Gegužės 15-oji – Tarptautinė šeimos diena, kai visas dėmesys krypsta į šeimas ir su šeimos institucija susijusias iniciatyvas. Lietuvoje tai itin aktuali tema šiuo metu, kai LR Seimas svarsto Konstitucijos pataisas, numatančias pakoreguoti šeimos sąvokos apibrėžimą.

Apie šias pataisas ir Tarptautinės šeimos dienos aktualijas „Bernardinai.lt“ kalbina Tomą Šalkauską, Nacionalinės Šeimų ir Tėvų asociacijos pirmininką.

Atsiliepdami į Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos bei Lietuvos šeimos centro kreipimąsi ir išreikštą susirūpinimą esamu visuomenės susipriešinimu dėl santuokos ir šeimos sampratos bei esant prieštaringiems aiškinimams ir politiniams sprendimams mūsų šalyje, Lietuvos vyskupai gegužę paskelbė šeimos mėnesiu. Kaip šeimos, šeimas vienijančios bendruomenės, asociacijos atsiliepia į šį raginimą kasdienybėje?

Gegužės mėnuo prasideda Motinos diena, o baigiasi Tėvo diena, tai tarsi savaime logiškai išeina, kad tas laikotarpis tampa šeimos mėnesiu. Į Vyskupų konferenciją kreipėmės ir prašome melstis už šeimas, jas pastiprinant dėl to, kad šeimos turi atlaikyti daug tiek vidinių, tiek išorinių iššūkių. Vidiniai iššūkiai susiję su santykiais poroje ar su vaikais ir kartais reikia daug ryžto ir valios pastangų norint išsaugoti šeimą. Išoriniai iššūkiai susiję su ne visada šeimai palankia viešąja nuomone, mada ar nepalankiais  įstatymais. Matome tendencijas, kad šeimos, kaip institucijos, kaip vertybės, pamatai byra. Tad Lietuvos vyskupai kviečia melstis, kad šeima, kaip vertybė, išliktų. Bendrų maldos akcijų nebuvo organizuota, kiekviena bendruomenė atsiliepia taip, kaip gali, kaip supranta.

NŠTA archyvo nuotraukos

Kaip tik šiame laikotarpyje yra gegužės 15-oji - Tarptautinė šeimos diena. Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija ta proga rengia nedidelę akciją prie Seimo. Jos metu susirinks asociacijos nariai ir gyvai iš raidžių sudarys užrašą: „Stipri šeima, stipri Lietuva“ taip, kad šis užrašas būtų matomas tiek praeiviams, tiek pravažiuojančioms mašinoms, tiek Seimo nariams, kurie tuo metu rinksis į rytinę sesiją. Taip Šeimos dienos proga bus sveikinamos Lietuvos šeimos ir paliekamas ženklas, kad žmonėms rūpi šeimų reikalai, svarbu, kas darosi su šeima Lietuvoje – toks būtų Šeimos dienos akcentas.

Prieš kurį laiką dalis Seimo narių, susibūrusių į grupę „Už tradicinę šeimą“, svarstyti įregistravo Konstitucijos 38 straipsnio pataisą, kad šeima kuriama santuokos bei motinystės ir tėvystės pagrindu. Kokios viltys siejamos su šia pataisa, kokių pasekmių tikimasi iš šio pakeitimo? Ar toks įteisinimas gali padėti lietuviškoms šeimoms sustiprėti?

NŠTA archyvo nuotraukos

Pastaruoju metu sklando dviprasmiškos žinutės visuomenėje – lyg šeimoms nėra svarbu apibrėžimai, o svarbu tik paslaugos – darželiai, mokyklos ir kitokie dalykai. Sutinku, kad šeimoms rūpi darželiai, mokyklos ir sąlygos auginti vaikus, bet čia būtų tas pat, kaip kalbėti apie namą – noriu gyventi naujame name, kurio kambariai gražūs ir erdvūs, bet man nesvarbu, kokie to namo pamatai, gal iš viso jų nereikia. Taigi, čia reikėtų skirti, apie ką mes kalbame – apie gražias sienas ar apie pamatus. Šiuo atveju, jei kalbame apie Konstituciją, tai būtų pamatai. O kas pasikeis po Konstitucijos pakeitimo šeimų atžvilgiu – tai iš tikrųjų nieko nepasikeis. Konstitucija yra tas pamatas, ant kurio paskui kuriama visa kita. Kodėl reikalingas Konstitucijos pakeitimas? Galima sakyti, kad jis nebūtų reikalingas, jei Konstitucinis Teismas nebūtų labai plačiai išaiškinęs, kas yra šeima. Prieš kurį laiką Konstitucinis Teismas, komentuodamas Valstybinę šeimos politikos koncepciją, įvardijo, kad šeima lyg galėtų būti bet koks darinys, nes svarbu ne jos forma, o emociniai ryšiai tarp šeimos narių. O kadangi Konstitucijoje pasakyta, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas, tai manome, kad tokiu išaiškinimu šis pagrindas buvo visiškai išklibintas; ir bet kas gali būti šeima, tai pats žodis nebetenka prasmės. Konstitucijos pakeitimas reikalingas, kad būtų atkurtas aiškumas, ką vis dėlto Lietuvoje norime vadinti šeima: kad tai pirmiausia iš vyro ir moters santuokos kylantis darinys.

NŠTA archyvo nuotraukos

Minėta pataisa sulaukė ir nemažai kritikos. Žinome, kad mūsų visuomenėje yra tikrai nemažas skaičius išsiskyrusių asmenų, našlaujančių ar tiesiog vienišų tėvų, kurie vieni augina vaikus. Teko girdėti sunerimusių balsų, kad naujoji pataisa paliks šiuos asmenis „už borto“. Kokia situacija iš tikrųjų?

Ar šios pataisos dėka tokios nepilnos šeimos neatsidurs užribyje?

Pirmiausiai noriu pabrėžti, kad kiekvienas žmogus laisvas kurti šeimą arba ne. Todėl būtų neetiška kalbėti, kad tie, kas nesukūrė šeimos, yra užribyje. Šitame Konstitucijos pakeitime atsiranda ir toks teiginys, kad šeima kyla iš motinystės ir tėvystės. Šeima sukuriama vyrui ir moteriai sudarius santuoką, bet taip pat kyla iš tėvystės ir motinystės. Tuo norima pasakyti, kad jeigu du žmonės susilaukė vaikų, tai natūraliai atsiranda santykiai tarp tėvų ir vaikų, tai prigimtinė šeima. Ši pataisa tik nubrėžia aiškias ribas, kad šeima sudaroma vyro ir moters santuokos arba kyla iš tėvystės ir motinystės ryšio pagrindu.

O kaip pagal naujus pakeitimus būtų traktuojama tokia situacija, kai seneliai ar giminaičiai – broliai, seserys ar tolimesni giminės – augina vaikučius, kuriais jų tėvai dėl vienų ar kitų priežasčių pasirūpinti negali? Kokias teises ir pareigas jie turėtų, kaip būtų apibrėžta tokia visuomenės ląstelė, jei būtų priimti pataisymai?

Po Konstitucijos pakeitimo konkrečiai šeimoms niekas nesikeičia. Specialius atvejus, liečiančius išmokas ar kitus reglamentavimus, apibrėžia konkretūs įstatymo atvejai, kur išvardinta, kas ir kokiu atveju įtraukiama į šeimos sudėtį. Kaip jau minėjau, ši Konstitucijos pataisa nieko naujo neįneša, tik atstato į vietą šeimos ribas. 

Šios pataisos svarstymas buvo planuotas gegužės 15-ąją, tačiau buvo dar atidėtas. Dabar tikimės, kad bus balsuojama birželio mėnesį.

Pasaulyje daugėja valstybių, kur tradicinė šeima susiduria su vis didesne iššūkių gama, vertybės, kuriomis grindžiama tokia šeima, paminamos dėl lygių teisių ar mažumų interesų, stengiamasi pakeisti jos sąvoką. Pvz., Kolumbijoje neseniai praplėstos šeimos sąvokos ribos, įtraukiant ir homoseksualias šeimas į šią apibrėžtį. Neapsiribojama sąvokos praplėtimu, bet nueinama kur kas toliau. Kokių iššūkių sulaukiama Lietuvoje?

Išties kitų šalių pavyzdžiai kartais parodo labai skaudžią patirtį. Paimkime Ispanijos pavyzdį. Viskas prasidėjo nuo to, kad buvo įteisintos vienos lyties santuokos. Tada vienos lyties šeimai suteikta teisė įsivaikinti vaiką. Tuomet pasirodė, kad tokia šeima diskriminuojama, nes vaiko gimimo liudijime parašyta vaiko „tėvas“ ir „motina“, o vaikas turi, tarkime, dvi mamas. Tai jau diskriminacija. Tada buvo pakeisti gimimo liudijimai, ten atsirado įrašai apie „protėvį A“ ir „protėvį B“. Kadangi vaikas iš šeimos, kur yra dvi mamos arba du tėčiai, o darželiuose kalbama apie tėtį ir apie mamą, vaikas jaučiasi nejaukiai ir vėl diskriminuojamas. Tada valstybiniu lygiu buvo nurodyta nevartoti sąvokų „tėvas“ ir „mama“, siekiant neužgauti tokių vaikų, o vartoti žodį „gimdytojai“. Matome, kaip tokie dalykai greitai įgauna pagreitį, ir nesinori, kad Lietuvoje taip nutiktų.

Kol kas Lietuvoje tokių tiesioginių drastiškų žingsnių nežengta. Tačiau iš karto po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kas yra šeima, buvo įregistruotas Konstitucijos pakeitimo projektas, kad šeimomis būtų pripažįstamos visokios šeimos formos. Taigi, po „visokiomis formomis“ slypėtų ir vienos lyties žmonių sąjungos, tuo būdu atveriami jiems visi keliai oficialiam pripažinimui. Taigi, matome, kad visada yra norų išplėsti sąvokos ribas neribotai.

NŠTA archyvo nuotraukos

Be įstatymų koncepcijų rengimo ar su jomis susijusių iniciatyvų, kokius kitus uždavinius šiandien kelia NŠTA?

Kalbant plačiąja prasme, asociacijos tikslas būtų puoselėti šeimoms palankią aplinką Lietuvoje. Kaip sakiau, galime kalbėti apie pamatus, galime kalbėti apie gražias sienas, tad pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiriame pamatų kūrimui. Dar viena svarbi veikla – jauni žmonės gauna labai mažai informacijos apie tai, kaip kurti šeimą, kaip gyventi šeimoje, kaip kurti santykius poroje. Susiduriu su sužadėtinių rengimu santuokai ir matau, kad žmonės tikrai neturi tos informacijos. Taigi vienas iš mūsų asociacijos prioritetų yra Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos diegimas. Ši programa moksleiviams yra paruošta, patvirtinta LR švietimo ministerijoje, tačiau ganėtinai sunkiai sekasi ją diegti mokyklose. Yra entuziastų – ir iš Šeimos centrų, – kurie mokyklose moko pagal šias programas, tačiau visos Lietuvos mastu tokių iniciatyvų yra itin mažai. Asociacija siekia, kad ši valstybės patvirtinta programa būtų integruojama į kitus mokomuosius dalykus: pirmiausiai dorinio ugdymo pamokose. 

Jau trečius metus iš eilės asociacija vykdo projektus, kuriais siekiama burti šeimas Lietuvos regionuose. Per konkrečius pavyzdžius skatiname organizuotas šeimas ne laukti problemų sprendimo iš valdžios, bet pačioms imtis iniciatyvos, bendradarbiaujant su vietine valdžia. 

Dažnai sakoma, jog šeima – tai privati erdvė, kuri turėtų būti laisva nuo valstybės kišimosi. Kuo ir kaip valstybė gali padėti šeimai, kokios yra šios pagalbos ribos?

Iš tiesų tai ganėtinai jautrus klausimas. Sutinku, jog šeima yra privati erdvė, ir valstybė negali kištis. Kita vertus, jeigu šeimai reikia pagalbos, tai valstybėje turi būti sukurta sistema, kad ta šeima galėtų ją gauti. Šiuo metu tokios sistemos taip pat labai trūksta tiek sprendžiant konfliktus, krizes, tiek skyrybų prevencijai. Vėlgi yra privačių iniciatyvų, kurios tikrai padeda išspręsti žmonėms krizes ir skyrybų neprireikia, bet valstybiniu lygiu tokios sistemos nėra. Taigi Asociacija bando rodyti kryptį, bando teikti siūlymų, kad tokia sistema atsirastų, bet čia ilgalaikis uždavinys, strateginė kryptis.

Kitas svarbus klausimas, kur labai trūksta valstybės pagalbos, liečia jaunus žmones, ketinančius kurti šeimą. Tiems, kurie tuokiasi bažnyčiose, Šeimos centrai turi parengę programą, kuri išdėstoma prieš santuoką. Ši informacija labai reikalinga, ir nors iš pradžių gal ir nelabai noriai jaunuoliai klausosi, tačiau išeina dėkingi, kad buvo apie tai kalbama. Ne vienas yra pasakęs, jog apie tokius dalykus jau mokykloje reikia kalbėti. Taigi, Šeimos centrų įnašas bažnytinėje aplinkoje nemažas, tačiau visos visuomenės lygiu tai tarsi lašas jūroje. Būtų prasmingas žingsnis sukurti pasirengimo santuokai sistemą valstybiniu lygiu. Tai būtų tikrai nemaža pagalba šeimos pradžiai - tam tikras pamatas būsimai šeimai. 

Kalbino Dalia Žemaitytė