Vilniuje neseniai lankėsi Michaelis Bünte – vienas iš tarptautiniam organizacijų tinklui HelpAge International priklausančios organizacijos HelpAge Germany įkūrėjas ir dabartinis vadovas. Pasak jo, sparčiai senstantis pasaulis turi nebijoti naujojo savo veido, vėl atrasti didžiausios dalies savo gyventojų gebėjimus, grąžinti jiems orumą ir nepraleisti pro akis to fakto, kad senieji stereotipiniai šeimos ir visuomenės modeliai pasikeitę ir tenka ieškoti naujų kelių atsakyti į vieną didžiausių XXI a. iššūkių – pasaulinį senėjimą.

Vis garsiau kalbama apie pasaulines demografines tendencijas, kurios byloja, kad pasaulis labai sparčiai sensta. Tuo pat metu taip pat garsiai kalbama apie jaunystės kultą, nuostatą, kad šiuolaikinis pasaulis priklauso jauniems ir energingiems. Tad kaipgi yra iš tikrųjų?

Abu šie faktai teisingi, tačiau būtent pirmasis yra tikras ir niekada iki šiol pasauliui neregėtas iššūkis. Jungtinių Tautų Organizacijos parengtuose dokumentuose aiškiai nurodoma, kad šalia visuotinio klimato atšilimo būtent pasaulinis senėjimas yra didžiausias XXI a. pasaulio iššūkis, kuriam dar reikia surasti realų sprendimą. Skaičiuojama, kad iki 2050-ųjų pirmą kartą pasaulio istorijoje vyresnio amžiaus žmonių (tų kurių amžius viršija 60 metų) pasaulyje bus daugiau nei vaikų. Tai labai rimtas pokytis, keičiantis ne tik pasaulio veidą, bet tam tikra prasme ir visą jo sanklodą.

Daugelis vakariečių mano, kad ši problema labiausiai palies būtent Vakarų visuomenes, šalis, kurių industrializacijos lygis labai aukštas. Bet realiai ši problema taps tikra rykšte Azijai, Pietų Amerikai ar  netgi Afrikai, bet ne Europai.

Manymas, kad sensta tik Vakarai – klaidingas, nes demografinė raida ir tendencijos visame pasaulyje labai panašios. Tik reikalas tas, kad Europa jau paseno, o kiti kontinentai dar tik sensta ir, beje, labai sparčiais tempais. Tarkime, Kinija, kuri jau dabar, demografiniais terminais kalbant, gana sena šalis, o per kelis dešimtmečius pagal šį rodiklį tikrai pasivys Europos šalis. Ypač jei ir toliau bus taip pat atkakliai vykdoma „vieno vaiko“ politika. Jei pažvelgtume į Indiją, kuri vis dar laikoma labai jauna šalimi, pamatytume, jog prognozuojama, kad amžiaus viduryje ir ten gyvens daugiau į septintąją dešimtį įkopusių žmonių nei vaikų. Afrika vis dar išlieka jauniausiu pasaulio žemynu, bet ir tai truks ne taip jau ir ilgai.

Šiuolaikinis pasaulis vis dar priklauso jauniems. Tačiau taip buvo ne visada.

Vyresniųjų visuomenės narių vertė ir jų indėlis nuo senų laikų buvo vertinamas labiausiai dėl to, kad ilgaamžiškumas buvo veikiau išimtis nei taisyklė. Retas sulaukdavo ilgo amžiaus,  jie visose kultūrose būdavo ypač reikšmingi, o jų išmintis – vertinama ir nepakeičiama. Juo labiau kad nebuvo ir kitų būdų informacijai, patirčiai perduoti, kaip tik mokymasis iš tų, kurie jau žino. Dabar, informacijos amžiuje, tai gal sunku suvokti, tačiau jaunystė ir energija kadaise buvo kur kas mažesnė vertybė nei gyvenimo patirtis ir išmintis.

Tačiau ratas apsisuko, ir kai kuriose šalyse matome, kad vėl grįžtama prie žinių ir patirties, kuria disponuoja vyriausi visuomenės nariai. Ypač atsižvelgiant į tai, kad visame pasaulyje pasikeitė šeimos struktūra.

Kokius pavyzdžius turite omenyje?

Gyvi pavyzdžiai byloja, kad vyresnio amžiaus žmonės gali rasti savo vietą po saule, gali tapti ne tik visuomenių, kuriose gyvena, išlaikytiniais, bet ir patys prisidėti prie jų gerovės kūrimo. Tačiau tam būtina sudaryti sąlygas jiems veikti, dalintis patirtimi ir žiniomis, kurios labai dažnai yra nepakeičiamos, nors tokiomis nelaikomos.

Pavyzdžiui, man puikiai pažįstama Peru kalnuose gyvenančių bendruomenių patirtis. Ten gyvenimo sąlygos itin sunkios, klimatas atšiaurus, todėl ypač sudėtinga ūkininkauti. Tačiau bulvių auginimas yra bene vienintelė veikla, kuria gali užsiimti ten gyvenantys žmonės. Jie ten augina daugiau nei septynis šimtus skirtingų rūšių bulvių, nes vienos rūšies auginimas dėl atšiaurių gamtinių salygų retai pasiteisina, o derlius įšąla arba supūva dėl gausaus lietaus. Ir kai dėl pilietinio karo daugybė žmonių iš tų teritorijų buvo priversti trauktis, persikėlė gyventi į miestus, žinios, kurios anksčiau buvo tokios svarbios ir padėdavo bendruomenei išgyventi, staiga tapo bevertės. Bet paradoksas tas, kad, nepavykus įsitvirtinti miestuose, žmonės vėl grįžta į senąsias vietas. Tačiau ūkininkavimo patirtis jau prarasta, nunykusi, ir ją išsaugoję tik seniausi šių bendruomenių nariai. Todėl savo akimis galėjome matyti, kokie svarbūs šie žmonės tapo, kokia vertinga tapo jų išmintis ir praktinės žinios, kai reikėjo atnaujinti prarastus įgūdžius.

Šis pavyzdys gali atrodyti tolimas, tačiau visada mėginu pasakyti vieną dalyką: vyresnio amžiaus visuomenės nariai nėra vien išlaikytiniai, jie taip pat gali kurti pridėtinę vertę. Ir nors kai kuriose visuomenėse jie vis dar užima išskirtinę vietą, yra ypač gerbiami ir jų nuomonės paisoma, tačiau tokių visuomenių labai sparčiai mažėja, ryšiai tarp kartų silpsta, o įsitikinimas, kad gausi tradicinė šeima – orios senatvės garantas – taip pat nepasiteisina.

Įprasta manyti, kad tai Vakaruose šeimos ryšiai silpni, jos nariai itin atomizuoti ir gana anksti pradeda gyventi savo atskirus gyvenimus. Tuo tarpu besivystančių šalių visuomenės Azijoje ar Pietų Amerikoje tam tikra prasme idealizuojamos, matomos kaip tos, kuriose senyvo amžiaus žmonės labai gerbiami, o jų globa rūpinasi visa plati giminė. Norite pasakyti, kad toks šeimos modelis nebeveikia?

Pradėčiau nuo to, jog besivystančiose šalyse žmonėms tenka dirbti iki labai vėlyvo amžiaus. Sulaukę aštuoniasdešimties, jie vis dar dirba žemės ūkio sektoriuje ar kitus darbus, kuriems reikia itin daug jėgų ir ištvermės. Ir jie visisškai nėra socialiai apsaugoti, negauna jokių išmokų ar, tarkime, pensijos. Dažnai manoma, kad tai menka bėda, nes šiuos senolius išlaiko jų šeima ar giminė. Tačiau realybė jau senokai visai  kitokia, nes pasikeitė šeimos ir giminės struktūra.

