojami dideliais kiekiais, gali kelti pavojų žmonių psichinei sveikatai. Bet tai įvyko, kai ne tiek masės, kiek specialistai vieningai sutarė, kad jau peržengta pavojinga riba, ir gamintojas į rinką teikia pernelyg pavojingą produktą.

Ne veltui šiais laikais vis daugiau kalbama, kad egzistuoja žmonių teisė į kokybišką informaciją bei žiniasklaidą. Maisto pramonėje kalbant apie produktus vartojami du terminai – saugus ir kokybiškas maistas. Saugus maistas – tai toks, kurį galima vartoti ir nuo jo nemirštama, bet tai niekaip tiesiogiai nesusijęs su kokybe. Lietuvos žiniasklaida beveik visa su labai retom išimtim yra saugi vartoti, bet apie kokybę kalbėti, deja, vargu ar galima.

Valstybė prie žiniasklaidos plėtros ir tendencijų taip pat prisideda, kartais sąmoningai, o kartais gal net pati to iki galo nesuvokdama. Tarkime, Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy priėmė sprendimą skirti spaudai milijonus eurų, siekdamas išlaikyti ir gelbėti spaudą kaip technologiją, kuri, viena vertus, yra tikrai brangi, kita vertus, generuoja kokybiškiausią turinį iš visų žiniasklaidos priemonių. Tuo tarpu Lietuvoje matome, kad valstybė labai daug investuoja į interneto plėtrą ir technologijas ar į skaitmeninę televiziją. Tuo tarpu kai kalbame apie spaudą, tai nėra jokių prielaidų teigti, kad čia buvo kokių nors nemažų investicijų, todėl sąlygos didžiąją laiko dalį tik blogėjo. Tiek dėl objektyvių, tiek ir dėl subjektyvių priežasčių, kai valdžia savo sprendimais pasiekė, kad spaudai, kaip verslui ar kaip produktui, būtų kuo sunkiau konkuruoti rinkoje su kitomis žiniasklaidos priemonėmis.

Kitaip tariant, sąmoningai ar nesąmoningai valdžia elgiasi taip, lyg spaudos likimas jai visiškai nerūpėtų?

Nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos rinka formavosi ant trijų banginių: visuomeninio transliuotojo ir Vytauto Tomkaus bei Gedvydo Vainausko žurnalistikos mokyklų. Taip laikui bėgant į rinką atėjo naujų dalyvių, privatizavosi regioninė spauda, tačiau ir žmonės, ir techninė bazė, ir kiti dalykai buvo labai glaudžiai susiję su tomis trimis grupėmis.

Didžiausias lūžis įvyko tada, kai bent dvi iš šių grupės ėmė aktyviai, bet labai socialiai neatsakingai dalyvauti šalies politiniuose, ekonominiuose ir kituose procesuose. Taip pamažu spaudos įtaka silpo, laikraščiai mažėjo, traukėsi reklamos apimtys, palaikančiųjų ir prijaučiančiųjų gretos. Tam tikra prasme stiprėjo ir mintis, kad gal jei šie du banginiai nunyks, tai niekas per daug nenukentės, o jų vietą rinkoje paprasčiausiai užims kiti. Bet žiniasklaida yra sistema, ir vienai jos daliai nykstant, nyksta ir skursta visa su ja susijusi aplinka. Savotiška grandininė reakcija, kuri suveikia visose srityse, pradedant bankais ir baigiant politinėmis sistemomis, neišvengiama ir nereiktų manyti, kad žiniasklaidoje gali būti kitaip. Manau, kad dar labiau nunykus spaudai pokyčiai visoje žiniasklaidos sistemoje būtų didesni nei galime įsivaizduoti.

Pakanka pagalvoti vien apie tai, kad ji yra unikali ir brangi technologija, todėl jos gamintojai nemažai investuoja į turinį, jo antranką, detaliau formuoja ir programuoja darbotvarkę, o jei to neliktų, labai tikėtina, ta darbotvarkė būtų pradėta programuoti kažkur kitur, ir tai mums būtų nebūtinai palanku.

Tiek dėl objektyvių, tiek ir dėl subjektyvių priežasčių, kai valdžia savo sprendimais pasiekė, kad spaudai, kaip verslui ar kaip produktui, būtų kuo sunkiau konkuruoti rinkoje su kitomis žiniasklaidos priemonėmis.

Kokia Jūsų nuomonė apie šių dienų Lietuvos žiniasklaidos erdvės koncentracijos mastą? Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad įvairovės dabar daugiau nei bet kada, tačiau ar ji nėra daugiau įsivaizduojama nei reali?

