Šiemet sukanka aštuoneri metai nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Jei pirmaisiais metais po įstojimo ši data buvo paminima, aptariami pasiekimai bei pokyčiai, tai dabar ji, rodos, tapo savaime suprantamu faktu, nebekeliančiu euforijos. Šiandien klausiame, kas ir kodėl pasikeitė?

„Mus ištiko gyvenimo proza“, – atsakė profesorius, europarlamentaras
Leonidas Donskis. Su juo gegužės 9-osios, Europos dienos proga, „Bernardinai.lt“ kalbėjosi apie Europos dabartį, galimus atieities scenarijus ir Lietuvos vietą, perspektyvas sąjungoje.

Prieš aštuonerius metus, kai į Europos šeimą įsiliejo dešimt naujų šalių, tai atrodė kaip istorinio teisingumo atstatymas, galutinis Europos suvienijimas, palydėtas didelės euforijos. Dabar nuotaikos Europoje kur kas slogesnės, o praeities pasiekimai nublanksta prieš problemas. Kas nutiko, kodėl nusivylėme Europos idėja?

Taip, 2004 m. Lietuvai buvo savotiškas riboženklis, kai atėjo suvokimas, kad mes nebe vieni, nesame palikti likimo valiai, netapsime didžiųjų valstybių interesų kovos erdve. Tapome pilnateise, oria ES valstybe – romantiška svajonė matyti Lietuvą Europos tautų šeimoje buvo įgyvendinta. Tai, kas mano ar dar vyresnei kartai, atrodė sunkiai pasiekiamas idealas, tapo realybe.

O dabar nuotaikos iš tiesų visai kitokios, bet tai natūralu. Kaip ir žmogaus gyvenime, taip ir istorijoje, svaigios euforijos ir pakylėjimo bangas paprastai keičia gyvenimo proza.

Nuo pat pradžių mūsų narystė buvo suvokiama kaip istorinio teisingumo atstatymas, tačiau iki galo neįsisąmoninta, kad tai reiškia ir prisiimti įsipareigojimus, ir juridinę, politinę kasdienybę. Žmogaus gyvenime irgi būna taip, kad protu, regis, viską supranti, priimi argumentus, bet laimingas nuo to netampi. Panašu, kad mums taip ir nutiko. Pabuvome laimingi, teoriškai save įtikinome, kad viskas gerai, bet paskui gyvenimo realybė parodė visas problemas.

Mums nebuvo ir iki šiol nėra lengva suvokti, kad Europa – tai visų pirma sudėtingas liberaliu konsensusu pagrįstas kompromiso menas tarp daugybės skirtingų valstybių. Ir labai gaila, kad per šiuos metus Lietuvoje Europa pradėta įsivaizduoti kaip mūsų problemoms visai nejautrus politinis buldozeris, prievarta primetantis europietiškas, todėl mums neva svetimas, vertybes ir sprendimus. Nesutinku su tokia nuomone. Taip, galima ir net reikia už daug ką kritikuoti ES. Taip, joje tikrai neproporcingai didelis vaidmuo tenka Vokietijai ir Prancūzijai, bet tai daugiau susiję su jų istoriniu vaidmeniu bei Vokietijos ekonomine galia ir milžiniškomis lėšomis, kurias ji skiria ES projektui.

Labai gaila, kad per šiuos metus Lietuvoje Europa pradėta įsivaizduoti kaip mūsų problemoms visai nejautrus politinis buldozeris, prievarta primetantis europietiškas, todėl mums neva svetimas, vertybes ir sprendimus.

Tačiau iš to tikrai negalime daryti išvados, kad buldozeriu važinėjama per mus ir mūsų interesus. Priešingai. Priminčiau, kad Europa garantavo pagarbą visoms nacionalinėms kalboms ir kultūroms, taigi visi dokumentai ir pasisakymai verčiami į visas ES kalbas. Man regis, kad būtent dabar yra tas laikas, kai Lietuva turi didžiausias savo kultūros ir kalbos išlaikymo garantijas. Juk letuvių kalba, mūsų nacionalinė kalba, Briuselyje skamba kaip oficiali ES kalba.

Nusivylimas atėjo ir dėl nuovargio bei įtampų Lietuvos visuomenėje. Nepasitenkinimą vietiniu politiniu elitu daug kas tiesiog tiesmukai perkelia į europinį lygmenį, tai yra ima kaltinti Europą dėl mūsų vidinių problemų.

