Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Meno kritiko ir tinklalapio menufaktura.lt redaktoriaus Vaido Jauniškio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Vienąnakt per metus įvairios kultūros įstaigos susivienija ir siūlo neaprėpiamą skaičių renginių. Naktį, ne dieną. Dar mus ištinka ir Muziejų naktis, bet ši, regis, taip masiškai nelankoma, nors kitose šalyse tai – viena populiariausių naktinės kultūros švenčių.

„Kultūros naktis“, jau po pirmų metų tapusi trokštama patirti dar sykį, tapo gal net gyvesne už „Gatvės muzikos dieną“, – tačiau tai ne rungtynės, abi ypatingos dar ir tuo, kad nėra importuotos iš svetur. Niekas nepirko formatų, nevogė jų, tiesiog kai kas „Kultūros nakčiai“ buvo neabejotinai paimta iš Muziejų nakties ar kitų renginių užsienyje. Sumanymas genialiai paprastas: buvo pasiūlyta kultūros įstaigoms pratęsti savo darbo laiką. Tai ir reklama – juk į jas kai kas įžengs pirmą kartą. Galima būtų nagrinėti, kodėl tos įstaigos įdomesnės masėms tampa naktį, o ne šviesiu paros metu, tačiau čia, matyt suveikia geras kokteilis: netradicinis metas, nakties romantika plius dozė reklamos ir galimybė migruoti iš vienos vietos į kitą. Tiesiog miesto kultūros Joninės. Priešingai nei penktadieniniai spiečiai baruose. Barmenai kultūros nakties valandomis gali eiti miegoti, jie tikrai nebus laukiamiausi. Žiūrovai ir dalyviai kitą dieną mielai aptarinės, kaip viena gatvelė atgijo nuo jaukių žibintų, kokie vyko koncertai prie tilto ir kas spėjo pamatyti vienai nakčiai atvertas senąsias vienuolyno freskas. A, taip, dar vienas akcentas: niekas nėra mokama. Ir tai, matyt, yra taip pat labai svarbu. O dovanotam Beethovenui į natas nežiūrima.

Tačiau kultūros įstaigoms traukti „Susijunkim, milijonai!“ neišeina. Iš tiesų kiekviena jų daro tai, ką nori ir gali, ir jokios koordinacijos čia nėra. Tai ne koks priekaištas, nes šventė yra demokratiška nuo pat savo šaknų iki žiūrovų – idėja atėjo iš tokių pačių, o publika renkasi, kas ką nori. Tik fanatikus gali apsėsti priepuolis pamatyti viską ir pabuvus 5 minutes vienoje vietoj bėgti kiton – gal ten geriau, nors jau čia žiauriai gera? Kad taip ir gyvenime ateities nebijotume...

Tačiau persijunkime į dienos režimą ir žodį „koordinacija“. Jis man išniro prieš keletą savaičių Vienoje, kur kultūros apžvalgininkai jau nukalė žodį „klimtizacija“: Gustavo Klimto 150-ųjų gimimo metinių ir paskelbtų Klimto metų proga daugelis miesto muziejų ir įvairių įstaigų dalinosi jo darbus, atvėrė fondus ir skolino rankraščius, piešinius, dailininko marškinius ir paletes parodų salėms. Meno istorijos muziejus pastatė didžiulę pakylą, kad užlipę lankytojai susitiktų su Klimto tapytomis skliautų freskomis „akių lygyje“; „Secesionas“ statė pakylą iš arti apžiūrėti restauruotą frizą, įkvėptą Beethoveno Devintosios; Teatro muziejus ištraukė jo priešininkų rašytines atakas prieš secesiją ir atsakė į jas menu, paveikslu „Nuda Veritas“. O Vienos miesto muziejus nusprendė pažaisti ir šalia didžiulės dailininko piešinių parodos įkūrė kampelį, į kurį „Facebook“ lankytojų paprašė susiųsti „blogiausią Klimtą“, t.y. prasčiausiai ir idiotiškiausiai panaudotus jo garsių paveikslų motyvus, nugulusius ant rankinių, kaklaryšių, pagalvių ar puodukų – rekomenduoju peržiūrėti susiųstą kolekciją). Geriausiu iš blogiausių menotyrininkų žiuri išrinko Fabergé stiliaus kiaušinį su dviem garsiojo „Bučinio“ figūrėlėmis, besisukančiomis skambant Elvio Presley „Falling in Love“. Rimtas valstybinis muziejus pasityčiojo iš to, kuo minta ir iš ko gauna didžiulį pelną aibė Vienos suvenyrų krautuvėlių – tarp jų, beje, ir paties muziejaus parduotuvė.

Pernai mes minėjome Čiurlionį. Ne šventėme, o minėjome. Didžiausias pasiekimas, regis, buvo sutvarkyta Kauno galerija ir vos aplopytas jo namelis Druskininkuose. Bet ar didžiausias mūsų menininkas tapo mums aktualesnis? Ar daug kas atsisiuntė jo melodijas į mobiliuosius telefonus, ar pirkome puodelius su jo – taip pat secesijos atstovo – piešiniais? Galbūt čia kalbu šventvagystes, nors secesija yra taikomasis menas. Bet iš tiesų – kiek jis tapo artimesnis tiems, kurie nesėdi jo kūrybą kasmet tyrinėjančiose konferencijose? Planuota reklama oro uoste, regis, taip pat nebuvo pakabinta, kaip ir neprasidėjusios baigėsi diskusijos dėl jo vardo suteikimo oro uostui ir melodijų jame (pagal analogiją su Varšuvos Chopino). Šįmet atėjo Maironio metai. Nesikėsinu į dar šventesnę erdvę, suprantu, kad buvo ir bus fasadinių skaitymų, tačiau – ar pasirodys nors viena išties aktualesnė jo biografija, kurios lauktų užsirašiusiųjų eilės bibliotekose?

Matant, kaip Vienoje siekta koordinuotai sukurti Klimto klimatą, akivaizdus ir naudos iš meno aspektas: plakatai kviečia į 10 didžiųjų parodų salių, ir norėdamas pajusti jo svarbą ir kontekstą, neišsisuksi su vienu, teks užeiti bent į du-tris. Tačiau ir kiti muziejai su visiškai kitokiomis parodomis, regis, taip pat kalbasi: „Kunsthalėje“ eksponuojamas britų pop-menininkas Peteris Blake‘as su cirko eksponatais, o greta esančiame „Mumoke“ jis atstovauja septintojo dešimtmečio popmenui. Parodoje apie cirką yra ir šveicaro Danielio Spoerri darbų, o didžiules kolekcijas iš žvėrių iškamšų ir ragų jo paprašė sukurti per kvartalą įsikūręs Gamtos istorijos muziejus. Klausimas: ar tie muziejai tarėsi drauge atsigabenti darbus ir taip galbūt sutaupė lėšų, ar tai – tiesiog tobuli atsitiktinumai, kuriantys ištisą meno mieste voratinklį.

Miniu ne tam, kad sukelčiau įspūdį, jog tik toli – gražu. Ir ten yra nesikalbėjimo, net itin apgailėtino, net viename festivalyje: „Wiener Festwochen“ dvi sesutės – muzika ir teatras – niekaip nesueina, ir kiek teatro programa yra progresyvi, įdomi, aktuali, provokuojanti, tiek muzikinė padvelkia visiška stagnacija. Teatro vadovė veža trupes iš įvairių pasaulio kraštų nuo Argentinos iki Australijos, muzikos dalies vadovas dalina kur kas didesnius milijonus vietiniams koncertmeisteriams ir žvaigždėms iš „Musikverein“ ir „Konzerthaus“. Vieni žvelgia į šiandieną ir bando pranašauti ateitį, kiti grimzta į sotų XVIII amžiaus klasicizmą, kurio ir taip tame mieste pilna bet kuriuo paros metu.

Tačiau žvelgiant į mūsų realybę – kartais apima įspūdis, kad pamatyti koordinaciją šalies ar miesto mastu įmanoma tik tada, kai greta painiojasi didžiuliai pinigai: taip pernai mes „atšventėme“ Krepšinio čempionatą – pustuščiais viešbučiais ir šiandien kai kur visai tuščiomis halėmis. Tą pačią polit-verslo demagogiją galime dabar girdėti Lenkijoje ir Ukrainoje, bet faktai akivaizdūs: naujasis Varšuvos futbolo stadionas suvalgė dešimties metų visų Lenkijos teatrų dotacijas, o šie dabar jau atleidžia darbuotojus. Sportas šioje Europos pusėje ne tik itin gerai persipynęs su verslu, vadinasi, ir su lobizmu. Jis - ir populiariosios, masių kultūros dalis. O ši mėgstama visur ir daugelio. Klausimas: kiek politikų apsilankė šįmet kultūros naktyje?

Taip paradoksaliai nakties metas apšviečia dienos tamsumas. Pagaliau be jokių strategijų ir reklamų sukuria stulbinantį šalies įvaizdį. Būnant svetur ir nesekant įvairių kultūros užkulisių ir peripetijų, lieka tik paviršinis, turistinis žvilgsnis – o jis visada atviresnis ir džiugesnis, su nuostaba veide. Pasekime, ką fotografuoja turistas mūsų mieste, nukreipkime žvilgsnį paskui jo fotoaparatą ir aptiksime žavių, net mums nematytų kampelių. O ką gali pagalvoti užsienietis, pakliuvęs į kultūros nakties maniakų šėlsmą? Jis neabejotinai išsiveš kuo geriausius atsiminimus apie tą šalį, o gal ir suvokimą, kad taip vyksta kasnakt. Viena naktis stebėtinai pigiai išsprendžia šalies įvaizdžio klausimą. O masių ir išgerto alkoholio santykis aukštyn kojomis apverčia visas „Eurostato“ lenteles, kaip ir nurodo aiškų kelią, ką reikia daryti, kad policija ir medikai turėtų kuo mažiau darbo. Bet politikams tai nerūpi, verslui – taip pat, nes įmesti pinigų kiekiai čia nepadoriai menki, o efektas - milžiniškas. Lieka klausimas, suprantamas tik mums: ar tikrai blogai, kai pigiai, gerai ir dar daugeliui? Nes, vadinasi, – per demokratiškai? Nes – be kontrolės ir viešųjų pirkimų? Gal net – per pavojingai? Nes tai – naktį, o vadinasi – beveik be šešėlio.

Kultūros savaitė