Mūsų šalyje vykstantys procesai, kai, pasak visuomenininko Dariaus Kuolio, Lietuvos valstybė šiuo metu yra valdoma „anoniminių galios grupuočių“ ir artėja rinkimai į Seimą, geravaliam krikščioniui neišvengiamai kelia klausimus apie jo vaidmenį politiniame gyvenime. Tuo labiau kad pastebima liūdna tendencija – kuo krikščionis maldingesnis, tuo jis mažiau domisi politika, nes toji yra persmelkta „pasaulio“ dvasia.

Atrodytų, kad ir istorija apie šį pavojų perspėja. Juk kai 1302 m. popiežius Bonifacas VIII suformulavo teoriją apie du kalavijus, kuri skelbė, kad popiežius savo rankose laiko du – pasaulietinės ir dvasinės valdžios – kalavijus, ir jai privalo paklusti žemiški valdovai, jis negalėjo net blogame sapne susapnuoti, kad griūvant popiežiaus valstybei XIX a. jo įpėdinis Leonas XIII atsisakys žemiškos valdžios.

Dar įspūdingesnį vaizdą 1964 m. lapkričio 13 d., išvydo visko mačiusi Roma - praėjus daugiau kaip metams nuo pontifikato pradžios, popiežius Paulius VI (1963–1978) iškilmingai žengė prie Šv. Petro bazilikos altoriaus ir nusiėmė popiežiaus valdžios simbolį tiarą, kaip jis pareiškė, „dovanodamas ją vargšams“.

Ar tai reiškia, kad tarp Bažnyčios ir politikos neliko nieko bendra? Ta pati naujųjų laikų istorija byloja ką kita – paprasčiausiai Bažnyčios žmonės politikoje pakeitė veikimo būdą.

Vakarų Europos šalyse antroje XIX a. pusėje pradėjo kurtis krikščionių demokratų partijos, kurios atsirado kaip atsakas į Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną, išdėstytą 1891 metais popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum novarum („Nauji dalykai").

Ši dokumentas susistemino ankstesnius katalikų hierarchų mokymus socialiniais klausimais ir iš dalies reagavo į marksizmo atsiradimą.

Kitoje enciklikoje, pavadintoje Quadragesimoanno („Po keturiasdešimties metų"), popiežius Pijus XI 1931 m. atsiribojo nuo totalitarinių savo laiko režimų – nacizmo ir komunizmo doktrinų. Italijoje vis didesnį populiarumą įgavo krikščionių demokratų partija, kurią įkūrė kunigas Luigi Sturtso (1871–1959), vėliau tapęs Italijos parlamento nariu. Sturtso atmetė marksizmą, bet tuo pačiu metu, kritikavo „nežabotą" kapitalizmą.

Krikščionių demokratų ideologija pirmiausia akcentuoja asmens laisvę, ir mano, kad žmogus yra ne priemonė, o tikslas. Svarbi šios ideologijos ašis – „solidarumas", kuris dėl religinių motyvų turėtų skatinti darbuotojų ir darbdavių konfliktus spręsti ne smurto ir revoliucijų, bet derybų keliu, tarpininkaujant profesinėms sąjungoms ir kitoms pilietinėms visuomenės struktūroms. Kita svarbi krikdemų veiklos sritis – remti įvairių formų socialinę apsaugą.

Šiuos tikslus aiškiai suformulavo ir įgyvendino XX a. šeštajame dešimtmetyje Vokietijos kancleris Ludwigas Erhardas, Krikščionių demokratų sąjungos lyderis, vadinamojo pokario Vokietijos stebuklo autorius. Jis sugalvojo naujai sistemai apibūdinimą – sozialeMarktwirtschaft (Socialine rinkos ekonomika), kai rinkos nauda neturi užgožti rūpesčio žmonių reikmėmis. Šios idėjos vėliau ras atgarsį popiežiaus Jono Pauliaus II mokyme, kad kapitalizmui būtinas etinis pagrindas, be kurio jis tampa priešiškas žmogui.

Iki pat XX amžiaus 1990-ųjų pradžios Bažnyčia laikėsi „katalikų politinės vienybės" idėjos, kitaip tariant, ragino visus savo ganomuosius, neatsižvelgiant į jų nuomonę apie tam tikrus klausimus, balsuoti per rinkimus už krikščionių Demokratų partiją. Popiežius Pijus XII 1948 metais atskyrė nuo Bažnyčios komunistus ir uždraudė jų spaudos skaitymą. Kunigai savo pamoksluose ir privačiuose pokalbiuose ragino tikinčiuosius, kad balsavimas ne tik už komunistus, bet taip pat socialistus ir kitas partijas – nuodėmė.

Tiesa, valdant Jonui Pauliui II, „katalikų politinės vienybės“ paprotys nunyko. Kartu Bažnyčioje galutinai įsitvirtino nuostata, kad dvasininkams neleidžiama dalyvauti politinėje veikloje, tačiau primygtinai skatinama jungtis į ją pasauliečiams. Lietuvoje katalikai su meile vis prisimena popiežių Joną Pauliui II, tačiau yra žodžių, kurie lieka „nepastebimi“, bet atsako į klausimą apie politiką: „Norėdami (...) gaivinti laikinąją tikrovę krikščioniška dvasia, tarnaudami asmeniui ir visuomenei, pasauliečiai negali atsisakyti dalyvauti politikoje, kitaip tariant įvairiarūšėje ūkio, visuomenės ir įstatymų leidybos veikloje, organiškai ugdančioje bendrąjį gėrį (...) Nei kaltinimai karjerizmu, valdžios kultu ir korupcija, dažnai adresuojami žmonėms, priklausantiems vyriausybei, parlamentui, valdančiajai klasei ar politinei partijai, nei gana paplitusi pažiūra, kad politika kelia neišvengiamą pavojų moralei, nepateisina krikščionių skepticizmo ir nedalyvavimo viešuosiuose reikaluose“. (Apaštalinis paraginimas „Christifideles laici“, 42).

Tad politinis veikimas nėra svetimas krikščioniui. Negana to, jei įsiklausome į pal. Jono Pauliaus II mintį, – tai yra pareiga, kurios nepaisymas negali būti pateisinamas. Toks abejingumas atveria vartus blogiui viešuosiuose reikaluose. Gal todėl jo tiek daug mūsų šalies gyvenime, kad per 22 nepriklausomybės metus Bažnyčia taip ir nesugebėjo subrandinti krikščionių – politikų kartos, kuri prisiimtų atsakomybę už šį kraštą?