Dar vienas akcentas – Europą ir pasaulį ištikusi rimta ekonomikos krizė, kuri labai skaudžiai palietė ir Lietuvą. Mes nesame graikai, todėl neišėjome į gatves, bet dalis lietuvių arba emigravo, arba sukandę dantis ištvėrė gana žiaurią ir drastišką taupymo politiką, kuri ypač skaudžiai palietė kultūros žmones, knygų leidėjus.

Kitaip tariant, po romantikos ir svajonių įgyvendinimo mes patekome į labai sunkią gyvenimo prozą. Ir todėl šiandien statistinis lietuvis į Europą žvelgia be euforijos ar žavėjimosi, veikiau – blaiviai, ar net piktokai, panašiai, kaip žvelgia į šalies politikus.

Tačiau ar tik lietuviai taip žvelgia? Juk toji, kaip Jūs sakote, gyvenimo proza, ištiko visą Europą. Negi ten nuotaikos kitokios?

Šiuo požiūriu aš tikrai neišskirčiau Lietuvos iš bendro konteksto. Daugelyje šalių vyksta tie patys procesai ir galioja tie patys dėsniai, atsikartojantys ir žmonių gyvenime. Iš pradžių kyla nuostaba, apstulbimas, kad kažkas įmanoma ir realu. Vėliau prie to priprantama, atsiranda rutina, su viskuo susigyvenama, jaudulio nebelieka, o galiausiai ateina ir nusivylimo tarpsnis, kai nepagrįsti ir perdėti lūkesčiai neišsipildo. O jie niekada neišsipildo, jei situacija vertinama nerealistiškai, jei nepasitikima savimi ir laukiama stebuklo.

Per šias fazes perėjo labai daug ES šalių. Dabar šioje stadijoje akivaizdžiai atsidūrė Europos pietūs – Graikija, Portugalija, Ispanija. Ir, paradoksalu, nusivylimas ateina nepaisant to, kad šios šalys visą savo gerovę sukūrė ES dėka. Tai buvo valstybės, kurios, jei nebūtų gavusios didžiulės ES paramos, šiandien tikrai atrodytų prasčiau nei Baltijos šalys. Pavyzdžiui, mano akimis, Lietuvai labai nedaug liko iki Graikijos ir Portugalijos gyvenimo lygio. Bet jei šios šalys nebūtų gavusios išmokų ir finansinės paramos, nebūtų nei nuostabiųjų Portugalijos kelių, nei Graikijos infrastruktūros. Būtent su ES į šias vidinių dramų nusiaubtas šalis atėjo ne tik politinis stabilumas, bet ir ekonominė gerovė. O šiandien būtent tos šalys dažniausiai keiksnoja ES. Tiksliau, keikia, ir keikia taip, kad net patiems skandalingiausiems Lietuvos komentatoriams ar politikams į galvą neateitų. Niekam nešautų mintis apibūdinti Angelos Merkel kaip nacės, arba nupiešti ją su nacės uniforma. Ir tai daroma kalbant apie šalį, kuri Graikijai skiria milžiniškus pinigus. Kai matai tokius dalykus, supranti, kad lietuvių reakcijos yra labai taurios, santūrios ir nuosaikios.

Vėliau už mus prie ES prisijungusios šalys taip pat pereina į nusivylimo fazę. Turiu omenyje Bulgariją bei Rumuniją, ir, beveik neabejoju, jos, sunkiai pajėgdamos spręsti savo gilias vidines problemas, taip pat netrukus pradės keiksnoti ES. Čia pirmoji fazė taip pat buvo džiaugsmas ir abstulbimas, ypač džiaugtasi prisijungus prie Šengeno erdvės. Tik staiga po to sekė supratimas, kad problemos, deja, neišnyko, ir ES jokiu stebuklingu būdu jų neišsprendė. Tada sukyla pyktis bei sukuriami keisčiausi siužetai – apie nenormaliai turtingą Briuselio biurokratiją, apie nežabotą jų visų aroganciją. Taip, gal kai kurie Briuselio biurokratai yra ir nenormaliai turtingi, ir arogantiški, bet tikrai ne visi, ir be to juk ne jie viską lemia. Daug lemia ir nacionalinės vyriausybės, ir kitos demokratinės struktūros.

Kokia išeitis? Mano galva, tiesiog būtina palaikyti protingą ir nuoseklų europietišką procesą, ramiai integruotis, neskubėti aklai vykdyti Briuselio valios, mokėti derėtis dėl savo šalies, mokėti laimėti jai patogių ir reikalingų dalykų, ir visada atsiminti, kad Europa – tai kompromisas. Ir reikia išmokti tuo naudotis, o ne pulti vykdyti valios, o paskui liūdėti, kad nieko nesigauna. Puikus pavyzdys mūsų atominė elektinė, kurią be jokių derybų uždarėme, o dabar keikiamės. Juk buvo galima išsireikalauti palankesnių sąlygų.

Kitaip tariant, reikia mokytis kompromiso meno, turėti tam tikrą sluoksnį žmonių, kurie galėtų solidžiai atstovauti valstybei ir mokėtų derėtis, veikti taip, kad ir Europa nepralaimėtų, ir Lietuva išloštų.

Narystės pradžioje daug kalbėta apie tai, kad Lietuvai reiks surasti savo vietą Europoje, kad bus būtina ieškoti sąjungininkų regione. Tai kaip mums šis planas pavyko, ar radome savo vietą Europoje?

Tai, kad Lietuvą įsisąmonino, jog yra Europoje, – faktas, tapęs natūralia mūsų gyvenimo dalimi. Kitas faktas tas, kad dar neradome čia komfortabilios būsenos.

Tai, kad Lietuvą įsisąmonino, jog yra Europoje, – faktas, tapęs natūralia mūsų gyvenimo dalimi. Kitas faktas tas, kad dar neradome čia komfortabilios būsenos.

Reikia labai aiškiai suvokti, ką galima gauti Europos valstybių klube, ir labai ramiai ieškoti savo vietos ekonomikos, vertybių ir demokratinės politikos pagrindu sukurtoje sąjungoje. Būtina žinoti, kad reikalingi sąjungininkai, todėl labai svarbus Baltijos šalių solidarumas. Be to, mus ir mūsų aktualijas greičiau supras Šiaurės šalių kaimynai, o lietuviams ES institucijose visada lengviau kalbėti su kolegomis iš Suomijos, Švedijos ar Danijos. Taip pat reikia rasti protingo bendravimo formas su didelėmis tautomis – vokiečiais, prancūzais, britais. Jaučiu, kad mums vis dar atrodo, kad mes toms šalims visiškai nerūpime, nors yra tūkstančiai būdų įrodyti, kad tai netiesa.

Toks mąstymas, man regis, kyla iš nedidelei šaliai būdingo savęs nuvertinimo. Bet nereikia pamiršti, kad yra šalių, kurios įveikė mažos tautos, ar vargšo giminaičio kompleksą. Jį jau seniai nugalėjo mažos, bet turtingos ES šalys – Nyderlandai, Danija, Liuksemburgas, Belgija. Jos puikiai jaučiasi ir puikiai atrodo valstybių klube dėl savo ekonominės padėties. Tačiau ji nulemia ne viską. Tarkime, didelį ekonomikos sukrėtimą patyrusi Islandija puikiai atsilaikė, išliko ori. Ir tai – šalis, kurioje gyventojų skaičius yra panašus į Klaipėdos ar Kauno, bet tuo pačiu ji aiškiai suvokia, kokia turtinga jų kultūra, nuostabi literatūra, poezija, muzika. Ir niekam iš didžiųjų valstybių į galvą nešautų su islandais bendrauti kaip su vargšais giminaičiais. Tikrai galėtume pasimokyti iš jų, kaip oriai atlaikyti negandas, sunkumus ir nuosekliai pasitikėti savimi, nes nenusileidžiame Islandijai nei savo istorija, nei kultūra. Norint gyventi Europoje, mažai šaliai būtina išmokti save vertinti realistiškai, didžiuotis tuo, ką pasiekėme ir turime, bei atrasti komfortišką būvį.

Vis dažniau sakoma, kad pati Europos idėja dabar transformuojasi. Ar pritartumėte tokiam teiginiui ir, jei taip, kokia kryptimi ta transformacija vyksta?

Bijau, kad šiuo metu tikrai juntamas idėjinis nuosmukis. Po karo Europos idėja buvo jaudinanti, nes visi suprato, kad jei jau mes likome gyvi po katastrofos, tai kažkas turi būti padaryta, kad tai niekada nepasikartotų. Todėl karui būtinų pramonės šakų suvienijimas ir tapo pirmuoju idėjos įkūnijimo žingsniu, ir projektas pavyko. Vakaruose be karo jau yra užaugusi ne viena karta, ir toks būvis priimamas kaip savaime suprantamas dalykas. Gal net pernelyg savaime suprantamas, todėl mes nesugebame deramai įvertinti ir branginti taikos.

Kita vertus, Europa tampa naujų globalizacijos problemų įkaite. Gyvename pasaulyje, kurį įrėmino ir ribas nubraižė XX a. įvykiai, Šaltasis karas. Tačiau šiais laikais jau nebeįmanoma mąstyti senomis kategorijomis, totalitarizmo ir demokratijos terminais, nes, kad ir kokios blogos žmogaus teisių ir laisvių požiūriu būtų blogosios šalys, jos nebėra tokios, kokios buvo anksčiau: Rusija, kad ir kokia bloga ir ydinga, nėra Sovietų Sąjunga, o kapitalistinė Kinija tikrai nebe komunistinė Mao laikų Kinija.

Pasikeitus situacijai, Vakarai prarado turėtą moralinio pranašumo jausmą. Pastebėkite, Europa pasaulinėje scenoje priversta vos ne teisintis už savo demokratinę politiką ir žmogaus teisių pozicijas, kai šiuos principus pažeidžiančios šalys labai ramiai vos ne kasdien pakartoja, kad ir toliau darys tą patį, nes jos yra turtingos ir įtakingos. Europa prarado turėtą pranašumo jausmą, mes patys vis labiau abejojame daugeliu dalykų, kurie anksčiau buvo neabejotina stiprybė. Tikrai nekalbu apie imperinį pranašumo jausmą, nes kolonializmas ir imperializmas yra seniai diskredituoti dalykai, bet veikiau apie tai, kad ne tik galima, bet ir būtina, turėti moralinio pranašumo jausmą prieš tokias valstybes kaip Iranas arba Kinija, nes Europa gina žmogaus teises ir orumą, o už jos stovi laisvos šalys ir demokratinė politika.

Pastebėkite, Europa pasaulinėje scenoje priversta vos ne teisintis už savo demokratinę politiką ir žmogaus teisių pozicijas, kai šiuos principus pažeidžiančios šalys labai ramiai vos ne kasdien pakartoja, kad ir toliau darys tą patį, nes jos yra turtingos ir įtakingos.

Bijau, kad šiandien Europos darbotvarkėje svarbiausi yra ekonomikos klausimai. Jie tampa aktualūs dėl vadinamojo BRIC valstybių – Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos – iškilimo. Taip pat todėl, kad Europa nenori tapti nedidelių ir nesvarbių valstybių konglomeratu, o nori likti stambia žaidėja globalinėje dramoje. Ir visa tai verčia ES jėgos žaidimų įkaite. Esu už stiprią ir įtakingą ES, nes joje būtų saugu ir gera Lietuvai, tačiau vargu ar įmanoma tai pasiekti neturint uždegančio ir suvienijančio žmones pasakojimo. Deja, mes jį praradome.

Tačiau ar yra šansų jį atkurti? Europa, atrodo, įstrigo technokratinėje kalboje ir ekonominių problemų sprendime tiek, kad viskas tapo be galo funkciška, o vertybės ir didieji pasakojimai pasitraukė į užkulisius.

Sakyčiau, kad didžiojo pasakojimo sunykimas kankina ne tik Europą, bet ir Lietuvą. Mes patys jaučiame, kaip sparčiai daugėja techniškos politikos, iškeliami ir aukštinami technokratiniai sprendimai, dominuoja pasiūlos, paslaugos, klientelizmo terminija. Ir visa tai ne tik suvulgarina politiką, bet ir atima iš jos vertybinį turinį, gyvybę ir klasikinės, aristoteliškosios politikos faktiškai nebelieka. Viskas imama suvokti tik kaip mainų procesas. O juk politika – kur kas sudėtingesnis dalykas. Tai ir yra didieji pasakojimai, kuriais tiki žmonės, tai – vertybių ir prioritetų kalba. Politikos menas – tai sugebėjimas be smurto, teroro ir kraujo suderinti daug individualių ir kolektyvių valių, pasiekti apčiuopiamų rezultatų žmonijai.

Todėl sakiau ir sakysiu, kad ir Europai, ir Lietuvai politikoje reikia daugiau garbingų žmonių. Būtina plėsti ne tik politikos sampratą, bet ir politikų gretas. Mes aiškiai matome gerų, garbingų, protingų žmonių stygių ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Taip, Europoje truputėlį geriau, daugiau pasirinkimo, yra įvairovė, bet tendencijos visur, deja, tos pačios: vis dažniau valdyti susirenka politikos technokratai, atimantys iš jos turinį ir gyvybę. Ir jeigu Europos idėja arba XXI a. Lietuvos idėja neužsikrės rašytojai, menininkai, kultūros žmonės, o jaunimas nepradės domėtis politika, nereikš noro joje dalyvauti, jei jie nepradės demokratiškai ir intelektualiai reaguoti į tai, ką daro politikai, sunku tikėtis permainų.

Kai nėra tikros istorijos, pasakojimo, vertybių, kuriomis tikėtum pats ir kuriomis tikėtų žmonės, norint įtikinti tenka naudoti mechanines stimuliavimo priemones – daug pinigų, daug ekranų, vaizdų, triukšmo. Taip politika tampa sensacijų ir skandalų kratiniu, o politikai – karikatūromis, susitapatinančiomis su šou verslo personažais.

Iš dalies taip nutiko todėl, kad XXI a. įvyko informacinių technologijų lūžis, o internetas taip pakeitė politiką, kad ji liko nesusivokusi. Politikai dabar tik bėga iš paskos socialiniams tinklams, kitoms interneto formoms ir mėgina žaisti komunikacinius žaidimus. Bet politikai nustojo atlikti tą darbą, kurį nuosekliai dirbo didžiosios XX a. figūros – Vinstonas Čerčilis, Vilis Brandtas, Šarlis de Golis. Jie buvo vizionieriai, siūlė kryptis savo visuomenėms, kalbėjo apie galimus pasirinkimus ir dilemas. Ar šiandien Europoje mes girdime tokią kalbą? Girdime tik apie tai, kaip laimėti rinkimus arba kaip išspręsti kokią techninę problemą. Todėl man lieka vis mažiau aišku, kaip užtikrinti politikos gyvybę, kaip išlaikyti ją viešąja erdve, kurioje dalyvauja ne vien politikai, bet ir visuomenė. Nes be demoso politika paprasčiausiai mirs netekusi legitimumo – dalyko, kuris politiką ir pagimdo.

Pokalbio pradžioje užsiminėte apie Lietuvoje tvyrantį nusivylimą, užklupus gyvenimo prozai, nors tai būdinga visai Europai. O jei kalbėtume tik apie mūsų problemas ir skaudulius, ką išskirtumėte, kas labiausiai neramina?

Nusivylimą sukėlė keletas dalykų. Viena vertus, visada žinojome, kad blogai mūsų šalyje yra tai, kas primesta svetimųjų, o tai, kas slypi mumyse, yra gera. Tačiau dabar išsilaisvinus, suvokus, kad valstybė yra mūsų, šokiruoja jausmas, kad, nepaisant to, ji gali būti neteisinga, institucijos gali veikti blogai, valstybėje gali trūkti teisingumo ir normalų valstybės funkcionavimą užtikrinančių dalykų, tarkime, geros biurokratijos. Nusiviliame valdininkija, jos nejautrumu ir abejingumu žmonių dramoms.

Nusivylimą dar labiau paryškina įvykiai, sukrėtę visuomenę. Žinome juos, bet retai atvirai įvardijame. Tai ir prezidento Rolando Pakso skandalas, pulkininko Vytauto Pociūno žūtis, kitos labai neaiškios bylos ir teismo procesai, kurie rodo, kad mes kaip valstybė patiriame fiasko. Turiu omenyje Gatajevų bylos baigtį, kai ši šeima gavo politinį prieglobstį Suomijoje.

Civilizuotoje, demokratinėje valstybėje žmogus yra didžiausia vertybė ir su žmogaus likimu būtina skaitytis, nes gyvybės ir orumo kaina milžiniška. Žmonės Lietuvoje ima to pasigesti.

Žmonės pradėjo jausti, kad kažkas tikrai netvarkoj su šia gana hermetiška, pernelyg uždara sistema, kuri nepaiso viešosios nuomonės, ir kuriai nieko nereiškia individo, žmogaus likimas... Civilizuotoje, demokratinėje valstybėje žmogus yra didžiausia vertybė ir su žmogaus likimu būtina skaitytis, nes gyvybės ir orumo kaina milžiniška. Žmonės Lietuvoje ima to pasigesti.

Akivaizdu, kad, nors ir ne taip dramatiškai kaip, pavyzdžiui, Vengrija, Lietuva yra pakankamai poliarizuota ir skilusi. Ekonomikos realijos ir krizės duobė, kurioje buvome atsidūrę, taip pat nepalengvina padėties. Visa tai sudėjus paaiškėja, kad išties yra labai rimtų problemų. Tik norėčiau pridurti dar vieną dalyką – nereikia galvoti, kad mūsų problemos slypi lietuviškame charakteryje arba nacionaliniuose defektuose. Ne, taip tikrai nėra. Mūsų problemos slypi demokratijos trūkume.

Ir Lietuvoje jis pasireiškia labai keista forma, kuri, tiesa, nėra unikali. Formaliai demokratija yra: vyksta nepriekaištingi rinkimai, egzistuoja minties ir sąžinės laisvė. Bet problema ta, kad demokratiniuose rėmuose yra labai daug autoritarinio turinio, t.y. žmonės ir institucijos pernelyg dažnai veikia pagal autoritarizmo logiką. Kažkodėl manoma, kad jeigu kažkas turi mechaninę daugumą, tai visi kiti turi tylėti ir nedrįsti sakyti savo nuomonės. Jeigu kažkam formaliai suteikta teisė atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, tai jis nepakęs jokios kritikos, kitokios nuomonės ir pozicijos. Nesugebėjimas pasiekti kompromiso, derėtis, išklausyti svetimą poziciją yra autoritarinės politinės kultūros reliktas Lietuvoje. Tai sukuria įtampą, o žmonės pajaučia, kad jų pozicija nieko nereiškia. Stiprėja jausmas, kad daryk, žmogau, ką nori, mąstyk, kaip nori, vis tiek nieko nepakeisi, nebūsi išgirstas. Greičiau jau bus pasikliaujama technokratiniais socialinių apklausų dėliojimais, nei atvirai diskutuojama ir klausiama žmonių nuomonės.

Padorūs Lietuvos politikai, o tokių tikrai yra, turi suprasti, kad dažnai atitrūksta nuo realybės bei pamiršta, kad demokratija yra ne vien tik procedūra ir ritualas. Demokratija – tai kompromisas, bėgimas nuo būsenos, kai viena grupė ar viena pozicija, kad ir kokią daugumą turėtų, visiškai įsigali. Demokratija turi veikti kaip vienas kito sulaikymo mechanizmas. Valdžių atskyrimas, mažumos, opozicija – tai ir yra demokratijos logika. Neleisk niekam per daug įsigalėti, nes bus per vėlu. Kaip galima daugiau ginčykis ir diskutuok, kad visuomenė turėtų kuo platesnį nuomonių spektrą ir vertybių paketą, galėtų rinktis.

Mes labiau kliaujamės ne atvirumu ir skaidrumu, bet uždaromis įtakos grupėmis, teigdami, kad jos yra visa žinančios, o liaudis – nepatikima ir tamsi. Bet aš tuo netikiu.

O mes labiau kliaujamės ne atvirumu ir skaidrumu, bet uždaromis įtakos grupėmis, teigdami, kad jos yra visa žinančios, o liaudis – nepatikima ir tamsi. Bet aš tuo netikiu. Nei man Lietuva tamsi, nei nepatikima. Priešingai, matau daug išminties ir blaivios minties tarp paprastų žmonių ir labai daug defektų mūsų politinio elito veiksmuose.

Pabaigoje norisi sujungti dvi pagrindines mūsų pokalbio temas – Europą ir Lietuvą – ir paklausti, kokia ateitis laukia Europos, kokie galimi jos raidos scenarijai ir kas toje Europoje laukia Lietuvos.

Noriu tikėti, kad Europa turi šansą būti stipri ir gyvybinga, jei, vieno britų politologo žodžiais tariant, savyje sugebės sutaikyti Švietimo epochos Europą ir istorinę Europą. Švietimo epochos pagimdyta Europa, kurios idėjoms apie individo laisvę, žmogaus teises, įstatymų viršenybę pritariu, yra didžiulė vertybė, bet neturime jos paversti vienintele galima paradigma. Juk yra ir viduramžių Europa, Antikos paveldo Europa. Egzistuoja ir unikalių mažumų Europa. Viso to negalima nežinot ir nematyt. Vieną kartą šios dvi Europos turi susitaikyti mūsų švietimo sistemoje, mūsų kultūroje, sąmonėje ir širdyse.

Turime išmokti ne naudotis Europa, kaip savo neišspręstų vidaus ideologinių arba politinių dramų tęsiniu, ar mechanzimu, leidžiančiu vietines įtampas paversti globaliomis. Turime mažinti kultūros karus ir baigti kovoti su Europos tradicija, istorija. Lygiai taip pat būtina likti ištikimiems savo esminėms nuostatoms ir moderniojo politinio jautrumo formoms ir nepradėti aukoti savo tikrųjų vertybių vardan ekonominių projektų, vardan dujų, naftos ar rinkų, parsidavinėti ir išduoti savo tikėjimą. Jei mes tai darysime, priversime europiečius nusivilti visu projektu.

Kalbėdamas apie scenarijus, sakyčiau, kad bloguoju atveju Europos dar laukia 50-70 metų vidinio murkdymosi, kuris gali baigtis šaltu bei tyliu turtingiausių valstybių pasitraukimu nuo vargingesnių kolegių. Tam užtektų sugalvoti institucinius mechanizmus, kurie Europą paverstų trijų greičių ar trijų lygų Europa. Tada turtingos šalys tyliai nusiviltų ir nuspręstų, kad užtenka – pamaitino ir pakankamai pašelpė vargingesnes valstybes ir palieka jas bendroje erdvėje tik todėl, kad reikia pigios darbo jėgos, bet iš esmės pradeda paisyti vien savo interesų. Tai reikštų šizofreniškos Europos susiformavimą, teoriškai ji tebebūtų vieninga, o realiai tai būtų laikai, kai stipresnės ekonomikos ir kultūros šalys sukuria naujas kolonializmo formas ir tyliai kolonizuoja vargingesnes šalis, suteikdamos joms lygybės iliuziją. Toks, mano akimis, būtų blogasis scenarijus, kuris bylotų apie naujas įtampas, nepasitikėjimą ir nusivylimus.

Bet yra ir gerasis scenarijus. Regiu jį išsipildant, jei sustiprėtų Vidurio Europos bei Baltijos valstybės. Estijos pavyzdys byloja, kad tai visai realu. Juk būtent Estija surado labai aiškią nišą Šiaurės regione ir jie, regis, turi tą sėkmės istoriją, kuria patys patikėjo. Reikalai pajudėtų, jei Lietuva vėl taptų susitelkusia, gerbiančia švietimą, kultūrą, intelektualinį gyvenimą šalimi. Jei sustiprėtų Lenkija, Čekija, Slovakija – tuomet Europos raidos scenarijus gali keistis iš esmės. Svarbu, kad šios šalys neturi kolonialistinės patirties, Europos kaltės jausmo, kuris dabar kankina Vakarus.

Tiesa, šioms šalims, tarp jų ir Lietuvai, būtina rasti būdų susitaikyti su savo praeitimi. Labai aiškiai įvardinti, kad negalima vienai kategorijai priskirti dorų žmonių ir išdavikų, disidentų ir tarybinio politinio elito. Susitaikyti su tuo, kas buvo, pačia aukščiausia, krikščioniška prasme Lietuvai tiesiog būtina, nes priešingu atveju liksime įkalinti didžiulėje įtampoje.

Tad scenarijai yra keli. Nė vieno jų neatmesčiau. Bet vienu dalyku aš neabejoju – laikas dirba mūsų naudai. Jei ES nepatirs techtoninių lūžių ir turėsime bent dešimt metų normalios ir nuoseklios raidos, per tą laiką sustiprės daugelis šalių – tarp jų ir Lietuva.

Ačiū už pokalbį

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė