Gegužės mėnesį katalikų tradicijoje yra akcentuojamas pamaldumas Dievo Motinai. Nuo XVI amžiaus pradžios tarp katalikų atsiranda paprotys skirti kiekvieną mėnesį kokiai nors išreikštai maldingumo praktikai. Ko gero, geriausiai iš jų žinoma gegužės mėnesio dedikacija Mergelei Marijai, kaip manoma, dar iki XVIII amžiaus pabaigos, kilo tarp Romos jėzuitų. XIX amžiaus pradžioje šis paprotys greitai paplito visoje Vakarų Bažnyčioje, o popiežiui Pijui IX paskelbus Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, 1854 m. jis tapo universalus.

Tačiau nūdien, ypač ekumeninio dialogo perspektyvoje, kyla nemažai klausimų dėl tokio pamaldumo reikšmės. Tad suprantama, kad Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium apibrėžė marijinio maldingumosampratą.

Susirinkimo tėvai pažymėjo, kad „Bažnyčia pelnytai ją (Mariją) gerbia ypatingu kultu“, tačiau primygtinai teigė, jog jis „iš esmės skiriasi nuo garbinimo kulto, kuris reiškiamas įsikūnijusiam Žodžiui, taip pat Tėvui bei Šventajai Dvasiai“. Galiausiai buvo apibendrinta: „Neperžengdama sveiko ir ortodoksalaus mokymo ribų, Dievo Gimdytojai gerbti Bažnyčia patvirtino įvairius pamaldumo pavidalus, pritaikytus laiko ir vietos sąlygomis, tikinčiųjų pobūdžiui ir dvasiai. Jais gerbiant Motiną, deramai pažįstamas, mylimas, garbinamas ir Sūnus, kuriame visa yra (plg. Kol 1, 15–16) ir kuriame amžinasis Tėvas „panorėjo apgyvendinti visą pilnatvę“ (Kol 1, 19), bei vykdomi Sūnaus įsakymai.“

Tai reiškia, kad kataliko pamaldumas Dievo Motinai turi būti kristocentriškas, t. y. neatsiejamas nuo Jėzaus Kristaus asmens. Kitaip tariant, kiekviena malda Marijai yra tik būdas kreiptis į Kristų. Beje, tai leidžia suprasti, kad dėl šio kristocentriškumo Katalikų Bažnyčios liturgijoje (Mišiose, sakramentų teikimo apeigose, Valandų liturgijoje) niekada tiesiai nesikreipiama į MergelęMariją.

Tad kai kalbama apie marijinį maldingumą visuomet būtina prisimini, kad jis neturi peržengti „sveiko ir ortodoksalaus mokymo ribų“. Juk jei atidžiai įsižiūrėtume į tai, kas sudaro mūsų pamaldumo Dievo Motinai audinį, tai turėtume išskirti šiuos elementus: tradicija, teologija, padavimai, ikonografija ir apreiškimai. Šių elementų visuma ar paskirai paimti kai kurie jų ir lemia mūsų santykio su Marija kokybę bei raišką.

Deja, stebint mūsų bažnytinį gyvenimą tenka konstatuoti, kad neretai Lietuvos kataliko jauseną formuoja būtent piligrimystės į šventas vietas prie Dievo Motinos atvaizdų ir įvairių jos apsireiškimų turinys. Kitaip tariant, kalbama apie mistinį lygmenį – stebuklus, regėjimus, išgijimus, visa tai, kas yra iracionalu ir sunkiai apibrėžiama. Čia iškyla tikėjimo vaidmuo, tačiau po juo neturi ir negali slypėti lengvatikystė.

Todėl popiežius Benediktas XIV (1675–1740) savo klasikiniame traktate apie skelbimus palaimintaisiais bei šventaisiais (De servorum Dei beatificatione et de beatorum canonizatione) kalba taip: „Katalikų tikėjimas neprivalo ir net negali pritarti tokiems pripažintiems privatiesiems apreiškimams. Tokie apreiškimai veikiau reikalauja žmogiškojo tikėjimo pritarimo, vadovaujantis protingumo taisyklėmis, kurios mums juos pateikia kaip tikėtinus ir įtikėtinus.”

Norisi pabrėžti, kad visi Marijos apreiškimai yra privatūs, o iš jų oficialiai antgamtiškais Katalikų Bažnyčia yra pripažinusi tik 10. Ir tai jais tikime vedami „žmogiškojo tikėjimo“, kuris turėtų padėti augti mūsų antgamtiniam tikėjimui. Vėlgi kaip pažymi jau kitas, dabartinis, popiežius Benediktas XVI: „Ta pagalba yra siūloma, tad ja naudotis nėra privalu.“

Kaip pažymi popiežius Benediktas XIV, vertindami Marijos apreiškimus, turėtume „vadovautis protingumo taisyklėmis“. Tai reiškia, jog būtinas teologinis žvilgsnis. Būtent jo trūksta šiandienos mūsų šalies katalikams. Gal tuomet pamaldumas Dievo Motinai nebus grindžiamas abejotinais apreiškimais, autobusai su piligrimais nesuks į Medjugorję, o ryšys su Marija nemaskuos iškreipto stebuklų ir ženklų troškulio?