Kad ir kaip skeptiškai vertinčiau žiniasklaidos lauko koncentraciją ar monopolizaciją, didysis paradoksas tas, jog, viena vertus, vyksta globalėjimo procesai, kurie padeda globalioms korporacijoms lengviau įsitvirtinti rinkoje, ir kartu vyksta didelė fragmentacija pagal tam tikrus, o dažnai tiesiog piniginius kriterijus.

Pavyzdys galėtų būti, tarkime, Viasat grupė, kuri koncentruoja sporto įvykių transliacijas, kurias vėliau fragmentuoja pagal auditoriją ir jos piniginės storį. Tam tikri produktai tampa prieinami tik tiems vartotojams, kurie sutinka už juos mokėti.Tai gana pavojingas dalykas, ypač atsižvelgiant į tai, kad kai kurios sporto šakos Lietuvoje turi ir kultūrinį ar net politinį svorį ir svarbą. Greičiausiai ateityje šis principas palies ne tik lietuvių taip žiūrimą krepšinį, bet ir, tarkime, Olimpines žaidynes. Ir Lietuvos visuomeninis transliuotas realiai negalės konkuruoti su komercine transliuotojų grupe, galinčia tam skirti dideles lėšas.

Šioje rinkoje procesai labai panašūs į kitų sričių monopolistų veiklos reguliavimą. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie prekybos tinklus, tai nemanau, kad egzistuoja kokia nors reali alternatyva. Jei ūkininkų turgelių įkūrimas suvokiamas kaip alternatyva, tai klausimas, ką gi veikia tokių ar panašių ekologiškų produktų skyriai tuose pačiuose prekybos tinkluose? Leidimas prekiauti ūkininkams ir tuo pat metu sąlygų sudarymas analogiškais gaminiais prekiauti prekybos tinklams tik leidžia pastariesiems tai padaryti žymiai veiksmingiau ir sumažinti sąnaudas. Tai panašiau ne į realios alternatyvos kūrimą, bet eksperimentą, kurio metu patikrinama, ar rinkai tokio produkto tikrai reikia ir įsitikinus, kad tai veikia, prekyba perkeliama į masininės prekybos vietas.

Lygiai tas pat vyksta žiniasklaidoje. Juk produktai, kurie pasiteisina Lietuvos žiniasklaidos rinkoje, dažniausiai yra arba kopijuojami, arba nuperkami. Leidžiama kažkam būti, ištyrinėti rinką, o tada imami arba kurti šio produkto klonai, arba pats produktas nuperkamas ir įtraukiamas į kitų, galingesnių žiniasklaidos priemonių orbitą.

Tikroji fragmentacija labiau vyksta ne žiniasklaidoje, bet visuomenėje. Ir kai tik jinai įvyksta, yra mikliai nukopijuojama ir adaptuojama kitiems vartotojams. Ir toks procesas pasiteisina, vyksta nekonrtoliuojamai ir nereguliuojamai. Drįsčiau teigti, kad fragmentaciją ir kartu įvairovę riboja globalioji medija ir įtinklintas verslas. Tiesiog manydamas, kad vartoji kokį nors nepriklausomą produktą, labai dažnai tiesiog nežinai, jog tai dar vienas didžiųjų pateiktas simuliakras, kuriuos žiniasklaidoje gaminti galima ypač langvai ir greitai.

Ar tokią situaciją ir padėtį galima vadinti grėsminga? Kokių problemų dėl to kyla?

Sakyčiau, kad didžiausia problema yra ta, kad, viena vertus, verslo atžvilgiu esame maža rinka, todėl mums būti veikiamiems globalios rinkos tendencijų yra natūralu ir neišvengiama. Lietuvos žiniasklaidos kanalai nebeturi savo korespondentų užsienyje, nes tai per brangu. Tačiau tokiu būdu tampame priklausomi nuo to, kaip naujienas nušviečia ir mums pateikia užsienio agentūros. Siekdami atpiginti turinio gamybos kaštus vis labiau tampame priklausomi nuo pavienių žmonių ir vadinamųjų komentatorių greneruojamo turinio, kuris neturi nieko bendro su profesionalia žurnalistika, etikos, atrankos, informacijos rinkimo standartais.

Mūsų informacinė rinka, kaip ir pati Lietuva, yra tarp Rytų ir Vakarų, ir viskas ima priklausyti nuo to, kiek iš tiesų abi šios pusės konkuruos dėl mūsų ir kartu leis mums patiems turėti savo rinkos dalį.

