Atgailauju, kai įsisąmoninu savo kaltę. Savo nuodėmę. Atgailauju pripažindama savo silpnumą, bet tikėdama Dievo malone. Suvokti savo kaltę ne visada paprasta. Dažniausiai stengiuosi pasiteisinti, sakau Dievui, kad man per sunku laikytis įsakymų. Prieš eidama išpažinties, aš tiesiai žvelgiu į nuodėmės gelmę, ją įvardiju ir stovėdama jos akivaizdoje pasijuntu pažeminta. Bet toks buvo mano pasirinkimas. Vis svarstau: kaip galiu pasirinkti blogį? Tas blogis yra apgaulingas, ateina pas mane gana gražiu ir nekaltu pavidalu. Bet išorė apgauna. Atidžiai pažvelgusi į nuodėmės gilumą kartu matau savo žmogiškumo paniekinimą, kartu ir Dievo paniekinimą.

Mano silpnumas renkasi lengviausią kelią. Dažnai aš net nekovoju, nes matau, kad nuodėmė už mane stipresnė. Ar tikrai nuodėmė už mane stipresnė? Dievas juk nereikalauja neįmanomo ir visada yra su savo stiprinančia malone. Ar nusigręžti nuo Dievo malonės verčia mane tik silpnumas? Ne vien silpnumas. Aš nepripažįstu nuodėmės, kaip tikro blogio. Blogio, kuris atitolina mane nuo Dievo. Mano siela parduodama į vergiją. Mano blogas pasirinkimas nebeleidžia Dievui vadovauti. Aš lieku viena. Viena su nuodėme. Prasta draugija.

Jėzaus Kristaus auka aš galiu grįžti. Pasilikusi viena su nuodėme aš pasirenku negyvenimą. Mano neatpažįstamai pasikeitusi siela netenka ramybės. Bet dar tolumoje aš matau stovint kryžių. Tas kryžius yra ženklas, kad esu Dievo laukiama. Dievas laukia iš manęs kito pasirinkimo. Jėzaus Kristaus kryžius kviečia kas kartąl pasirinkti, vėl ir vėl grįžti. Kviečia sakydamas, kad be Dievo aš esu niekas. Jėzaus Kristaus kryžius yra mano viltis, kad Dievas mane dar tebemyli, kad laukia. Ko dar delsiu? Kam tuščiai švaistau laiką? Nuodėmės laikas yra prarastas laikas. Toks laikas liudija prieš mane. Nuodėmė liudija prieš mane. Liudija mano nemeilę. Nemeilę Dievui, sau ir artimui.

Pasirinkusi nuodėmę, aš pasiduodu jos diktuojamoms taisyklėms. Tos primestos taisyklės yra nukreiptos prieš Dievą ir mane pačią. Tomis taisyklėmis blogis pastatomas į pirmą vietą. Aš kaip žmogus prarandu savo veidą. Mano gyvenimo palydovais tampa iškreipti pavidalai. Pirmiausia aš atsisakau nuodėmės, kai imu dėl jos gailėtis. Jau gailestis apvalo sielą, jis yra būtinoji atgailos dalis. Gailestis rodo, kad aš jau suvokiau savo nuodėmę. Gailestis rodo, kad atsisakau nuodėmės. Gailestis yra būtina išpažinties dalis. Gailestis klaupiasi. Gailestis yra atsisakymas nuodėmės. Gailestis leidžia Dievui pas mane ateiti. Bet aš dar daug turiu ką nuveikti.

 Aš prašau Dievą atgailos malonės. Atgaila yra ne tik sukalbėtos maldos po išpažinties. Atgaila padeda įsisąmoninti tą blogį, kurį padariau. Atgaila aš nebaudžiu savęs. Atgaila aš susitaikau. Atgaila rodo, kad dabar mano pasirinkimas yra ne nuodėmė ir aš pasirenku tai, kas mane apvalo. Atgaila jau prasideda atsiklaupus prie klausyklos. Atgaila aš parodau, kad noriu būti apvalyta. Atsigręžiu į Dievo valią, kuri man padeda suvokti, kad aš turiu atsakyti už tai, kad pasirinkau nuodėmę. Dievo valia man parodo, ką turiu taisyti ir kaip tai padaryti. Pasirinkti klausyti besąlygiškai Dievo  yra atgailos dalis. Tai yra atsisakymas savo nuomonės, kuri dažniausiai iškreipia nuodėmės esmę. Mano supratimas apie nuodėmę yra ribotas ir be Dievo malonės, aš iš viso jos nesuvokčiau. Taigi, mano atgaila prasideda nuo Dievo malonės. Viskas prasideda nuo Dievo malonės. Tai nepakartojama priklausomybė. Ir tai aš gaunu veltui. Iš Dievo meilės man. Tik Dievo meilė taip sugeba laukti. Ar aš pati sugebu laukti?

Atgailaudama aš pasirenku sielos pasninką. Pasirenku tai, kas mažiau, skurdžiau, kas įžeidžia mano puikybę. Atgaila padeda nugalėti puikybę. Puikybė niekada nepasirinktų Dievo, ji puikuojasi savo trumparegiškais sprendimais. Atgaila aš pasirenku Dievą. Čia aš galiu pažaboti netvarkingus polinkius ir siekti sielos harmonijos. Atgaila yra tokia sielos būsena, kai ji budi. Budi prie pasirinktų vertybių ir jas saugo. Tai sielos būsena lyg jaustų, kad yra Dievo laiminama. Dievas priima netobulą bandymą atsiteisti. Tik atgaila įmanomas pasikeitimas. Ji keičia mano pasirinkimus. Taip aš leidžiu Dievo valiai man vadovauti.

Atgaila turėtų būti mano kasdienybė. Juk kasdien turiu save nugalėti kažko atsisakydama, kažką palikdama kaip nereikalingą balastą. Atgailos laikas yra pasiliekantis laikas amžinai. Tas laikas, kuriuo aš laimėsiu amžinybę. Tai laikas atiduotas Dievui. Tai laikas keičiantis mane. Tai laikas, išplėšiantis mane iš rutinos ir neleidžiantis man būti be Dievo. Tuo laiku aš sugrįžtu ir vėl pamilstu. Grįžus meilei, viskas tampa tobuliau ir nebėra galimybės klysti. Nebėra galimybės ieškoti prasmės be Dievo. Tas prasmės be Dievo ieškojimas yra beprasmis, nes tam nėra pakaitalo. Prasmė be Dievo tiesiog neegzistuoja.

Atgaila aš įvardiju nuodėmę, ją atpažįstu, atpažįstu kaip blogį ir įvardiju, ką man atnešė tas neteisingas pasirinkimas. Atgaila aš pasirenku vėl mylėti, vėl grąžinu sielai jos taikią būseną. Dievas grąžina. Jis priima ir mažiausią mano atgailą, kaip mano nedrąsų norą susitaikyti. Dievas pasirengęs su manimi susitaikyti neskaičiuodamas kartų, kada aš Jį išdaviau. Ta išdavystė pardavė mane į vergiją, iš kurios mane išpirkti gali tik Dievo malonė. Bereikia tik mano sutikimo. Aš sutinku toli į ateitį, taip užsitikrindama Dievo globą.

Aš atgailauju taip, lyg nebūtų didesnės nusidėjėlės už mane. Nusidėjėlės kaukė iškreipia mano žmogiškąjį pavidalą, užstoja dieviškumo pasireiškimą, bet yra pasmerkta žūti, nes aš grįžtu. Ir grįšiu visada. Visada melsiu Dievą atgailos malonės, kad mano sugrįžimas būtų palaimintas. Atgailaujanti siela yra panašiausia į Jėzaus kryžių, kur nekaltasis priima kaltąjį. Mano kaltė prikalama ir panaikinama. O aš laukiu Viešpaties prisikėlimo. Kartu ir savojo.