Iš trijų Baltijos valstybių Estija dažnai įvairiuose kontekstuose išskiriama kaip pažangiausia ar inovatyviausia valstybė. Išsiskiria Estijos situacija ir kalbant kur kas mažiau maloniomis temomis. Viena vertus, šalis pirmauja visame Pabaltijo regione pagal sergančiųjų ŽIV ir AIDS skaičių (oficialiai Estijoje ŽIV diagnozuotas per 8 tūkst. žmonių). Kita vertus, prevencijos, pagalbos, bei gydymo sistema išplėtota labai sėkmingai, gali būti pavyzdžiu kaimyninėms šalims.

Kaip tokią mažą šalį „netikėtai“ ištiko ŽIV epidemija? Kaip valstybei sekasi su tuo tvarkytis? Kas laukia Lietuvos, jei nebus pakeistas požiūris į sergančius ŽIV? Apie tai „Bernardinai.lt“ kalbėjo su Estijos ŽIV žmonių tinklo vadovu
Igoriu Sobolevu.

Kaip priartėjote prie ŽIV problematikos, kokie keliai atvedė į organizaciją?

Ko gero pradėti reiktų nuo to, kad savo diagnozę, faktą, kad sergu ŽIV, sužinojau prieš aštuoniolika metų – 1994 m. rugpjūtį. Žinia pribloškė. Pamenu, tada nuoširdžiai maniau, kad esu toks vienintelis, kad nėra daugiau žmonių Estijoje, žinančių, kad serga ŽIV. Buvau įsitikinęs, kad geriausiu atveju gyvensiu dar porą metų, o tada – jau galas.

Tiesa, vienas iš mano draugų žinojo, kad serga ŽIV, mačiau, kaip jam sunku, kaip jis kankinasi, ir mano situacijos tai visiškai nepalengvino. Būtent jis man ir pasiūlė kreiptis į pažįstamą gydytoją infekcionistę, kuri galėtų padėti. Delsiau gal metus, bet galiausiai nusprendžiau su ja susisiekti. Gydytoja man pasiūlė prisijungti prie ŽIV infekuotų asmenų savigalbos grupės.

Tada aiškiai supratau, kad tokių žmonių yra daugiau, kad jie visi sprendžia labai panašias problemas, panašiai jaučiasi, ir, tiesa sakant, man labai palengvėjo. Lengviau priėmiau savo ligą, suvokiau savo statusą, supratau, kad sergant įmanoma gyventi normalų ir pilnavertį gyvenimą, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų.

Savigalbos grupę lankė gal penkiolika žmonių. Susitikdavome kartą per savaitę, šnekėdavomės apie savo problemas, patirtis, kartu spręsdavom problemas, nes daugeliu atveju jos buvo labai panašios. Grupės vadovas pakviesdavo į susitikimus įvairių specialistų – gydytojų, psichologų, socialinių darbuotojų –, kad galėtume su jais pasikalbėti, išsiaiškinti tai, kas mums aktualu.

Kai prisimenu pačią pradžią, tai situacija gerokai skyrėsi nuo dabartinės. Buvo kur kas sunkiau jau vien dėl to, kad kurį laiką nebuvo jokių vaistų ir galimybių gydyti ŽIV, ji buvo laikoma mirtina liga.

Pirmieji vaistai atsirado gal tik prieš 15 metų, bet tik vėliau jie tapo visuotinai prieinami mūsų šalyje. Buvo ir toks laikotarpis, kai žinojome, kad gydytis jau įmanoma, bet vis dar neturėjome tokių galimybių, ir iš mūsų grupės kasmet kas nors mirdavo. Tai buvo labai sunkus laikas.

Nesunku įsivaizduoti, ką tais laikais, kai dar nebuvo gydymo arba jis buvo sunkiai prieinamas, reiškė sužinoti ŽIV diagnozę. O koks tuo metu buvo visuomenės požiūris į sergančiuosius? Ar jis pasikeitė, jei lygintume su dabartine situacija?

Tiek visuomenės, tiek valdžios požiūris buvo prastas, niekas realiai nesuvokė ir rimtai nevertino problemos ir jos masto, o patys sergantieji buvo arba ignoruojami, arba vertinami nepalankiai.

Dabar situacija kitokia, požiūris pasikeitė į gerąją pusę, ir man tai puikiai iliustruoja vienas pavyzdys.

Mūsų organizacija rengia prevencinius renginius, masines ŽIV patikrinimo akcijas, kurių metu visi norintieji gali nemokamai pasitikrinti. Akcijas remia ir padeda rengti įvairios organizacijos, verslo kompanijos, valdžios institucijos, taip pat savivaldybės, nes renginiai vyksta ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose. Mes savo ruožtu prašome, kad būtų sudaromos patikrinimui tinkamos sąlygos: skiriama uždara, privati patalpa – kabinetas ar laikina lauko palapinė –, kurioje vyksta ir patikrinimai, ir konsultacijos, jei jų žmogui reikia. Pastebiu, kad vis dažniau organizatoriai klausia, kam ir dėl ko visa tai. Jie atvirai sako, kad nebemato priežasčių, kodėl žmonės turėtų slapstytis atlikdami ŽIV testą, o ir savanoriškai išsitirti žmonės ryžtasi vis dažniau, tai tampa norma. Pastebime, kad žmonės nebemąsto apie ŽIV diagnozę kaip apie pasaulio pabaigą, nes žino, kad ši liga jau gali būti gydoma ir kad tai nėra mirties nuosprendis.

Taip pat vis daugiau žmonių susipažįsta su informacija apie ŽIV, viruso plitimo būdais ir žino, kaip nuo to galima apsisaugoti. Suvokia, jog sergančių žmonių nereikia šalintis, kad su jais galima drauge dirbti, gyventi, keliauti ir t.t. 

Tačiau vis dar yra grupė žmonių, kurie net ir žinodami ŽIV plitimo būdus bijo ir pačios ligos, ir sergančiųjų. Pats esu su tuo susidūręs. Tarkime, mūsų organizacijos patalpas valo moteris, kuri tikrai daug žino apie ŽIV ir jo plitimo būdus, bet ji kasdien prašo vis naujų valymui skirtų pirštinių, nes mano, kad gali užsikrėsti liesdamasi prie daiktų, kuriuos lietė sergantys žmonės, ar valydama patalpas, kuriose jie lankėsi.

Tačiau gal taip dažniau elgiasi ir mąsto vyresnio amžiaus žmonės?

Iš dalies taip. Toks požiūris ir įvairios baimės paplitusios tarp vyresnių žmonių. Su jaunimu – kitaip, jie daug daugiau žino, kur kas mažiau baiminasi, bet nesaugo savęs. Turėdami lytinius santykius su infektuotu žmogum nebūtinai naudoja apsisaugojimo priemones, narkomanai dalijasi švirkštais ir t.t. Kad tai vyksta – akivaizdu, nes Estijoje vis daugėja ŽIV infekuotų jaunų žmonių.

Kalbant apie skaičius ir ŽIV paplitimo mastą, tai Estijoje jis didžiausias iš visų trijų Baltijos valstybių. Kodėl taip yra, kaip nutiko, kad prieš dvylika metų čia gana sparčiai ėmė didėti sergamumas?

Tikslaus atsakymo į šį klausimą neturi niekas. Žinome, kad dešimto dešimtmečio pabaigoje Estijoje labai staigiai išaugo žmonių, vartojančių intraveninius narkotikus, skaičius ir ženkliai išaugo ŽIV infekuotų asmenų skaičius. Šiuos du dalykus galima pagrįstai susieti. ŽIV ėmė sparčiai plisti tarp intraveninių narkotikų vartotojų, besinaudojančių tomis pačiomis adatomis. Dabar situacija keičiasi, ŽIV dažniau perduodamas lytiniu keliu, o ne per dalinimąsi adatomis. Tačiau net ir lytiniu keliu dažniau užsikrečia tie, kurių partneriai – intraveninių narkotikų vartotojai. Kitaip tariant, liga plinta sparčiausiai tarp tam tikroms rizikos grupėms priklausančių asmenų.

Kitas dalykas, kad ŽIV paplitimą Estijoje gana nesunkiai galima „išlokuoti“ geografiškai. Daugiausia infekuotųjų yra Taline ir jo apylinkėse bei šalies šiaurės rytuose, prie Rusijos sienos, kur didžiąją dalį gyventojų sudaro rusakalbiai. Tuo metu, kai sergamumas staigiai ir dramatiškai išaugo, šalyje buvo suprastėjusi socioekonominė situacija, o šiaurės rytų Estiją tie pokyčiai palietė ypač skaudžiai. Jauni, dažniausiai rusakalbiai vyrukai pasinėrė į alkoholį, intraveninius narkotikus ir taip turbūt mėgino „kovoti“ su juos užklupusiomis negandomis. Vėliau prasidėjo ir ŽIV epidemija (2001 m. Estijoje oficialiai buvo paskelbta ŽIV epidemija – L.V).

Dabar ŽIV serga 8 tūkst. žmonių ir tai yra didelis skaičius. Tačiau statistika greičiausiai neįskaičiuoja visų sergančiųjų, jų tikrai gali būti keliais tūkstančiais daugiau. Tačiau mes buvome atviri patys sau, pradėjome plataus masto patikrinimo programas, taigi žinome, kad serga daug žmonių. Jei būtume sėdėję, bijoje ir nieko nedarę, dabar gal net apytikslių skaičių nežinotume, jau nekalbant apie galimą ligos kontrolę, gydymą.

Ir tokiomis aplinkybėmis įsikūrė Jūsų vadovaujama organizacija – Estijos žmonių, gyvenančiųjų su ŽIV, tinklas. Papasakokite, kaip viskas vyko?

Viskas prasidėjo prieš septynerius metus, 2005 m., kai ŽIV Estijoje jau buvo rimta problema, po truputį formavosi valstybinė politika ŽIV ir AIDS klausimais, o šalis gavo Globalaus fondo paramą kovai su šia liga. Bet sergantieji aiškiai matė ir jautė, kad visa tai vyksta tarsi be jų, lyg būtume kažkokia abstrakti savitikslių projektų auditorija. Todėl ir susibūrėme, susitelkėme, kad atstovautume sergančiųjų interesus. Nors iš pradžių nelabai žinojome, kaip, kokiais kanalais derėtų veikti, kaip formuoti poziciją, ją skleisti, bet per tiek metų įgavome nemažai patirties, tapome lygiaverčiais partneriais valstybiniu lygiu, sprendžiant su ŽIV ir AIDS susijusius klausimus.

Organizacija priklauso tarptautiniam tinklui, turi nemažai partnerių kitose šalyse, ir mes savo kailiu patyrėme, kaip tai svarbu ir reikšminga. Viena vertus, labai gerai, kad galime dalintis patirtimi, rengti bendrus projektus, rinkti ir teikti informaciją apie sergančiuosius, jų padėtį skirtingose šalyse, kartu spręsti problemas.

Kita vertus, tai puiki platforma veiksmingam bendradarbiavimui. Tarkime, 2007 m., kai po ketverių metų veiklos iš Estijos traukėsi Globalaus fondo iniciatyva ir jos lėšos, vyriausybė nusprendė nebefinansuoti ŽIV gydymo. Mes iš karto kreipėmės į vyriausybę, siekdami pakeisti tokias nuostatas, ir tuo pačiu kreipėmės pagalbos ir paramos į savo kolegas užsienyje. Surinkome daugybę parašų iš 14 skirtingų šalių prie raginimų Estijos vyriausybei ir toliau finansuoti gydymą, rasti tam būtinų lėšų. Iki dabar esu įsitikinęs, kad toks tarptautinis spaudimas buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, nulėmusių mums palankų sprendimą.

Šiuo metu Estijos žmonių, gyvenančių su ŽIV, tinklui priklauso apie 90 narių, o 25 nariai aktyviai dalyvauja organizacijos veikloje. Taip pat čia dirba 15 etatinių darbuotojų, o mūsų paslaugomis naudojasi apie 2000 žmonių.