Visi šie procesai kelia tiesioginį išūkį vieninteliam dalykui – politinei santvarkai. Todėl, kai tampi priklausomas nuo užsienio rinkų, negali užmiršti kaip tai jautru, tarkime, priešrinkinimiu laikotarpiu ar vykstant kokiems svarbiems politiniams procesams. Mūsų informacinė rinka, kaip ir pati Lietuva, yra tarp Rytų ir Vakarų, ir viskas ima priklausyti nuo to, kiek iš tiesų abi šios pusės konkuruos dėl mūsų ir kartu leis mums patiems turėti savo rinkos dalį. Kuo labiau tos rinkos susilies ir vienysis, tuo sunkiau bus mums išlaikyti fragmentuotą ir įvairialypę žiniasklaidos erdvę su savomis žiniasklaidos priemonėmis. Ši jungimosi, globalėjimo tendencija ypač palies televiziją ir internetą. Tuo tarpu spauda dėl brangios technologijos ir lokalaus pobūdžio iš tikrųjų yra ta žiniasklaidos lauko sudedamoji dalis, kuri leidžia tikėtis unikalesnio, įvairesnio, vidinius šalies poreikius ir interesus atitinkančio turinio. Antraip visos dešrelės, pašalinus iš jų mėsą, taps vienodo skonio.

Nesu labai patenkintas lietuviškos spaudos kokybe, bet ateityje būtent spaudą matau kaip bene vienintelę žiniasklaidos rūšį, atitinkančią vidinius šalies poreikius, vien todėl, kad pats gamybos būdas yra lokalus, be to, ir kalba suteikia ypatingos specifikos. Lietuvių kalbos dominavimas lietuviškoje žiniasklaidoje garantuoja tai, kad mūsų žiniasklaidos laukas keisis kitaip nei kaimyninių valstybių, ir, norint jame įsitvirtinti, visada reikės daugiau pastangų.

Ir jei visa tai apibendrindamas pamėgintumėt suformuluoti optimistinį ir pesimistinį Lietuvos žiniasklaidos raidos scenarijų, kaip jis atrodytų?

Optimistinis variantas būtų veikiausiai tas, jog vis dėlto pavyks išlaikyti įvairovę, nors ir gana nišinę, o visas žiniasklaidos laukas netaps tiesiog suniveliuotu informacijos srautu. Kokybės standartai galiausiai bus suformuluoti ir stengiamasi, kad kokybiški produktai pernelyg neatsiskiestų nenaudingomis ar net kenksmingomis medžiagomis. Šalia žinoma egzistuos ir globalūs žiniasklaidos produktai, iš kurių taip pat galėsime rinktis.

Ne persimistinį, bet veikiau realistinį scenarijų matyčiau taip, kad, kaip vis dažniau kalbama apie bioįvairovės nykimą gamtoje, taip ir žiniasklaidoje įvairovės plačiąja prasme mažės. Bet daugės produktų, kurie bus tos įvairovės imitacijos. Bus daugiau muzikinių kanalų, daugiau sporto kanalų, daugiau informacinių ir kitokių kanalų, kurie bus tarsi skirtingos produktų pakuotės, bet turinys, ko gero, vis labiau niveliuosis.

Tačiau niekada negalima pamiršti, jog žmonės prisitaiko, todėl, kad ir kaip keistųsi technologijos ir žiniasklaida, žmogus visada turi tam tikrus poreikius, kuriuos jis ras būdų patenkinti, ir tikiu, jog nė vienas iš tų rinkose įsitvirtinusių globalių žiniasklaidos produktų visą laiką nedominuos. Jie taip pat susidurs su iššūkiais, taip pat turės keistis, ir tokios mažos rinkos kaip Lietuva kartais nespėja koja kojon su tais pokyčiais vien tik dėl mažos rinkos. Paradoksalu – tai, ko gero, ir yra mūsų stiprioji ypatybė, nes maži produktai mažoje rinkoje gali išsilaikyti lengviau, ypač atsižvelgiant į tam tikrą neišvengiamą specifiką.

Tiesiog kiekviena šalis, nepaisydama vykstančių procesų, visada turi galvoti apie savo vietinę žiniasklaidos rinką ir turėti omenyje du dalykus: gaminamos produkcijos saugumą ir kokybę.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė

Net sovietiniais laikais, kad ir koks būtų žiniasklaidos turinys absurdiškas ir propagandinis, jis buvo toks primityvus bei lengvai atpažįstamas, kad žmonės gana paprastai ir greitai galėjo identifikuoti melą ir propagandą. Dabar viskas tapo taip įmantru, gudru ir painu, kad atpažinti, kas yra kas, yra tikrai labai sudėtinga.