Ar jaučiatės esąs vertas Nobelio premijos? Jei taip – sveikinu, Jūs ją jau gavote. Spalio 12 d., penktadienį. Tiesa, ja dalijatės su dar 500 mln. kitų europiečių. Jei ne – tuomet sakau, kad prestižinės, kad ir ką tai, po galais, reikštų, premijos teikimo komitetas jums ją skyrė avansu. Ir nebijokite, tikrai neteks vargintis ją atsiimant.

Paskelbus, kad šiemet Nobelio taikos premija atiteko Europos Sąjungai – į septintą dešimtmetį įkopusiam „projektui“, – pasipylė vertinimai ir komentarai.

Vienas dalykas, kuris iš karto krito į akis ir šiek tiek glumino, – pasirinktas žiūros ir vertinimo taškas. Apie ES kalbama kaip apie kažkokį už ar šalia mūsų esantį daiktą, kažką, kas egzistuoja be mūsų, ką lyg objektą galime apčiuopti, apžiūrėti iš šono ir įvertinti jo savybes – efektyvumą, patvarumą, veiksmingumą, išsiaiškinti veikimo principus. Kažkodėl galvojam, kad toks žiūrėjimas perspektyvesnis, nes leidžia objektyviai įvertinti problemas, nerimą keliančius procesus, kylančius klausimus.

Ir nors tokia žiūros perspektyva tikrai įmanoma, ji kelia nerimą. Iš dalies dėl to, kad kai žmonės kalba apie kažką, pavadinimu „ES“, iš tiesų jie kalba apie mus. Ir apie save. Tik kažkodėl nenori sau to pripažinti. Žinoma, nėra smagu tapatintis su „žlungančiu“, „krizės krečiamu“ ir ant „apokalipsės slenksčio“ atsidūrusiu „projektu“. Geriau ar bent jau kur kas ramiau tą krizę, apokalipsę bei žlugimą pranašauti ir stebėti iš šono. Taip, tarsi mūsų tai neliestų. Bėda, kad tai kur kas panašiau ne į vaisingą stategiją, bet į saviapgaulę, nes, kad ir kaip žiūrėtume, nėra ES be mūsų – žmonių, šiuo konkrečiu laiku gyvenančių kontinente, nuo seno turinčiame Europos pavadinimą.

Kita vertus, galima manyti, kad žvelgdami šališkai, „iš vidaus“, rizikuojame idealizuoti padėtį, užsimerkti, nepastebėti problemų ar trūkumų bei kylančių klausimų. Tačiau, man regis, yra priešingai. Į savo namus, savo bendruomenę, savo šalį ar bet ką, su kuo tapatinamės ir kas mums rūpi, turime žvelgti iš vidaus, bet atviru žvilgsniu, nes tik tada ne vien pastebėsime, bet ir pajusime, ką reikia taisyti, remontuoti ar keisti. Ir imsimės tai daryti su kur kas didesne meile, atidumu ir rūpesčiu.

Deja, bet daliai europiečių ES ir nėra sava. Veikiau išoriška, svetima struktūra, beveidės institucijos, keisti akronimai, programų, projektų, direktyvų ir reglamentų kratinys, reguliuojantis mūsų gyvenimą, bet sukurtas ne mums. Todėl, pripažinkite, ja nei rūpintis, nei dėl jos sukti galvos kažkaip nesinori.

Tačiau jei kas dėl tokios padėties suskubtų kaltinti ES biurokratus, Vokietiją, Prancūziją, tiesioginės demokratijos stoką ar dar ką, atkirsčiau, kad kalčiausi čia mes – Nobelio taikos premijos laureatai, iš akių pametę Europą sukūrusias vertybes bei idėjas. O dar tiksliau – pavožę jas po politikos ir ekonomikos dangčiu, nepastebimai viską supainioję ir susipainioję.

Tai menka naujiena ir ne pirmas bandymas. Juo labiau, kad apie tokią galimybę dar pačioje ES aušroje yra kalbėjęs vienas iš jos kūrėjų Alcide de Gasperis. Jis įžvalgiai numatė, kad be idėjinio pagrindo, be rūpestingos atodairos ateityje Europa „gali pasirodyti kaip visiškai nereikalinga ir net engėjiška superstruktūra, lyg kokia Šventoji Romos imperija savo nuosmukio laikais. Ir tuomet jaunosios kartos žiūrės į Europos integraciją kaip į suvaržymų ir priespaudos instrumento kūrimą“.

Sutikite, spėjimas pasitvirtino. Panašiais epitetais ir analogijom kalba šiuolaikiniai euroskeptikai. Tik pamiršta pagrindinę kiek nepatogią De Gasperi sąlygą – atodairą. Žinoma, atvirumo, demokratiškų debatų platformos idėja ir tikėjimas, kad galime susitarti ne nutildydami priešininką, bet išgirsdami jo argumentus, pats savaime negarantuoja mums nei galios, nei gerovės, nei pasiekimų. Tik gyvybingumą, kylantį iš gebėjimo kritiškai pažvelgti patiems į save, išgirsti kitą ir dėl to keistis, išbristi iš krizių.

Atvirumas, įsiklausymas, mėginimas suprasti ir derinti pozicijas negarantuoja ir lengviausio, aiškaus bei efektyvaus problemų sprendimo. Priešingai – siūlo nepopuliarią ir neretai skausmingą pažeidžiamumo perspektyvą. Gal dėl to vis dažniau esame raginami ne atsiverti, o apsitverti ir atskirti – savus nuo svetimų, žinančius nuo abejojančių ar atvirai priešiškų.

Tai net tik labai trumparegiška, bet net ir pavojinga strategija. Lygiai kaip pavojingi man atrodo mėginimai krikštyti Vidurio Rytų Europą paskutiniu Europos vertybių pilies bastionu. Nes už viso to, slypi pasakymas, kad vieni dar žino, kaip teisingai gyventi, o kiti tą įgūdį jau prarado. Vieni dar žino, ką reiškia tėvynė, ryšys su žeme ir pagarba savo šaliai, kai kiti beliko pasimetę nušaknytieji, neturintys kur prisiglausti.  

Sakau, pavojinga, nes menkai tikiu, kad galime kitam paaiškinti, kaip dera gyventi. Viskas, ką galime – tai tik savęs to nuolat klausti.

Be to, taip mąstantys, regis, pamiršta, kad generalizuodami visuomenes pagal savo vaizduotę ar atskirų žmonių asmenines patirtis rizikuoja smarkiai suklysti. Toks pat neteisingas pavienių asmenų atžvilgiu atrodo iš viršaus primetamas stereotipinis vaizdas, nerandantis jokio atgarsio tų žmonių širdyse. Kažin ką apie vertybiškai supuvusių Vakarų ir tauriausias vertybes išsaugojusių Europos Rytų viziją pagalvotų, pavyzdžiui, Italijos ūkininkas ar Prancūzijos vyndarys, visą savo gyvenimą paskyręs ne kam kitam, o žemei, darbui, savo šeimai, ūkiui ir bendruomenei? Kodėl jis turėtų manyti esąs ištvirkusios, šaknis praradusios kultūros atstovas, jei iš tiesų jo šaknys įleistos labai giliai, jei jam taip aišku, kuo jis tiki, ką ir vardan ko daro?

Lygiai taip pat šiame kontekste prasminga klausti, kaip turėtų jaustis koks nors slovėnas, vengras ar lenkas, kuris mielai save priskirtų nušaknytiesiems, išvažiuotų iš savo puikiai architektūriškai apdailinto miesto, nes jame ima dusti. Visų pirma nuo pernelyg įdėmaus visų įšaknytųjų žvilgsnio.

Todėl jei kas manęs dar kartą klaustų, už ką gi ES tas Nobelis, ko gero, net neužsiminčiau apie sukurtą gerovę ar taiką. Kalbėčiau apie atvirumą, savistabą ir gebėjimą būti kritiškiems savo pačių atžvilgiu. Nes man Europa visų pirma yra atsakingos laisvės erdvė ir pasirinkimų galimybė, o ne baigtinis ekonominis ir politinis integracijos projektas, kurio efektyvumą galima įvertinti iš šalies. Ir bijau, kad tą pačią minutę, kai Europa juo taps, prasidės didžioji krizė. Didesnė už ekonominę.