Šeimos labai dažnai dėl skirtingų veiksnių išyra, kartų tęstinumas nėra užtikrinamas. Pavyzdžiui, Afrikoje labai dažna situacija, kai vidurinioji šeimos grandis, darbingiausio amžiaus žmonės, negali dirbti ir išlaikyti savo šeimos, nes serga AIDS. Ir ten penkiolika procentų vaikų yra aprūpinami ir išlaikomi savo senelių, o ne tėvų, o du trečdaliai sergančiųjų ŽIV yra globojami senyvo amžiaus tėvų. Vidurinioji karta tiesiog išmiršta, ir šeimos struktūra stipriai keičiasi. Namų ūkių šeimininkai ten labai dažnai yra senoliai, kuriems stinga ir fizinių jėgų, ir lėšų tas šeimas išlaikyti.

Tokia pat tendencija yra ir kitose šalyse, kurias labai stipriai paliečia migracija. Tose šalyse vidurinioji karta išvyksta į miestus ar kitas šalis, ar net žemynus ieškoti darbo, savo vaikus palikdami senelių priežiūrai. Žinau, kad ši problema tam tikru mastu aktuali ir Lietuvai, bet kitose šalyse, tokiose kaip, pavyzdžiui, Moldova, yra įgavusi vos ne epidemijos mastą.

Mūsų tinklui HelpAge International priklausančios organizacijos siekia, kad senyvo amžiaus žmonėms būtų prieinama socialinė apsauga ir garantuojamos nors kokios nuolatinės minimalios pajamos. Mes nuosekliai skleidžiame žinią apie tai, kad socialinės pensijos yra tiesiog būtinos, nors dažnai jos traktuojamos kaip papildomos ir nereikalingos išlaidos iš valstybių biudžetų, tačiau mūsų patirtis byloja, jog būtent šios išlaidos labai stipriai prisideda prie besivystančių visuomenių skurdo mažinimo ir net ekonominės plėtros. Tarkime, iš Afrikos pavyzdžio mes labai aiškiai matome, kad senyvi žmonės, gaudami socialines pensijas, gali sudaryti savo anūkams sąlygas lankyti mokyklą, o ne dirbti sunkius fizinius darbus nuo mažų dienų. Taigi taip ne tik keliamas raštingumo lygis, bet ir mažinamas skurdas.

Užsiminėte apie organizacijos HelpAge International veiklą. Ar galite papasakoti daugiau apie tai, ką darote?

HelpAge International – vienintelė tarptautinė organizacija, sprendžianti ne tik senyvo amžiaus žmonių problemas, bet ir bandanti įveikti senstančio pasaulio iššūkius. Organizacijų tinklas gyvuoja jau daugiau kaip trisdešimt metų ir turi savo filialų daugiau nei šešiasdešimtyje šalių visame pasaulyje, pradedant Vakarų šalimis ir baigiant Afrikos, Azijos ar Pietų Amerikos valstybėmis.

Bene svarbiausia veiklos kryptis – ne tik  pasaulinis senėjimas, bet labiausiai pagalba, skirta besivystančio pasaulio senjorams ir jų problemoms. Visų pirma – tai ekonominiai nepritekliai, socialinis nesaugumas, nepakankamas įtraukimas į visuomenę ir pan. Pagrindinė organizacijos narių užduotis - kiek įmanoma pagerinti pagyvenusių ir senų žmonių gyvenimo kokybę ir sąlygas besivystančiose šalyse bei remti jų pačių įkurtas organizacijas, padėti formuluoti tikslus ir siekius, kuriuos jie galėtų aiškiai apsibrėžti ir įtraukti į šalių politinę darbotvarkę.

Visų pirma į akis krenta faktas, kad Europa yra labai susirūpinusi pati savimi ir paskendusi nuolatinėse batalijose dėl darbingo amžiaus ilginimo. Tuo tarpu kituose žemynuose šio susirūpinimo kaip tik labai stinga. Pačios visuomenės dar nelabai aiškiai suvokia, kad jos sparčiai sensta, todėl šiam klausimui ir neskiria pakankmai dėmesio.

 Besivystančioms šalims labai svarbus senyvo amžiaus žmonių sveikatos apsaugos klausimas. Tarptautinė bendruomenė yra ganėtinai aktyvi ir daug dėmesio skiria ligoms, kurios kamuoja visą visuomenę apskritai, tokios kaip maliarija, ŽIV/AIDS ar tuberkuliozė. Ir vyresni žmonės taip pat gali tikėtis pagalbos, jei serga šiomis ligomis. Tačiau tokios ligos kaip diabetas, širdies ir kraujagyslių problemos, regėjimo sutrikimai, alzhaimeris ir pan. yra labai glaudžiai susijusios su pacientų amžiumi, ir kyla klausimas, kaipgi šalių vyriausybės gali joms skirti daugiau dėmesio, ypač atsižvelgiant į nuolat mažėjančias sveikatos apsaugai skiriamas lėšas. Akivaizdu, kad nuolat patiriamas spaudimas geriau finansuoti gydymą ligų, kamuojančių visą visuomenę, arba besilaukiančias mamas ir naujagimius, o ne priežiūrą ir gydymą tų ligų, kuriomis dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės. Ir būtent todėl jiems dažnai reikia užtarimo, įrodymo, kad tas ligas ne tik galima, bet ir būtina gydyti.

Dar vienas mūsų veiklos baras – pagalba senyvo amžiaus žmonėms teritorijose, patyrusiose įvairių gamtos katastrofų. Ši veikla, tiesa, pasitaiko ne taip dažnai, bet ji labai svarbi. Esame pastebėję, kad įvairių stichinių nelaimių metu senyvi žmonės tampa beveik nepastebimi. Natūralu, kad daugiausia dėmesio ekstremaliomis sąlygomis susilaukia vaikai bei jaunos mamos, tačiau vyresni žmonės, kuriems nelengva pasirūpinti savimi, dėl elementarios pagalbos turi tiesiog kovoti. Tarkime, stovyklos, kur apsigyvena nuo gamtos katastrofų nukentėję žmonės, eilėse, kur dalijamas maistas nukentėjusiesiems, beveik nepamatysite senų žmonių, nes jie tiesiog neturi šansų tą maisto davinį gauti. Tad mažiausia, ką galime padaryti, – organizuoti atskiras eiles senyviems žmonėms, kur jie gali gauti maisto.

Tas pat gali būti pasakytina ir apie sveikatos apsaugos paslaugas. Vaistai bei kitos medicinos priemonės dažniausiai dalijamos pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis ir tik ribotą laiką. Tačiau jei žmogus jau anksčiau sirgo kokia nors liga, dėl kurios jam būtina nuolatinė priežiūra ar vaistai, jis beveik neturi galimybės tikėtis vėliau jų gauti. Tad siekiame, kad jie būtų aprūpinti būtiniausiais medikamentais tiek, kiek to reikia. Vyresniems žmonėms po įvairių katastrofų  taip pat labai dažnai negalioja aprūpinimo būstu programa ir pan. Tokiomis aplinkybėmis diskriminacija pagal amžių tampa daugiau nei akivaizdi, o mes mėginame pagal išgales pagelbėti tiems žmonėms.

Ekonominiai skirtumai, regis, lemia tai, kad pasaulinis senėjimas skirtinguose pasaulio regionuose turi skirtingus veidus, tačiau pati problema aktuali visur. Ką iš tiesų įmanoma padaryti, kad padėtis pasikeistų?

Remdamasis savo patirtimi galiu sakyti, kad visų pirma turime pakeisti požiūrį į vyresnio amžiaus žmones. Tai universalus dalykas, tinkantis tiek Vakarų šalių visuomenėms, tiek ir besivystančioms šalims.

Kai galvojame apie visuomenes, kur trečdalį gyventojų sudaro vyresni žmonės, į galvą pradeda lįsti įvairiausi stereotipai. Atrodo, kad tokios visuomenės bus lėtos, sergančios, neimlios naujovėms, nekūrybingos. Tačiau turime labai aiškiai suprasti, kad, esant šiuolaikinėms technologijoms, sveikatos apsaugos situacijai amžiaus didėjimas nereiškia vien šių neigiamų dalykų. Juo labiau kad būtina ir vyresnio amžiaus žmones atskirti pagal jų amžių. Yra jaunų senjorų, vos perkopusių šešiasdešimt metų, vyresnio amžiaus žmonių, įžengusių į aštuntą gyvenimo dešimtį, ir senolių. Jų galimybės skirtingos, ir amžius pats savaime automatiškai nereiškia, jo prarandami visi gebėjimai. Ir senėjimo nereiktų bijoti, ypač suvokiant, kad žmogus visais savo gyvenimo tarpsniais sensta. Tačiau prieš iškylančius iššūkius nederėtų užsimerkti, bet ieškoti būdų, kaip juos įveikti.

Džiugu, kad tam vis daugiau dėmesio skiria tarptautinė bendruomenė, bet bent kol kas vyresnių žmonių problemoms tenka kur kas mažesnis dėmesys, nei, tarkime, vaikų ar neįgaliųjų teisių klausimams. Greičiausiai todėl, kad nėra jokio teisiškai įpareigojančio tarptautinio dokumento, vien įvairūs rekomendacinio pobūdžio susitarimai. Todėl jau kuris laikas mąstoma, kad būtina suformuluoti ir priimti senyvo amžiaus žmonių teises apibrėžiančią konvenciją, kurios sąlygų šalys turėtų laikytis.

Ir kitas labai svarbus dalykas – būtina siekti, kad visuomenėse nesusiformuotų neperžengiama praraja tarp kartų ar net savotiška vyriausiųjų segregacija.

Tai, apie ką Jūs kalbate, atrodo ganėtinai atpažįstama. Štai Lietuvos viešajame gyvenime netrūksta pavyzdžių, kai kartos supriešinamos, ypač kai kalbama apie darbo santykius, socialinę apsaugą, pensijų sistemą ir pan. Ką byloja Jūsų patirtis, ar susikalbėjimas tarp kartų įmanomas?

Manau, įmanomas. Jis prasideda suvokus, kad, deja, mes visi senstame. Ir sąlygos, kurias dabar sukursime vyriausiems visuomenės nariams, galios ir mums patiems. Kaip jaustumės būdami jų padėtyje, turėdami jų galimybes. Apie tai dera susimąstyti. Juo labiau kad dabar Vakarų visuomenių vyresnieji gali džiaugtis neblogomis gyvenimo sąlygomis, orumą užtikrinančiomis pajamomis, o kitos kartos sau tokios prabangos turbūt jau niekada nebegalės leisti.

O Europoje iš tiesų dedame pastangas, kad kartos susitiktų, kad įsiklausytų ir išgirsų vienos kitus. Tam puikiai pasitarnauja mokinių ir vyresnių žmonių bendravimas mokyklose. Žinau, kad Lietuvoje taip pat turėtų būti įgyvendinimas skirtingų kartų teatro projektas, kuriame vyresnio amžiaus žmonės drauge su jaunimu statytų spektaklius, gvildentų aktualias problemas.

Kitas dalykas – nuolat pasisakome už tai, kad kuo daugiau vyresnio amžiaus žmonių savanoriautų. Daugelyje Europos šalių pensinio amžiaus sulaukę žmonės vis dar yra itin aktyvūs, nori veiklos ir savanorystė tam – puiki erdvė, kurioje taip pat susitinka skirtingų kartų žmonės.

Pasikartosiu, bet vyresnio ar senyvo amžiaus žmonės nėra tik visuomenės išlaikytiniai, kuriems reikia globos. Jie labai dažnai patys gali būti aktyvūs visuomenės nariai, tik reikia sudaryti sąlygas jiems veikti.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė