Prieš 50 metų, 1962 m. balandžio 18 d., baigęs Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, jaunas, vos 24 metų klierikas Sigitas Tamkevičius priėmė kunigo šventimus iš vyskupo Petro Maželio rankų. Tai viena svarbiausių datų kunigo gyvenime. Sveikindami dabartinį Kauno arkivyskupą šios gražios sukakties proga, jungiamės prie jo padėkos Dievui už pašaukimo dovaną ir nepaprastai prasmingą bei taurų kunigystės kelią.

Netrukus švęsite savo kunigystės auksinį jubiliejų. Su kokiais jausmais, kokiomis mintimis jį pasitinkate? Ką norėtumėte pasakyti Dievui, prabudęs balandžio 18-osios rytą?

Jau dabar dėkoju Dievui už pašaukimą ir daugelį kunigystės metų. Tą patį pasakysiu ir balandžio 18 rytą, nes kunigystė buvo didelė Dievo dovana. Ne mažesnė dovana buvo ir 50 kunigiškos tarnystės metų. Per juos buvo sutikta daugybė nuostabiai gerų kunigų, vienuolių ir pasauliečių.

Esate pasakojęs, jog savo pašaukimą atradote taip pat ir kelių brandžių kunigų pavyzdžio bei rūpinimosi Jumis dar paauglystėje dėka. Šiandien laisvos Lietuvos socialinė situacija visiškai kitokia, lygiuojamės į kitokius pavyzdžius nei pogrindžio laikais. Tačiau kas yra nekintanti kunigystės esmė? Jūsų nuomone, kas šiandien labiausiai patraukia ir įkvepia jauną žmogų radikaliam savęs dovanojimui per kunigystę?

Reikėtų klausti ne mane, bet šešiolikamečius jaunuolius. Man asmeniškai atrodo, kad jaunas žmogus visuomet yra idealistas, ir jam pavyzdžiu gali būti tik idealistai žmonės. Jeigu būdamas jaunas žavėtųsi pragmatikais, tai jis jau būtų nebe jaunas. Kunigystė – tai nesavanaudiška, pasiaukojanti tarnystė. Tik tokia kunigyste ir galima žavėtis. Visa kita, Išminčiaus lūpomis kalbant, yra tuštybių tuštybė.

Su kokiomis kliūtimis Jums teko susidurti pirmiausia, kunigystės kelio pradžioje? Ar neišgyvenote svyravimo akimirkų? Kaip jas įveikėte? Kokios pagrindinės pagundos lydi šį kelią? Kaip su jomis kovoti?

Man dabar atrodo, kad per visą kunigystės laikotarpį labai didelių kliūčių nebuvo. Tiesa, buvo totalitarinė sistema, kuri norėjo reguliuoti kunigo tarnystę ir jį padaryti kulto tarnu, bet šiai kliūčiai nugalėti užteko turėti jaunatviško idealizmo ir šiek tiek drąsos kai kuo surizikuoti. Buvo keletas bandymų mane užverbuoti KGB kolaborantu. Buvo moterų ir merginų, kurios atakuodavo jauną kunigėlį, bet jos greitai suprasdavo, kad nereikia siekti nepasiekiamų dalykų. Iš pat jaunystės buvau įpratęs dažnai praktikuoti Susitaikinimo sakramentą, ir tai buvo labai svarbi priemonė, padedanti įveikti visus gundymus.

Seminarijoje - Trečias iš dešinės viršutinėje eilėje.

Svyravimų kunigystės kelyje tikrai neturėjau, bet tai ne mano nuopelnas, daugiau – Dievo dovana. Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime būna pagundų, bet jos tampa reikšmingos tik tuomet, kai leidžiamasi su jomis į dialogą. Tuomet būtų rimtas pavojus, ir visi kunigai žino, kad su velniu nevalia riešutauti, nes tuomet prarasi viską.

Koks yra didžiausias kunigo džiaugsmas? Kada Jūs jį patyrėte?

Šviesiausios akimirkos būdavo, kai išklausydavau nuoširdžią išpažintį daug metų tikėjimo nepraktikavusio žmogaus arba kai einantiems Pirmosios komunijos vaikams duodavau Švč. Sakramentą. Jų nekaltose akyse tarsi matydavau Dievo veidą. Dar labai daug džiaugsmo suteikdavo KGB kalėjime aukojamos Mišios. Vieną kartą ypač buvo smagu – kai 1988 m. lapkričio 5 d., grįždamas iš Sibiro, išlipau Vilniuje iš traukinio ir kažkas įteikė trispalvę. Na, bet ar viską išvardysi, kuo džiaugėsi širdis per 50 metų.

Vyskupo šventimai 1991 m. gegužės 15 d.

Viename savo interviu kardinolas Rogeris Etchegaray, dalindamasis mintimis, ką reiškia būti vyskupu, mini šiandien ypač svarbų buvimą šalia kunigų, jų visapusišką palaikymą. Kaip vertinate dabartinę Lietuvos kunigų situaciją? Kuo pasižymi, Jūsų nuomone, posovietinio bloko katalikai ir iš jų kylantys kunigai?

Kardinolas pasakė labai svarbia tiesą. Kunigams reikalingas vyskupo palaikymas, bet ne mažiau vyskupui reikalingas kunigų palaikymas. Dėkoju Dievui, matydamas, kad dauguma kunigų manęs nesibaido, ir su jais palaikau gerus ryšius.

Keliais sakiniais sunku charakterizuoti posovietinio bloko tikinčiuosius ir kunigus. Pasauliečiai aiškiai nesusitvarko su laisve ir jos galimybėmis. Džiaugiuosi tais, kurie supranta, kad laisvė – tai galimybė duoti, bet ne imti. Kas nori tik imti, tampa amžinas bambeklis. Ne išimtis yra ir dvasininkai. Tie, kurie nori pasiaukojamai tarnauti, būna laimingi visur, kur jiems tenka darbuotis, o kitiems – visur sunku ir kaltas, aišku, yra vyskupas, kad nepaskiria į „gerą“ parapiją.

Lietuvoje kunigus rengia trys seminarijos – Kaune, Vilniuje ir Telšiuose. Ar esate patenkintas jų darbu? Kokie prioritetai rengiant jaunus žmones tarnauti tikinčiųjų bendruomenėms yra patys svarbiausi?

Jau laikas kalbėti apie vieną, na, daugiausia apie dvi kunigų seminarijas. Nedrįstu kalbėti apie kitas seminarijas, nes reikia gerai pažinti, kaip jose vyksta studijos ir kunigiškas formavimas. Žinau viena, kad ir vyskupams, ir seminarijų vadovams labai rūpi, kad seminarijos išleistų labai gerus kunigus. Yra nuostabiai šauniai besidarbuojančių jaunų kunigų, bet kartais skauda širdį, matant, kaip nesiseka kai kuriems broliams tarnauti tikintiesiems.

1996 m. gegužės 4 d. paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu.

Svarbiausias prioritetas – mokytis tarnauti, tarnauti ir dar kartą tarnauti. Paskui – ištikimybė prisiimtiems įsipareigojimams. Žmonės laukia šventų kunigų, o ne kulto tarnų, kurie už auką kažką atlieka.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė

Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotraukos.