Aš esu ieškantis žmogus. Esu daug ką suradusi, priėmusi kaip savo neįkainojamą patirtį. Tikėjimas yra ne šiaip sau patirtis. Tikėjimas yra Dievo patirtis. Mano vienišumas visatoje būtų nepakeliamas, jeigu netikėčiau savo Kūrėju. Tikėjimas atsitiktinumais manęs neguodžia. Tikėjimas, kad aš laukta ir Dievo pašaukta gyventi, suteikia prasmę ir pasitikėjimą.

Manęs netenkina pasaulis. Jis neatsako į mano klausimus. Jis manęs nemyli. Laukimas. Ilgas laukimas Dievo apsireiškimo. Tikėjimas man būtinas surasti Dievą, priimti Jį ir su Juo gyventi. Gyventi Jam. Be tikėjimo aš likčiau vieniša, paskendusi smulkmenose, nežinočiau, jog esu mylima. Mylima Dievo. Tikėjimas man tai atskleidžia.

Tikėjimas būtinas mano sielai. Ji sukurta, kad tikėčiau. Svarbiausia nenusisukti. Nesuklysti pasirenkant. Tikėjimas pasirenka Dievą. Pasirenka ir lieka su Juo. Tol, kol tikėjimas lieka su manimi. Be tikėjimo aš likčiau be Dievo, likčiau be savojo gyvenimo. Noras atsisakyti tikėjimo yra pabėgimas nuo Dievo. Kodėl aš taip elgiuosi? Aš bėgu nuo Dievo dėl savo uždaros sielos. Uždaros malonei. Aš nepriimu kvietimo. Baisiausia, kad nepriimu mylimojo kvietimo.

Tikėjimas ne šiaip sau jausmas – praeinantis ir užmirštamas. Tikėjimas yra valios padarinys. Laisvos valios, kuri gali sukurti ir gali sunaikinti. Pasirinkti tikėjimą – tai būti nesunaikinam. Pasirinkti Dievą – tai pasilikti Jo akivaizdoje. Aš tikiu esanti Dievo akivaizdoje. Tikėjimas mane čia atvedė.

Kas aš būčiau be tikėjimo? Būčiau nugalėta dar neprasidėjus kovai. Nusisukti nuo tikėjimo – tai pasiduoti, tai – paneigti. Neigimas nekuria. Toks neigimas panaikina ir mano žmogiškumą. Neigiantis Dievą žmogus lyg atsisako savo sielos, atsisako bendrystės su Dievu. Ar aš to noriu? Dievo malonė mane kviečia, kodėl aš vis jai neatsakau? Ko aš bijau? Atsakomybės, savo valios praradimo? Dievas mane sukūrė laisvą. Valios aš niekada neprarasiu, nes Dievas nenorėjo duoti mums vergo dalios, Jis pavadino mane savo vaiku. Jeigu tikiu tuo. Tikėjimas būtinas, kad suprasčiau, ką reiškia būti Dievo vaiku. Tikėjimas būtinas, kad suprasčiau, jog didžiausia vertybė yra mano siela. Mano siela su Dievu.

Be tikėjimo aš būčiau be meilės. Be tikėjimo mano sprendimai nebūtų teisingi, nes aš neturėčiau atsparos. Be tikėjimo aš nesugebėčiau būti savimi. Būčiau priklausoma nuo kitų, nuo savo netvarkingų polinkių. Likčiau trumparegė.

Be tikėjimo aš būčiau be vardo. Ir niekas negalėtų manęs pakviesti. O Dievo aš tiesiog negirdėčiau. Nepavadinta vardu, aš esu niekas, pasiklydęs pasaulyje. Esu vargeta, kuriai niekas neduoda išmaldos.

Be tikėjimo aš būčiau be veido, ir niekas manęs negalėtų atpažinti. Ir aš neatpažinčiau savęs. Būčiau visiems svetima ir sau. Svetima ir savo gyvenime. Nematyčiau ir kitų veidų, neįžvelgčiau jų esmės. Esmė būtų likusi toli, pas Dievą, o aš jos atsisakiusi lieku tuščia ir bevaisė. Derliaus nebus. Aš nieko neužauginau. Aš neužauginau savęs. Tikėjimas užaugina. Dievas užaugina.

Be tikėjimo aš niekada nesurasčiau Namų. Taip ir likčiau klajoklė ir pavargusi nuo pačios savęs. Pavargusi nuo pačios savęs, nes matyti tik save nepakanka. Aš net neturiu ko paklausti. Gyvenu užburtame rate ir nežinau burtažodžio, kuris mane išvaduotų iš tos būsenos.

Tikėjimas yra atveriantis slėpinį. Tikėjimas – tai yra staiga pamatyti tiesą. Tai Dievo tiesa. Ji turi tapti manąja. Mano tikėjimu. Ieškoti tiesos būtinas siekinys. Be jo negyvena nei vienas žmogus. Tiesa atveria erdves į žinojimą, saugumą, į laisvę.

Tikėjimas mane moko mylėti. Aš juk ieškau To, kurį myliu ir kuris myli mane. Tokia meilė neužduoda klausimų. Ji pati yra atsakymas. Tikėdama aš noriu prie priartėti prie Dievo. O tikėjimas tam būtinas. Be jo aš nežengsiu Dievo link, nes be tikėjimo to neįmanoma padaryti.

Žengus žingsnį tikėjimo link, išgirstu ir Dievo žingsnius. Jis stabteli prie manęs ir pasilieka. Lydi mane. Kartu lydi mane ir tikėjimas.

Tikėjimas yra būtinas, nes jis yra pagrindinė mano laimės sąlyga. Ir aš laiminga ne dėl žemiškųjų pažadų, aš laiminga dėl dieviškosios patirties. Čia prisilietė Dievas. Be šio prisilietimo aš liksiu uždara, liksiu svetima. Pavadinsiu svetimu ne tik Dievą, bet save pačią ir pasaulį. Dievas kviečia artyn, kad nebūčiau svetima. Jis kviečia savuosius. Kviečia visus. Dievui visi yra savieji – net nusisukę. Net netikintieji. Bet netikintieji to nejaučia.

Per tikėjimą aš atpažįstu grožį. Tą patį slėpiningiausiąjį grožį. Aš atpažįstu harmoniją savo sieloje, kai esu be nuodėmės. Tas grožis jau čia kalba apie amžinybę. Norėčiau, kad tas grožis būtų nepraeinantis ir tikėjimas būtų nepraeinantis. Ir gyvenime, ir mirtyje, kad pakviestų prisikėlimą naujam gyvenimui.

Tikėjimą aš turiu ugdyti, nes tik taip jis auga. Negaliu sustoti pusiaukelėje, negaliu ilsėtis nuo tikėjimo. Man ir nereikia ilsėtis nuo tikėjimo, aš nepavargstu. Aš pavargstu būti viena. Tikėjimas užtikrina, kad viena niekada nebebūsiu.

Suvokta tikėjimo būtinybė – tai suvokta pareiga sau. Savo sielai. Priimu tikėjimo nuojautą ir seku ją, ugdau ją, pasitikiu ja. Taip tikėjimas tampa ne nuojauta, bet tikrove. Tik tada aš galiu pasitikėti, kaip manimi pasitiki Dievas. Nes Jis pasitiki, todėl yra nuolat atleidžiantis. Tikėjimas man leidžia suprasti, kad man atleidžiama. Atleidžiama ir užmirštama, lyg būčiau visai naujas kūrinys. Be tikėjimo aš to nepajėgčiau suprasti. Tikėjimas būtinas, nes jis kviečia išgyventi išganymo tikrovę ir aš tampu Dievui artima. Artima visam laikui ir amžinybei.