Nacionalinės Filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė. M. Raškovskio nuotrauka

Neseniai pasibaigęs 71-asis Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertų sezonas, artėjantis Vilniaus festivalis ir (ne)vykstantys pokyčiai kultūros srityje tapo priežastimis pakalbinti antrą kadenciją Nacionalinės filharmonijos direktorės pareigas einančią Rūtą Prusevičienę.

Tik ką pasibaigė 71-asis Filharmonijos sezonas. Kaip jį galėtumėte apibūdinti?

Manau, kad 71-asis sezonas buvo labai  įdomus ir įvairus. Mums pavyko įgyvendinti pagrindines Lietuvos nacionalinės filharmonijos gaires, t.y. pristatyti iškiliausius  Lietuvos atlikėjus ir kūrėjus, pasikviesti su mūsų muzikinėmis  pajėgomis padirbėti geriausius užsienio solistus bei dirigentus. Taip pat vienas iš mūsų tikslų – neapleisti ir tarptautinio bendradarbiavimo, nors šiomis sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis tai padaryti yra sudėtinga.  Vis dėlto manau, kad mes visus sezono išbandymus ir užmojus atlaikėm garbingai ir pritraukėm didelį publikos dėmesį. Džiugu, kad šį sezoną nereikėjo išgyventi dėl salių užpildymo. Turime susiformavusią lojalią auditoriją, kuri mėgsta mūsų koncertinius ciklus „Visai šeimai“, sekmadieninius kamerinės muzikos koncertus, koncertus Trakų pilies menėje.

Mes neturime  trumpalaikių tikslų laikinai privilioti auditoriją, siekiame, kad koncertus pamėgtų ir juose nuolatos lankytųsi tie patys klausytojai. Smagu, jog mūsų klausytojai ne tik seka koncertus, tačiau ir nuolatos komentuoja, pvz., vieno interviu metu klausytojas paskambino ir pasiūlė, kad Filharmonija į savo repertuarą įtrauktų Richardo Strausso „Alpių simfoniją“. Taigi suspėjome išpildyti šį lankytojo pageidavimą ir paskutiniame sezono koncerte ji nuskambėjo, diriguojama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Juozo Domarko.

Teko pastebėti, kad šį sezoną Filharmonijoje buvo ir dar didesnių netikėtumų, pvz., Naujų idėjų kamerinis orkestras NI&Co. Į šį koncertą susirinko galbūt ta publika, kuri iki tol dažniau aplenkdavo Filharmoniją. Ar tai reiškia, kad Filharmonija nori prie savo lojalių koncertų lankytojų būrio pakviesti prisidėti ir naujų klausytojų? Galbūt tokių koncertų kitą sezoną bus galima tikėtis ir daugiau?

Taip, tai iš tikrųjų buvo kiek netikėta, kadangi paprastai mes nenorime kryžiuoti savo tikslų su festivalio tikslais. Lietuvoje ir ypač Vilniuje yra profesionalių šiuolaikinės muzikos festivalių, kurie per savo egzistavimo laikotarpį jau suformavo savo klausytojų auditoriją. Iš tiesų festivalinis formatas tokiems koncertams yra labai patrauklus, tačiau ir sezono metu vieną ar kitą naujo formato koncertą įtraukti yra įdomu ir reikalinga. Norisi publiką pritraukti ir į kitus koncertus, kad žmonės nebijotų ir kitų rimtosios muzikos koncertų, kad juose apsilankytų. Vis dėlto, turiu pabrėžti, kad Lietuvoje nėra tokios ryškios senstančios publikos problemos kaip Vakarų Europoje, kadangi koncertų lankymo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą –  seneliai atsiveda anūkus, tėvai atsiveda savo vaikus ir net atvirkščiai. Džiugu, kad Lietuvoje nėra tokių žanrų skirstymų kaip, pavyzdžiui, Londone. Teko ten stažuotis, ir mane nustebino, kad egzistuoja muzikos žanrų skirstymas net pagal amžių ar socialinį statusą. Pavyzdžiui, į rimtosios muzikos koncertus susirenka gražiai pasipuošę vyresnio amžiaus žmonės, o tuo tarpu jaunimas šėlsta džiazo klubuose ar aludėse...

Džiugu, kad Filharmonija sulaukia vis daugiau pagyrų, jog pas mus susirenka įvairių kartų klausytojų. Apskritai, mes stengiamės išnaudoti visus būdus, kad pritrauktumėme jaunąjį klausytoją. Tam šiandien puikiai pasitarnauja socialiniai tinklai, įvairūs žiniasklaidos kanalai, taip pat pagal finansines galimybes išnaudojame ir patrauklias viešųjų ryšių kampanijas.

Šis sezonas Jums tikriausiai buvo ypatingas ir todėl, kad buvote perrinkta antrajai kadencijai. Tačiau situacija, kai perėmėte Filharmonijos vairą, 2006 metais gerokai skyrėsi nuo dabartinės... Ar galėtumėte palyginti šiandienę Filharmonijos situaciją su tuo sunkmečio laikotarpiu?

Iš tikrųjų ekonominis sunkmetis, ypač ekonominės krizės cunamis 2008 metų pabaigoje, ir buvo didžiausias išbandymas vos pradėjus vadovauti. Visi kultūros entuziastai su didele drąsa ir užsidegimu laukėme Lietuvos tūkstantmečio minėjimo ir „Vilnius – Europos kultūros sostinė“  metų, tačiau mokesčių pakėlimas per vieną naktį ir dotacijos sumažinimas mus pribloškė. Tik dabar galiu iš laiko perspektyvos įvertinti, kad ta banga mus per vieną naktį nušlavė, tačiau atsigavome greičiau nei, tarkim, Vakarų Europos šalys, kurios tą krizės poveikį jaučia iki pat dabar. Sunku tuomet buvo kitiems paaiškinti, kad mūsų veiklai biudžetas buvo sumažintas 85 procentais, o jau buvome suplanavę pasikviesti įvarių atlikėjų, orkestrų ir t. t.

Manau, kad reikia mentalinių pokyčių Lietuvoje. Mes matome, kokių pasekmių sukėlė tų pokyčių nebuvimas arba baimė juos daryti. Tačiau tai yra tiesiog valstybės mastu nepadaryti kai kurie darbai. Esu nusivylusi, kadangi vienas žmogus pakeisti nieko negali. Tai yra susiję su vyriausybinėmis institucijomis, su įstatymais, kurie, ypač kultūros srityje, nesikeičia daugelį metų, o nauji nėra priimami, kadangi jie niekam nėra įdomūs.

Ypač mane stebina dar ir šiandien intelektualių, nors ir su kultūra nesusijusių asmenų pasigirstančios kalbos, kad muzikantai gali pagroti nemokamai. Daugelis  nesuvokia, kiek pastangų solistui kainuoja paruošti programą, pavyzdžiui, vieną rečitalį atlikėjas ruošia pusmetį, ir tuo metu repetuoja po 8–10 valandų per dieną, todėl natūralu, kad nėra kada uždarbiauti. Arba kiek kainuoja instrumentas, jo išlaikymas...O ką jau kalbėti apie sceninį įvaizdį..

Keista ir tai, jog kultūros srityje dažnai pasigirsta įvairių kaltinimų korupcija, neskaidrumu. Liūdna, kad nepavyksta susitarti ir užmegzti konstruktyvaus dialogo. Niekam nėra paslaptis, nuolat vyksta diskusijos dėl viešųjų pirkimų, mokesčių, darbo santykių, tačiau viskas yra kažkur įšalę, stagnuoja... O tai priverčia jaunąją menininkų kartą išvykti..

O kodėl nepavyksta surasti kompromiso?

Pirmiausia trūksta politinės valios, o kur ir kam jos trūksta – čia jau kitas klausimas. Pastebiu tendenciją, kad kai kalbi asmeniškai su politikais – yra viena, tačiau, kai reikia balsuoti dėl vieno ar kito įstatymo pataisos kultūros srityje, – žiūrėk, jau įvyksta vėl kitaip. Pas mus vyrauja rinkimų tendencijos. Naujai išrinktas Seimas dažnai viską pradeda nuo nulio, taip ir nepavyksta pajudėti iš to nulinio taško...

Kokių pokyčių reikėtų, kad situacija kardinaliai pasikeistų kultūros srityje ir galiausiai pajudėtų iš to „mirties taško“?

Pirmiausia mums reikia pradėti kalbėtis labai atvirai, netgi tiesmukai. Dažnai įsikimbama į kažkokius autoritetingus asmenis, kurių požiūris į visuomenės raidą gali būti jau ir šiek tiek pasenęs. Vis dėlto jau galima pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau atvirai savo nuomonę reiškiančių politikų, kultūros veikėjų, kurie nebijo tų „fantomų“ autoritetų. Man atrodo, jog mes visi turime suvokti – jeigu norime, kad Lietuvos valstybėje vyrautų aiškios kryptys, turime žinoti, ką norime pasakyti jaunajai kartai ir nebesislapstyti už tam tikrų deklaracijų ar autoritetų.

Tačiau bandymų ištrūkti iš tos stagnacijos būta. Kalbu apie kultūros ministro siekį kultūrą atskirti nuo politikos, pavyzdžiui, steigiant Kultūros tarybą.  Koks Jūsų požiūris į šią iniciatyvą ir apskritai į kultūros atskyrimą nuo politikos?

Kultūros taryba būtų geras dalykas ir tikrai galėtų kai ką pakeisti kultūros srityje. Kaip sakė vienas prancūzų kompozitorius, jog „prieš dvidešimt metų mes norėjome, kad politikai įsitrauktų į kultūrą, tačiau dabar maldaujame, kad jie iš jos kuo greičiau išeitų“. Tie karštligiški politikų įsitraukimai, atsitraukimai, rinkimų programos, trumpalaikiai norai patenkinti savo partnerius postais ir palankiais sprendimais tik apsunkina viską, kalbu ne tik apie kultūrą.

Esu dirbusi Kultūros ministerijoje 1991–1997 metais, ir kai prasidėjo paskyrimas pagal politinius, partinius koalicinius susitarimus į ministrų postus, įvairių kategorijų valdininkus, tada prasidėjo tam tikra degeneracija, kadangi nebebuvo dirbama vienam tikslui. Vienas viceministras dirba vienai partijai, kitas – kitai, o prieš rinkimus vėl keičiasi taktika ir pradedama dirbti dar kitaip.

Dar viena didelė bėda, kad atėjęs naujas ministras sugaišta porą metų, kol priima svarbų sprendimą, o tuomet vėl keičiasi ministrų kabinetas. Akivaizdu, kad mažėja įvairių profesionalų ir didėja trumpalaikių valdininkų armija...

Minėjote, jog koncertų sezoną Filharmonijoje apsunkino painus Viešųjų pirkimų įstatymas. Balandį Viešųjų pirkimų tarnyba patvirtino teisės aktų pakeitimus, kuriais tikimasi palengvinti kultūros, meno, mokslo ir kitų perkančiųjų organizacijų veiklą vykdant viešųjų pirkimų procedūras. Kaip Jūs tai vertinate ir kiek sunkumų Filharmonijai sukėlė viešieji pirkimai?

Viešieji pirkimai tapo šiek tiek paprastesni, tačiau tai tikrai nėra pats geriausias variantas,  kuris turėtų būti įtvirtintas įstatymų lygmeniu. Yra tam tikrų kūrybinių sprendimų, kurie kultūros sektoriuje turėtų būti operatyviai vykdomi. Kartais delsti nėra kada, čia panašiai kaip su moksliniais tyrimais – jei ko nors neįgyvendinsi greitai, visa tai gali kažkas kitas įgyvendinti. Viskas juk globalėja..

Tačiau mes vis dar girdime keistų dalykų, kad ,pavyzdžiui, kultūrai tokių išimčių kaip politinėms partijoms taikyti kažkodėl negalima. Pasitikėjimo stygius išties stebina. Nacionalinėje filharmonijoje dirbu jau 16 metų, ir tie, kuriems reikėjo, jau seniai patikrino tiek meninius, tiek finansinius sprendimus.

Teko girdėti, kad viešieji pirkimai ypač apsunkino situaciją organizuojant Vilniaus festivalį?

Žinote, kai reikia organizuoti festivalį ir kai gali pasirinkti tik vieną kokios pasaulinės žvaigždės koncerto datą, tai turi iš karto ir pasirašyti kontraktą. Ir tai gali būti ir prieš dvejus metus iki koncerto. Tačiau pagal mūsų šalies įstatymus faktiškai šito padaryti neįmanoma. Pirmiausia reikia sulaukti programinio finansavimo, dotacijos, todėl nuolatos supa labai daug nežinomybės. Pavyzdžiui, Šveicarijoje visus gyventojus ir verslininkus apie besikeičiančius mokesčius privaloma informuoti prieš metus ar dvejus. Tai reiškia, kad galima numatyti visus pirkimus ir biudžetą. O Lietuvoje situacija kitokia. Pavyzdžiui, į Vilniaus festivalį atvyksiantį P. Čaikovskio simfoninį orkestrą pagal viešųjų pirkimų tvarką būtina apgyvendinti trijų žvaigždučių viešbutyje. Tačiau tuo laikotarpiu Vilniuje buvo vos vienas laisvų kambarių turintis viešbutis apskritai. Tad apie kokius viešuosius pirkimus galima šnekėti? Tai yra nesąmonė. Apskritai, žinant, kokie festivalių biudžetai, reikėtų tik pasidžiaugti kultūros srityje dirbančių žmonių išradingumu.

Užsiminėte apie Vilniaus festivalį, tai vis dėlto, koks jis bus šiemet?

Vilniaus festivalis turi savo stuburą, kurį mes ir toliau siekiame išlaikyti. Jis anksčiau užpildė labai daug nišų. Jis grąžino į koncertų sales tuos klausytojus, kurie norėjo išgirsti aukštesnio, tarptautinio lygio kūrinių. Žanro požiūriu Vilniaus festivalis ir toliau džiugins klasika, džiazu, šiuolaikine klasika. Tačiau bus ir netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, „The Brazz Brothers“ su simfoniniu orkestru. Taip pat dalyvaus ir jau publikos pamėgtas Sergejus Krylovas su kameriniu orkestru ir pristatys harmoningą bei įspūdingą programą. Žinoma, vienas įspūdingiausių koncertų laukia klausytojų birželio 2 d., kai P. Čaikovskio simfoninis orkestras pasirodys su publikos  mėgstama pianiste Mūza Rubackyte. Taigi festivalis neišklys iš savo pagrindinių krypčių, tačiau taip pat pažers ir netikėtų staigmenų.

Grįžkime prie Jūsų, kaip Nacionalinės filharmonijos vadovės, ambicijų ir svajonių. Ko sieksite kitą sezoną?

Mano svajonės labai paprastos. Viskas, kas susiję su kūryba, su menu ar su meninėmis idėjomis – jų niekada netrūksta. Kaip ir netrūksta entuziazmo jas įgyvendinti, trūksta tik laiko. Manau, kad per daug laiko tiek man, tiek ir mano kolegoms užima įvairi dokumentacija. Norisi, kad meno būtų daugiau, o rutinos mažiau... Norisi ir tokios publikos, kuri tą meną vertintų...

Kalbino Dalia Rauktytė