Algirdo Darongausko nuotrauka

Kaip negera vienišam žmogui. Aplink jį nekalbanti tyla. Ta nebyli tyla uždaro mane dar didesniame vienišumo kiaute. Tai nekurianti tyla, slegianti, nesuteikianti pasidalijimo džiaugsmo. Uždaryta toje tyloje neturiu kam atiduoti savo minčių, sumanymų, negaliu pasidalinti savo išgyvenimais.

Yra Dievo tyla. Ta tyla yra kalbanti. Dievas visada kalba taip, kad Jį girdėčiau. Ta kalbančia tyla Dievas atsako į visus mano prašymus ar net užuominas. Aš laukiu, kad galėčiau pasilikti toje bendraujančioje su Dievu tyloje. Rengiuosi tam susitikimui. Rengiuosi tokiam bendravimui, kuris man yra neįprastas. Neįprasta kalbėti tyla. Bet tai yra labai gilus bendravimas. Tai bendravimas, reikalaujantis susikaupimo ir vidinio klausymosi. Mano vidinis pasaulis visada ilgisi ir tikisi tokio tylaus Dievo pakalbinimo. Ta kalbinanti Dievo tyla yra visada nešanti viltį. Viltį, kad esu išgirsta ir išklausyta. Viltį, kad aš bendrauju su savo Kūrėju. Dievas mane sukūrė taip, kad bendraučiau ir palaikyčiau glaudų ryšį su kitais žmonėmis.

Tampa būtinybe ieškoti ryšio ir draugystės, ieškoti bendrumo. Aš ieškau kito. Kaip man sekasi kitą prakalbinti? Galiu prakalbinti kitą atvirumu, noru dalintis, sugebėjimu išklausyti. Aš įsiklausau į esantį šalia buvimą ir užmezgu santykį, pripildantį mano vienatvės tylą. Kitas man tampa ir savęs pažinimo dalininku. Savęs pažinimas yra man labai svarbus. Tik save pažindama aš galiu trokšti, atrasti, kurti. Tik save pažindama galiu puoselėti gerąsias savybes, naikinti blogio apraiškas ir išskleisti savo talentus. Ypač savo talentą mylėti. Jį įdiegė Dievas kiekvieno mūsų širdyse. Taip pat bendraudama galiu pažinti ir kitą. Kiek netikėto, gero ir nelaukto aš atrandu kitame. Jis kitoks, tačiau man artimas ir taip pat siekiantis ryšio, siekiantis bendrystės.

Meilės paieškos neapsiriboja vien uždaru savo pasaulėliu. Ji ieško kito. Tas kitas, mano prakalbintas, tampa artimu. Tampa mylimu. Kaip aš laukiu susitikimų su tuo kitu, padedančiu suvokti bendrystę kaip dovaną. Su kitu aš dalinuosi buvimo slėpiniu. Bandau drauge keliauti dalijantis. O dalijantis yra visada gera. Gera būti su kitu, tokiu panašiu į mane. Bet to man neužtenka, mano širdis yra tokia plati, kad stiebiasi į aukštumas.

Mano širdis vis kažko ilgisi, vis kažko siekia. Ji jaučia, kad yra kažkas aukšto, didingo, neaprėpiamo virš manęs. Tai mano Dievas. Ir man taip norisi, kad Dievas mane apglėbtų, pavadintų sava, kalbintų ir lydėtų per gyvenimą. Imu stieptis į Jį. Ieškoti ryšio. Tą ryšį Dievas užmezgė per savo Sūnų. Jis pirmas mus prakalbino. Dabar aš tik turiu nepraeiti pro šalį. Turiu jautriai stebėti, kaip Jis prieina prie manęs, pasilenkia, apkabina. Jis paliko savo Žodžiu ištisą meilės istoriją man. Paliko ją skaityti, ja gyventi. Savo Žodžiu Jis taip arti prisiartino prie manęs, kad tapo mano dalimi. Jis pasidalijo su manimi viskuo, kas brangiausia. Savo meile.

Aš noriu atsakyti į Viešpaties meilę. Atsakyti įsiklausydama į Jo lūkesčius, kad žemės gyvenime Jis matytų mane tokią, kokią sukūrė. Sukūrė visus kaip individualybes, siekiančias bendrumo, siekiančias vienybės, susikalbėjimo, artimumo. Viešpaties meilė mane suartina su kitu. Ta meilė moko mane pažinti ir priimti artimo kitoniškumą, kito išskirtinumą.

Viešpats prašo pasitikėti Juo. Dažnai vadina mane drauge. Jis budi šalia manęs. Ir taip aš niekada nebūnu viena. Mylint ir pasitikint Dievu vienatvės šioje žemėje nėra. Yra dangiškasis ryšys, kuris nenutrūksta net tada, kai aš nusidedu. Tada tik aš nusigręžiu nuo Dievo. Bet Jis visada laukia atsukęs savo veidą į mano pusę, laukia sugrįžtant. Tas Dievo laukimas yra paženklintas Dievo meile man. Jis niekada nepaliauja kviesti į bendrystę. Bendrystė įprasmina buvimą.

Nusidėdama aš labiausiai nuskriaudžiu save. Sutraukau savo įnoringa valia ryšį ir pasmerkiu save vienatvei. Tokios vienatvės neužpildys niekas. Joks žmogiškasis ryšys negali pavaduoti dieviškojo bendravimo ir aš imu blaškytis pasaulyje, norėdama užpildyti tuštumą. Ta tuštuma bekraštė ir tik vienas Dievas gali suteikti ramybę. Ramybę būnant su Juo kartu. Nenusigręžk nuo Jo. Nepalik savęs vienos, nes iš tiesų aš pati pasmerkiu save nepaguodžiamai vienatvei. Bet man lieka viltis, kad galiu grįžti. Viešpats laukia mano apsisprendimo. Apsisprendimo pasirinkti gėrį. Pasirinkti bendrystę su Aukščiausiuoju. Taip aš sugrįžtu su vienišomis rankomis. Esu išsiilgusi apkabinimo.

Nuodėmė ilgai šaipėsi iš manęs. Ji griovė mano namus ir statė užtvaras, pasmerkdama vienatvei. Nuodėmės galybė tepriklauso nuo mano neteisingo pasirinkimo, silpnumo ir per menkos meilės Viešpačiui. Atiduodama visą meilę sau, aš skriaudžiu save, nes nesidalinu ir manęs Viešpats negali pripildyti savosios meilės. Jis laukia, kada galės įsiterpti, kada bus pakviestas. Kartais laukia labai ilgai.

Ir vieną dieną aš pasiryžtu grįžti, nes jaučiuosi lyg pati apvaginėčiau save. Lyg pasirinkčiau varganą dalį, vietoje Dievo dosnumo. Juk mano ir Dievo dalybos yra visiškai netolygios, aš nieko negaliu Jam duoti – gal tik visišką pasitikėjimą Juo ir atsidavimą. Visišką atsidavimą Dievo valiai. Dievo valia kalba su manimi. Dievo valią aš turėčiau priimti, kaip didžiausią laimę, nes Dievas taip išrinko dovanas man.

Dabar aš stovi visai arti Dievo ir kalbuosi su Juo. Mano gyvenimas persimaino. Atsiranda ryšys, kuris įprasmina visą mano buvimą. Aš stoviu labai tyliai, kad girdėčiau Dievo kalbėjimą, kad žinočiau, kad nesu viena ir niekada viena nebūsiu. Esu meilės vienybėje.