Sakydamas paslaugos, turiu galvoje socialinę pagalbą sergantiems ŽIV, greitojo ŽIV patikrinimo paslaugas ir pažeidžiamiausioms grupėms, ir likusiai visuomenės daliai. Taip pat rengiame mokymus sergantiems žmonėms ir su jais dirbantiems specialistams, atliekame tiriamąjį darbą, ruošiame ataskaitas, taip pat – informacinę padalomąją medžiagą apie ŽIV prevenciją bei gyvenimą su šia liga. Žodžiu, esame tie, kurie yra pakankamai arti sergančiųjų, kad žinotų realias jų problemas. Be to, per tiek metų esame atradę geriausius būdus toms problemoms spręsti, derėtis su valdžios institucijomis.

Prie mūsų vykdomos veiklos prisideda ir sergantys, ir nesergantys žmonės. Glaudžiai bendradarbiaujame su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, verslo kompanijomis, kurios kokias nors būdais remia mūsų projektus ir iniciatyvas. Taip pat yra būrelis talkinančių savanorių, į veiklą įsitraukia studentai.

Tiesa, gali susidaryti įspūdis, jog beveik neturime problemų ieškodami paramos ar pagalbos, kad gydytojai noriai dirba su ŽIV infekuotais žmonėmis, o valstybinės institucijos mus džiaugsmingai išklauso ir daro viską taip, kaip mes norime (šypsosi). Taip tikrai nėra. Viskas kur kas sudėtingiau ir kebliau, problemų labai daug, tačiau mes kiekviena ta pergale labai džiaugiamės ir esame dėkingi visiems, kurie mūsų veiklą remia, palaiko, mums padeda.

Dialogas ir partnerystė su valdžios institucijomis atrodo viena iš stipriausių jūsų veiklos pusių. Kaip jums pavyko įtikinti valdžią, kad ŽIV problema svarbi, kaip pavyko pasiekti štai tokio glaudaus bendradarbiavimo?

Valdžia ir biurokartinis aparatas visose valstybėse turbūt veikia vienodai. Nėra lengva nei jų pasiekti, nei su jais bendradarbiauti. Tačiau mokomės, ir mums pavyksta. Bendradarbiaujame keliais būdais. Vienas jų – formalus ir oficialus. Esame delegavę savo atstovus į įvairias vyriausybines darbo grupes, įstaigas prie ministerijų, kurios svarsto su ŽIV susijusius klausimus. Priklausome vyriausybinei komisijai ŽIV ir AIDS klausimais, kuri atsakinga už nacionalinės ŽIV ir AIDS strategijos kūrimą. Estija, beje, turi ilgalaikę kovos su ŽIV strategiją iki 2015 m., o dabar darbo grupė prie Socialinės apsaugos ministerijos toliau kuria planus kaip šiuos klausimus spręsime vėliau.

Kitas būdas– komisija, kuri planuoja ir strateguoja ŽIV gydymą antiretrovirusiniais vaistais (ARV). Šiai komisijai priklausome ir mes. Galime naudotis jų turima statistika, dokumentais, visais oficialiais duomenimis. Turime galimybę pateikti savo komentarus ir pastabas priimant įvairius oficialius dokumentus, projektus ir pan. Vyksta reguliarūs susitikimai, kurių metu išsakome savo poziciją, keliame klausimus.

Aišku, reikia pasakyti, kad tos komisijos nėra labai įtakingos, sprendimai gana formalūs, dažnai rekomendacinio pobūdžio, o jų priėmimas trunka labai ilgai. Todėl, jei žinome, matome, kad yra kažkoks labai skubus ir svarbus klausimas, turime dar ir trečiąjį kelią. Išimtiniais, pačiais skubiausiais atvejais turime galimybę kreiptis į Socialinės apsaugos ministeriją tiesiogiai, aplenkdami visas biurokratines darbo grupes. Patirtis rodo, kad tada reaguojama greitai, nusitaikoma į pačią problemos esmę, ir klausimai išsprendžiami.

Tarkime, kad ir toks pavyzdys. Estijoje už visų programų, susijusių su ŽIV ir AIDS, įgyvendinimą yra atsakinga vienintelė įstaiga – Nacionalinis sveikatos vystymo institutas. Šiais metais jie planavo pradėti vykdyti psichosocialinės pagalbos programą ŽIV sergantiems žmonėms, bet susidūrė su didžiulėmis biurokratinėmis kliūtimis, ir programa iki kovo pradžios dar nebuvo prasidėjusi, o žmonėms buvo nutrauktas pagalbos teikimas. Situacija buvo labai kebli, todėl nusprendėme kreiptis tiesiogiai į atsakingas ministerijas ir... atsakymą gavome per tris dienas. Buvome skubiai pakviesti į apskrito stalo pasitarimą, išdėstėme savo poziciją dėl susidariusios situacijos ir po dviejų dienų gavome patvirtinimą iš Instituto, kad galima pradėti vykdyti programą be jokių išankstinių sutarčių, nors prieš tai buvo sakyta, kad tai neįmanoma, būtina sudaryti sutartis ir tik tada bus galima imtis veiksmų. Maža to, Socialinės apsaugos ministerija taip pat paprašė mūsų surašyti daugiau siūlymų ir pageidavimų, kurie mums atrodo svarbūs ir turėtų būti įtraukti į tolimesnę strategiją.

Taigi sistema, kurią sukūrėme, veikia neblogai net ir biurokratiniame lygmenyje. Dialogas su valdžios institucijomis iš abiejų pusių paremtas racionaliais argumentais ir pagarba. Taip, valdžia visada norėtų, kad būtų galima gydymui išleisti mažesnes sumas, bet tai jau mūsų reikalas įtikinti juos, įrodyti, kokio gydymo, kokių vaistų reikia. Mes nuolat mėginame surasti balansą tarp valstybės galimybių ir sergančiųjų poreikių.

Vienas iš tokių veiksmingų balanso paieškos pavyzdžių – ARV pirkimo politika. Estijoje įprasta, kad neperkame pačių brangiausių ir naujausių vaistų, renkamės pigesnius, taip užtikrindami, kad kuo daugiau žmonių gautų gydymą. Reikalas tas, kad ŽIV gydymui tinkamus originalius vaistus gamina nedaug kompanijų, rinka monopolizuota, todėl ir kainos siaubingai aukštos. Tačiau laikui bėgant situacija turėtų keistis ir jau pamažu keičiasi. Štai keliems vaistams jau baigėsi patento reglamentuojamas gamybos laikotarpis, kai tik vaistą sukūrusi kompanija turi teisę jį gaminti. Tad tokių, generinių, vaistų gamyba jau užsiima ir kitos farmacijos kompanijos taip bent šiek tiek sumažindamos tokių vaistų kainą. Estijoje esame sutarę, kad, esant galimybei, perkame generinius vaistus, žinoma, jei jie tikrai tinkami ir saugūs.

Užsiminėte apie ARV pirkimo politiką, būtinybę gydyti visus sergančius žmones kaip įmanoma ankstesnėje stadijoje. Lietuvoje ankstyvasis ŽIV gydymas – taip pat jautrus klausimas. Kaip jums pavyko jį išspręsti?

Gydymo klausimas jautrus bet kurioje šalyje. Estija – jokia išimtis.

Laimei, Estijoje ARV gydymas yra apibrėžtas kaip vyriausybės politikos prioritetas, ir todėl visais įmanomais būdais mėginama įsipareigojimus vykdyti, užtikrinti tęstinį finansavimą šiai sričiai. Taip pat labai akylai ir kruopščiai laikomasi tarptautinių standartų ir rekomendacijų, o tai garantuoja, kad gydymas bus užtikrintas plačiam ratui žmonių.

O gydymas kelia daugiausia galvos skausmo ir diskusijų, nes jis labai brangus, kompleksinis, taip pat nuolat atsiranda vis brangesnių, bet kartu ir veiksmingesnių vaistų. Tačiau valdžiai, kaip jau minėjau, svarbiausias argumentas yra pinigai. ŽIV gydymas yra brangus (vienam žmogui per metus kainuoja vidutiniškai 26-31 tūkst. litų -L.V), o sergančiųjų daug, taigi bendra gydymui reikalinga suma, ypač jei apsisprendžiama gydymą pradėti kaip įmanoma anksčiau, tikrai didelė.

Kita vertus, sergantiesiems ir visuomenei svarbiausia, kad visi, kuriems tokio gydymo reikia, jį gautų. Tad ir vėl prasideda balanso paieškos, kuriose turime atlikti savo funkciją – atstovauti ir ginti viešąjį interesą, nes ŽIV gydymas tikrai yra ne vien sergančiųjų, bet visos visuomenės reikalas. Nevyriausybininkai, tokie kaip mūsų organizacija, ir konkrečiai aš pats esame įtraukti į strategijos rengimą ir įgyvendinimą, nors ir neturime tam reikalingo medicininio išsilavinimo. Žinoma, per tiek darbo metų, jau galime suprasti visus esminius ir svarbiausius problemos aspektus, taigi mūsų nuomonės paisoma, į ją įsiklausoma. Galiu tą nuoširdžiai pasakyti, kad kartais užtenka vien to, kad būtume, sėdėtume prie vieno stalo net nieko nesakydami.

Aišku, nesame naivūs, matome rimtų grėsmių, bėdų ir turiu nuojautą, kad net ir prie geriausių valdžios norų, tai ilgai nesitęs dėl finansinių išteklių stokos.

Grįžkime prie sergančiųjų ir visuomenės santykio. Esatę sakęs, kad vienas iš dalykų, kurį galėtų padaryti visuomenė, o taip pat ir žiniasklaida, kad segantys žmonės būtų kuo mažiau stigmatizuojami, tai pasirinkti žodžius ir kalbą, kuria šnekama apie ŽIV. Kokia galėtų būti ta kalba, kuri ne skirtų, bet jungtų?

Žodžiai turi galią. Kai kurie iš jų – ypatingai stiprią. Praėjusiais metais Estijoje buvo atliktas didelis tyrimas, kurio metu paaiškėjo, jog infekuoti žmonės baimę ir negatyvų požiūrį, kurį esame linkę prisikirti visuomenei, internalizuoja – perkelia sau. Apie save pradeda kalbėti tokiais žodžiais, kuriuos jiems apibūdinti vartoja visuomenė. Tie žodžiai yra teisiantys, smerkiantys, nešantys blogas konotacijas.

Esu įsitikinęs, kad reikia mokytis kalbėti kitaip – neutraliai, be išankstinių nuostatų ir emocijų. Nes jei, pavyzdžiui, vartojame terminą „ŽIV pacientas“ ar automatiškai nepasakome, kad šis žmogus didelis ligonis, turi būti hospitalizuotas, juo reikia ypatingai rūpintis, prižiūrėti? Tai – netiesa. Daugelis žmonių, kuriems diagnozuotas ŽIV, didžiąją laiko dalį tikrai gerai jaučiasi, jiems nereikia nei ypatingos priežiūros, nei sąlygų. Jie nori būti laikomi normaliais žmonėmis, o ne ligoniais, pacientais, rizikos grupe ir pan.

Papasakokite išsamiau apie tyrimo rezultatus.

Vienas pagrindinių mūsų tyrimo atradimų buvo minėtas faktas, kad vidinė stigma žmones veikia kur kas labiau, nei visuomenės požiūris.

Žmonės, žinodami, kad serga ŽIV, patys labai greitai atsiriboja nuo visuomenės: pastato sieną, kurią peržengti beprotiškai sunku. Net jei jie neturi jokių teisinių problemų, jei atranda žmonių, norinčių bendrauti, sergantieji patys dažnai sau to neleidžia. Jie nekenčia patys savęs, atsiriboja nuo visuomenės, atsiduria jos pakraštyje ir taip tarsi patys sau patvirtina, kad visuomenė tikrai juos atstumia. Jie patys atsisako galimybės dirbti, ypač jei darbas labai socialus, liečia bendravimą su žmonėmis. Kartais jie apsisprendžia neturėti šeimos ar vaikų ir paskui labai dėl to kenčia. Ir visa tai – jų pačių apsisprendimas, kuris suveikia kur kas stipriau nei negatyvus visuomenės požiūris.

Sergantieji mano, kad kiti nenori su jais bendrauti, net jei nieko nežino apie jų ligą. Tai tikrai labai svarbi išvada, nes mes net nenutuokėme, kad tai yra tikroji problema. Ne taip svarbu, ką kiti galvoja apie ŽIV infekuotuosius, kur kas svarbiau, ką jie patys apie save mano, kaip save suvokia ir kokias perspektyvas sau nupiešia.

Tai buvo viena pagrindinių paskatų šiais metais pradėti rengti programas ir mokymus žmonėms, žinantiems, kad serga ŽIV. Siekiame kiek įmanoma keisti jų mąstymą. Taip pat organizuojame visuomenei skirtą kampaniją, kuri taip pat padėtų mažinti ŽIV infekuotųjų stigmą pačioje visuomenėje. Pradėsime ją vykdyti gegužės mėnesį ir kviesime prisijungti kompanijas, organizacijas, įvairius specialistus, kurie visokiais būdais padeda ŽIV infekuotiems žmonėms, tarkime, sutinka juos įdarbinti, suteikti pagalbą ir pan. Taip siekiame parodyti, kad jie nėra palikti likimo valiai, tik labai svarbu, kad patys savęs anksčiau laiko „nenurašytų“.

Viso pokalbio metu neableidžia jausmas, kad nepaisant nemenkų sergamumo rodiklių,
Estijoje situacija ŽIV ir AIDS prevencijos bei gydymo srityje pakankamai gera. Tuo tarpu čia, Lietuvoje, mes susiduriame su nemažai problemų. Kokios būtų Jūsų rekomendacijos Lietuvai, ką pirmiausia turėtume daryti, kad situacija pasikeistų.

Lietuvos problema, mano galva, ta, kad institucijos ir organizacijos, kurios turėtų būti atsakingos už ŽIV klausimų sprendimą ar specifines problemas, vis dar neturi aiškaus vaizdo, už ką ir kokiu mastu yra atsakingos. Kai kurios vykdomos funkcijos labai akivaizdžiai persidengia, trūksta aiškumo ir skaidrumo, suvokimo, ką realiai reikia daryti, siekiant išspręsti problemą.

Turėjome mes tokių bėdų ir Estijoje, bet Globalaus fondo iniciatyva sistema buvo efektyviai reformuota. Dabar visus ŽIV politikos įgyvendinimo klausimus sprendžia, statistiką renka ir visaip kitaip yra atsakinga viena vienintelė organizacija. Politiniai klausimo aspektai priklauso nuo Socialinės apsaugos ministerijos. Daugiau nėra jokių organizacijų, jokių tarpininkų.

Tuo tarpu kai kalbu su kolegomis nevyriausybininkais iš Lietuvos, susidaro įspūdis, kad čia vis dar betvarkė. Klausiu žmonių, kam jie turėtų rašyti, kur kreiptis, jei reiktų spręsti konkrečią problemą, ir, atrodo, kad jie patys nežino. Kažkuri įstaiga atsakinga už statistiką, kažkuri disponuoja kita reikalinga informacija, gydytojai – taip pat pasimetę. Nėra logikos tokioje sistemoje, tad ir joje dirbantiems žmonėms sunku, jau nekalbant apie sergančiuosius.

Tiesa pasakius, manau, kad Lietuvai dabar pats laikas į ŽIV ir AIDS pradėti žiūrėti kaip į realią, tikrą, rimtą problemą, plėsti prevencijai ir gydymui skirtas programas, skatinti testavimą. Nes padėtis kol kas atrodo valdoma, ir tuo reikėtų naudotis. Reikėtų atsižvelgti į tarptautinę patirtį, kuri rodo, kas nutinka, kai nekreipiama dėmesio ir reaguojama pavėluotai. Faktas tas, kad anksčiau ar vėliau, bet neišvengiamai įvyks sprogimas.

Tačiau tai – pirma užduotis pilietinei visuomenei, žmonėms, kurie gal tiesiogiai, gal netiesiogiai paliesti šios problemos. Būtent jie turi atkreipti valdžios dėmesį, nes pati valdžia, patikėkit manim, labiausiai už viską norėtų šios problemos nematyti. Taip yra visur ir taip visada bus.

Tai mums, visuomenei, turi būti svarbu, kad ŽIV neplistų, kad norintieji galėtų nemokamai pasitikrinti, o sergantieji gautų gydymą ir normaliai gyventų. Ir tai valdžiai reikia pateikti ne kaip nuomonę, susirūpinimą, bet kaip gryniausią faktą. Nes patys biurokratai tuo niekada nesusidomės ir tikrai neskatins pokyčių. Tik nuo mūsų brandos ir susivokimo priklauso, kaip identifikuosime problemas ir kaip jas spręsime.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė