Projekto „Menas žmogaus gerovei" vadovė Roma Survilienė.

Nuotrauka Mildos Babilienės

Liepos mėnesį Vilniuje ir Panevėžyje prasidėjo bandomasis projektas „Menas žmogaus gerovei”. Šio socialinio meno projekto vienas iš pagrindinių tikslų – kurti bendradarbiavimą tarp kultūros, sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sričių, dėl bendro intereso – žmogaus gerovės.

Apie šio projekto idėją, meno poveikį žmogui ir kitokią meno sampratą pasakoja projekto „Menas žmogaus gerovei" vadovė Roma Survilienė.

Kodėl buvo nuspręsta inicijuoti projektą „Menas žmogaus gerovei”?

Viskas prasidėjo nuo 2009 metų, kai buvo rengiamos kūrybinės dirbtuvės „Meno teritorija” vaikų ligoninei . Užmezgėme ryšius su kolegomis iš Didžiosios Britanijos, kurie panašaus pobūdžio projektus jau vykdo. Todėl pasidalinę patirtimi nusprendėme Lietuvoje inicijuoti projektą, kuris padėtų praplėsti meno sampratą, taip pat skatintų kitokį gerovės bei sveikatos suvokimą.

Menas mūsų šalyje dažnai yra tapatinamas su muziejumi, galerija, tačiau juk menas gali būti inicijuojamas ir socialiai pažeidžiamoje aplinkoje, net tik meno institucijose.

Vis dėlto, nors ir projekto idėja prasminga, tačiau panašaus pobūdžio pavienių iniciatyvų Lietuvoje būta tikrai nemažai. Minėjote, jog ir užsienyje tokio pobūdžio projektai yra populiarūs ir turintys nuolatinę bei ilgalaikę finasinę paramą. Kodėl Lietuvoje buvo taip ilgai brandinta projekto idėja, jei poreikis iš tiesų yra toks didelis?

Taip, pavienių iniciatyvų buvo nemažai. Tačiau jos netapdavo ilgalaikės, nes būdavo sunku gauti finansinę paramą. Labai sunku apskritai apibrėžti tokį projektą, įterpti jį į konkrečias ribas. Tai ne tik sveikatos ar kultūros institucijų kompetencija, kartu įtraukiami ir švietimo, ir socialiniai aspektai. Todėl nenuostabu, kad šiam darbui susibūrė net keturios šalies ministerijos. Vis dėlto projektas yra bandomasis, mes rinksime duomenis, juos analizuosime, tada pateiksime rekomendacijas. Kad poreikis egzistuoja, tuo neabejojame, tiesiog pavienės iniciatyvos yra trumpalaikės. Tokio pobūdžio projektui yra labai svarbus ilgaamžiškumas, tik tokiu atveju bus galima pasiekti maksimalią naudą.

Ar yra atlikti kokie nors empiriniai tyrimai, surinkti duomenys, kurie padėtų moksliškai įrodyti meno poveikį žmogaus ir bendruomenės gerovei?

Taip, Vakarų šalyse, kur socialiniai meno projektai vykdomi ne vieną dešimtmetį, yra atliekami meno poveikio žmogaus kūrybiškumui, sveikatai ir gerovei tyrimai, rašomi moksliniai darbai. Išskirčiau dar 1997 metais pirmą kartą publikuotą Francois Matarasso studiją „Nauda ar puošmena“( „Use or Ornament: The Social Impact of Participation in Arts”), kur autorius išskiria  poveikį asmens savivertei ir vystymuisi, socialinei sanglaudai, bendruomenės stiprinimui, vietos įvaizdžio ir identiteto formavimui ir sveikatai bei gerovei.

Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad meno bei sveikatos sričių bendradarbiavimas teikia apčiuopiamą naudą ir rezultatus – jaukioje ir draugiškoje aplinkoje gydomi  ligoniai greičiau sveiksta, patiria mažiau streso, vartoja mažiau vaistų.

Pasaulyje jau seniai diskutuojama apie ekonominę ir socialinę meno naudą. Ne tik diskutuojama – kuriamos ir įgyvendinamos strategijos, kuriose menas yra priemonė spręsti bendruomenės gyvybingumo, socialinės integracijos, sveikatos, ekologijos ir kitas problemas.

Taigi kartojant Jūsų minėto Francois Matarasso klausimą – menas yra „nauda ar puošmena“?

Be abejo – nauda. Gaila, kad kol kas plačioji visuomenė ir valstybės politikos formuotojai pasirenka atsakymą „puošmena“. Valstybės šventės ir minėjimai puošiami meno „inkliuzais“, o kai skirstomas biudžetas, pirmiausia išrikiuojami svarbesni dalykai. Mintis, kad menas gali būti panaudotas kaip priemonė spręsti problemas – kurti bendruomenę, kaupti socialinį kapitalą, dar atrodo juokingai. Žodis „kūrybiškumas“ yra labai mėgstamas įvairiose strategijose, bet kaip ši savybė atsiranda ?

Daugelio mūsų kultūros žmonių samprata, kad tik „nenaudingas“ menas yra „tikras“ menas, šiandien neatitinka realybės. Deja, net diskutuoti apie tai sudėtinga, nes kai kurių terminų, reikalingų tokiai diskusijai tiesiog neturime (na, kad ir anglakalbių vartojamas terminas „participatory arts“). Kita vertus, įtampą vis dar kelia sovietinio meno, tarnavusio ideologijai, prisiminimas ir kiekviena tarnystė suvokiama kaip nederama ir žeminanti.

Tačiau ar įmanoma suplanuoti, numatyti meno poveikį žmogaus gerovei?

Meno nauda arba poveikis žmogaus sveikatai/gerovei yra užprogramuojamas bendradarbiavimo tarp projekto partnerių kokybėje – t.y. susikalbėjimas ir susitarimas tarp meno ir sveikatos priežiūros arba socialinės globos įstaigų. Planuojant projektą turi būti iškelti realistiški tikslai ir numatyta, koks yra kiekvieno partnerio vaidmuo.

Gali būti pasirenkami skirtingi meno žanrai, skirtingos meninės išraiškos priemonės, projektai gali vykti labai įvairiose socialinio pobūdžio įstaigose ir t.t. Tačiau visuomet šiuose projektuose svarbiausia tai, jog visi partneriai sutinka, kad svarbiausias projekte yra žmogus. Rasti būdą prie jo prieiti ir jam padėti yra pagrindinė projekto rengėjų siekiamybė.

Renkantis menines veiklas atsižvelgiama į daugelį aspektų – fizinę sveikatą, psichologinę būseną, aplinkos suvaržymus ir reikalavimus...Tuo pačiu metu paliekama daug erdvės asmens kūrybiškumui – kad žmogus, net jei anksčiau nebuvo nieko panašaus daręs, turėtų galimybę priimti individualius kūrybinius sprendimus. Išankstinis skeptiškas įsitikinimas „aš nemoku“, „aš negaliu“ nepastebimai ištirpsta ir galime stebėti transformaciją ir pokyčius.

Projektas bus vykdomas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, Vaikų ligoninėje, Vilniaus centro poliklinikoje bei Panevėžio senelių globos namuose. Kodėl būtent šios įstaigos buvo įtrauktos į projektą?

Pirmiausia galvojome apie tikslines grupes, kurioms bus skirtas projektas ir kur geriausiai jas galime pasiekti. Senjorai – tai labiausiai pamiršta mūsų visuomenės grupė, todėl pasirinkome Panevėžio Šv. Juozapo globos namus, nes jie tokiam projektui, ganėtinai apribotam laiko ir finansų, buvo atrinkti kaip patikimas partneris. Iki pasirenkant šią įstaigą buvo susisiekta su daugiau nei šimtu Lietuvoje esančių senelių globos namų, domėtasi jų veiklų programomis bei nuolatiniu užimtumu, įstaigų vadovų motyvacija imtis inovatyvių projektų.

Santariškių klinikos ir jos filialas Vaikų ligoninė – tai įstaiga, su kuria jau turime bendradarbiavimo patirties. Ši patirtis leidžia siekti didesnio efektyvumo ir nesibaiminti dėl projekto kokybės. Su Centro poliklinika tik pradedame bendradarbiavimą, bet labai svarbus įstaigos vadovybės novatoriškas požiūris ir operatyvus iškylančių klausimų sprendimas.

Projekte yra labiausiai išplėtotas bendradarbiavimas tarp kultūros ir sveikatos priežiūros institucijų, tačiau ar yra galimi kiti bendradarbiavimo variantai?

Taip, žinoma. Tarp įstaigų, kuriose tikslinga rengti socialinius meno projektus, yra ir priklausomybės ligų centrai, atskirtį išgyvenančios tautinių mažumų bendruomenės, organizacijos, kurios dirba su jaunimo ir vaikų rizikos grupėmis, asmenimis, patiriančiais smurtą artimoje aplinkoje, taip pat ir pačiais smurtautojais, ir daug kitų socialinių grupių ar bendruomenių. Socialiniuose meno projektuose galimi partnerystės modeliai, įtraukiantys švietimo įstaigas – universitetus, mokyklas, ypač neformaliojo ugdymo veiklose. Galimų projektų įvairovė yra beribė. Svarbiausia, kad projektų rengėjai numatytų realistiškus ir pasiekiamus projekto tikslus ir nepamirštų pagrindinio jo adresato – žmogaus.

Užsienyje tokiuose projektuose menininkai yra specialiai apmokomi ir turi nemažai kompetencijos bei patirties vykdyti panašaus pobūdžio projektus. Ar projekte dalyvaujantys mūsų šalies menininkai buvo specialiai rengiami projektui?

Profesionalių menininkų, kurie turi patirties socialiniuose meno projektuose, Lietuvoje yra, tačiau jų nėra daug. Labai svarbi pačių menininkų motyvacija ir tikėjimas projekto idėja. Projekte „Menas žmogaus gerovei“ dalyvauja įvairių sričių – tapybos, muzikos, videomeno, keramikos, tekstilės – menininkai. Pasirinkome tuos, kurie moka ir nebijo bendrauti – pamokyti, patarti, padrąsinti, ir tuos, kurie jaučia norą padėti kitam atrasti savo kūrybiškumą ir geba tai daryti kūrybiškai.

Kokia tikimybė, kad projektas turės ilgalaikį finansavimą ir bus vykdomas kelerius metus?

LR kultūros ministerijos sudarytame Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo 2012–2014 metų tarpinstitucinės veiklos plane numatyti asignavimai platesniam tokių projektų įgyvendinimui 2013 ir 2014 metais...

Be jokios abejonės, labai norisi, kad projektas pavyktų ir taptų ilgalaikis. Tačiau prognozuoti dar anksti, kadangi viskas priklausys nuo projekto sėkmės ir tyrimo rezultatų.

Kalbino Dalia Rauktytė