Vienas rimčiausių iššūkių yra pasipriešinimas nuodėmei. Nuodėmė turi savybę laikyti save norma, laikyti vos ne dorybe arba teigia, kad neįmanoma įvykdyti Dievo įsakymų. Nuodėmė suardo sielos harmoniją. Aš esu sužeista.

Pasipriešinti nuodėmei yra tikėjimo iššūkis. Pirmiausia turiu melsti Dievą, kad leistų nuodėmę atpažinti. Po to išpažinti su gailesčiu ir pasiryžimu. Nuodėmė iškraipo mano gyvenimo esmę. Tada vis sustoju ties beverčiais dalykais ir nebesiekiu nieko dangiško. Nuodėmė skaldo mano vystymąsi. Ji yra pati stagnacija. Su ja niekur negaliu nueiti. Su ja užmirštu, kad manęs  laukia tolimas kelias.

Kai pasipriešinu nuodėmei, Dievas man padeda. Pasipriešinu nuodėmei, kai pasakau, kad ji yra man svetima. Kad ji ne mano dalia. Kad ji yra tik našta ir tos naštos aš galiu atsisakyti. Mano tikėjimas kviečia pasitikėti Dievu ir netikėti nuodėmės galia. Ji neturi galios, nes yra neigimas. Aš tikiu, jog be nuodėmės aš tapsiu laisva. Laisvė būtina laimės sąlyga. Laisvė nuo blogio kviečia bendradarbiauti su Dievu. Dievas suteikia laisvę man gimus. Galiu pasirinkti. Turiu pasirinkti pati. Tikėjimas ateina į pagalbą, kada reikia atpažinti blogį, tikėjimas ateina į pagalbą, kai tą blogį galiu atmesti. Atmesti kaip savo vargą. Atmesti savo nedalią. Pirmiausia savo tikėjimu skelbiu, kelio nuodėmė neturi. Jos blogis savyje nenutiesė kelių. Ji turi pabaigą. Mano siela be nuodėmes pabaigos neturi. Ji turi tikslą Dieve.

Kovodama su nuodėme neužmirštu, kad ji gali mane apgauti. Tikėjimas Dievu leis man atspėti nuodėmės kėslus. Nuodėmė yra vieniša, nes pati viena nori valdyti, nori laimėti.  Bet nuodėmė, tikėjimui padedant, neturi nė vienos pergalės. Nuodėmė pralaimėjo, kai Jėzaus Kristaus kryžiaus mirtis buvo nugalėta. Jeigu aš pasirenku kryžių, pasirenku pergalę.

Tikėjimo iššūkis yra kryžius. Jėzaus Kristaus kryžius turi ateitį. Pasaulyje jis tampa išsigelbėjimo įrankiu. Kryžių sunku priimti. Atrodo, kad nepajėgsiu. Tikėjimas man sako, jog kryžiaus kaina turi pabaigą. Tai prisikėlimas. Norėdama sulaukti prisikėlimo turiu pasirinkti kryžių. Ir kryžius triumfuoja prisikėlimo šviesoje. Per kryžių nuodėmė pralaimėjo. Nuodėmė bijo kryžiaus, o kol po juo stoviu, esu nenugalima.

Kryžius yra iššūkis mano kasdienybei. Kasdien jį sutinku. Ir kasdien laimiu, nes gyvenimas tęsiasi. Gyvenimas su Dievu, Tikėjimas per kryžių veda pas Dievą. Su kryžiumi būsiu Jo atpažinta. Kol tikėjimas lieka su manimi, tol ir kryžius lieka su manimi, nes aš noriu laimėti. Kryžius yra mano apsauga ir taip pat jis yra iššūkis mano sustabarėjusiam supratimui. Bet tik kryžius galėjo mane paskatinti pasipriešinti nuodėmei, nes pirmasis kryžių pasirinko Jėzus Kristus. Kryžiaus iššūkis rodo, kad tikinčiajam nėra negalima dalykų. Jėzaus Kristaus kryžius viską sutalpino ir palaimino.

Didelis tikėjimo iššūkis yra pasaulis, kuriame gyvenu. Kartais sutarimą su pasauliu sunku pasiekti, nes jo tikėjimas menkas arba jo iš viso nėra. Pasaulis tik garsiai šaukia, vilioja. Ir tuo šauksmu ne kartą yra suviliojęs ir mane. Pasaulis dažnai nemato jokio blogio, nes jo dalis turi jame vietos. Pasaulis nesugeba pasirinkti, tuo labiau pasaulis nepasirinktų kryžiaus, nes netiki jo pergale. Pasaulis netiki Dievo pergale. Jis mato tik save. Vertina viską ir visus pagal save. Pasaulis užmiršta, jog turi pabaigą ir kad jame nėra tiesos.

Pasauliui svarbu turėti daug pasekėjų. Tada jis jaučiasi nenugalimas. Jis yra trumparegis, nes nemato, kiek per amžius pasikeitė pasaulio skelbiamų tiesų. Pasaulis įvaldęs viliojimo meną, jis sugeba netikrus dalykus pristatyti kaip vertybes. Aš tik trumpam užkimbu ant to kabliuko, nes tos „vertybės“ yra ne priimtos, o įbruktos.

Pasaulis nori būti girdimas ir matomas. Jis niekada nesuprato nei tylos, nei nuolankumo. Pasaulis nesugeba rinktis, nes neturi vertinimo kriterijų. Jo pagrindinis tikslas – užkariauti kuo daugiau teritorijų ir suvilioti kuo daugiau žmonių. Jis suvilioja tiek žmonių, kad nebesugeba jų išmaitinti. Jo ištekliai išsekę, nes jis neturi kuo jų papildyti.

Pasaulis vilioja pažadais apie laimę, bet pats niekada nebuvo laimingas. Pasaulis nesugeba pajusti, ką pajaučia tikinti siela. Jis neatpažįsta sielų be nuodėmės, nes jos yra ne iš šio pasaulio. Jos gyvena pasaulyje neprisiliesdamos ir nesinaudodamos pasaulio siūlomoms gėrybėms. Jos žino, kad tos gėrybės tuščios, kaip ir tuščias pasaulis be tikėjimo. Pasaulis eina lengviausiu keliu, eina nesirinkdamas. Jis siekia greitų pergalių, kurios po kurio laiko ištirpsta erdvėje be žymės.

Prieš pasaulį nebūtina kovoti. Tegul jis eina savo keliu. Aš jo neįtikinsiu, kad jis klysta. Bet pamatyti, jog aš suklydau – galiu. Ir tikiu, kad man suteikta galimybė pasitaisyti. Pasaulis tokios galimybės neturi, jis smerkia tuos, pasirenka ne tuos, mato iškreiptą vaizdą. Jis neturi tikėjimo, kad juo pamatuotų savo sprendimus.

Tiesa, pasaulis stabtelėjo prie kryžiaus, bet jį priimti jam pasirodė neįmanoma. Jis taip ir liko nepamatęs kryžiaus pergalės, nes netikėjo.

Pasaulis nėra mano namai. Ir čia aš nepasiliksiu.

Tikėjimo iššūkiai yra nugalimi. Kovojimas su jais suteikia drąsos ir per tikėjimą aš klausiu Dievą, ko Jis iš manęs tikisi. Dievas tikisi iš manęs pergalės, nes visas priemones atidavė jai pasiekti. Todėl man reikia kantrybės, atidumo, įsiklausymo. Su Dievo pagalba aš atsisakysiu nuodėmės, su Dievo pagalba aš priimsiu kryžių, su Dievo pagalba neleisiu pasauliui iš manęs atimti Dievo. Tai mano pasirinkimas.