Trys didžiausios dorybės – tikėjimas, viltis, meilė pasiekia kiekvieno žmogaus gyvenimą. Tos dorybės išskiria tikinčiuosius iš kitų, nes be tikėjimo tų dorybių nepasieksi. Ta viltis dieviška, o meilė besąlygiška. Tikėjimas jas talpina savyje.

Tikėjimo dorybė turėtų pasiekti visus, tačiau uždaros ir nepatiklios sielos žmogus jo nesirenka. Aš renkuosi tikėjimą, nes jis atviras įvairiausiems klausimams ir atsakymams. Atviras Dievo pažinimui. Atviras savęs pažinimui. Tikėjimas nėra vieniša dorybė. Per tikėjimą aš ugdau viltį ir meilę.

Suprasti, kad stoviu po vilties kryžiumi, kviečia tikėjimas. Tikėjimas, nepaliekantis vilties ir viltis, nepaliekanti tikėjimo.

Vilties neįmanoma paneigti. Ji turi dieviškąją galią atgimti. Su viltimi gali atgimti ir mano gyvenimas. Mano gyvenimas man yra svarbiausia. Jis yra visavertis ir turi ateitį, būdamas dieviškoje viltyje. Turi ateitį ir Danguje. Mano gyvenimas įgyja prasmę su Dievu. Gyvenimas man turėtų tapti nuolatine malda. Nuolatine viltimi.

Neviltyje būdama aš nebeįžvelgiu Dievo. Neviltis griauna. Ji gali niekais paversti mano gerus ketinimus, tada aš galiu net susinaikinti. Neviltis viską neigia. Niekada nemato išeities. Nemato meilės. Nemato Dievo.

Neviltis yra akla, nes neturi atramos. Jos spalva yra juoda. Tada ir aš nebematau nieko. Ar galima nuo nevilties pabėgti? Atsigręžus į Dievą, grįžta viltis. Grįžta gyvenimas. Neviltis vengia dieviškosios patirties, nes taip gali būti atpažinta ir atstumta. Jei liksiu su neviltimi, aš būsiu atstumta ir niekada nebebūsiu laiminga. Nevilties kvietimas yra kvietimas į pragarą. Ji čia gerai jaučiasi. Ji gerai jaučiasi, kai aš esu tamsoje ir esu nelaiminga. Bet aš žinau, jog yra kitoks gyvenimas, kad galiu būti kitokia. Einu ten, kur šviesu. Tikėjimas ir viltis mane pasitinka.

Mano tikėjimas kviečia viltį bendradarbiauti. Su Dievu viltis gali neįmanomus dalykus paversti realiais. Viltis turi gėrio ir ateities grūdą, Viltis leidžia tikėtis, kad būsiu išganyta, Dievas yra vilties Dievas, Net ant kryžiaus Jis buvo vilties Dievas, Juo tikėjo Motina Marija ir mylimiausias mokinys, jiems buvo likusi tik viltis. Ji buvo dieviška. Ji buvo iš gilaus tikėjimo. Ar aš pasilikčiau po Kristaus kryžiumi su viltimi? Ar sugebėčiau laukti stebuklo? Ar sugebėčiau laukti gyvenimo, kai mirtis, atrodytų, viską užbaigė. Aš tik žinau, kad visada laukiu Dievo pasirodant. Ir tikiu, kad Jis yra nepaneigimas. Viltis, kad mirtis yra pavaldi Dievui, leidžia man pasilikti po kryžiumi. Mano tikėjimas leidžia. Tikėjimas be vilties nėra tikrasis tikėjimas. Tikėjimas nuo vilties neatskiriamas. Tikintis žmogus yra vilties žmogus.

Viltis su kryžiumi yra galinga, čia esu apsaugota nuo netikro pasirinkimo, netikrų pranašų. Netikri pranašai nesirenka kryžiaus. Nesirenka vilties. Mano kryžius be vilties būtų per sunkus. Taip nesuprasčiau savo naštos prasmės, nežinočiau, kad tos naštos kelionė vieną kartą baigsis. Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus yra didžiausias mano tikėjimo, mano vilties išbandymas. Prisikėlimo pergalė viską atperka. Tikėjimo šviesoje aš suprantu reiškinius, kurie protui nepasiekiami. Protas mato, tikėjimas žino ir laiko tą žinojimą savyje. Tikėjimas yra vidinis žinojimas. Toks žinojimas yra slėpinys.

Priimti Dievo kvietimą – tai priimti viltį. Ji saugo mano gyvenimą nuo juodos spalvos, ji išsaugo mane Dievui. Mane išsaugo Dievui ir meilė.

Manyje yra juodoji pusė, kai neapykanta tampa nevaldoma. Kai ji ateina į mano gyvenimą ir pareiškia teises į savo buvimą su manimi. Neapykanta paneigia ne tik dieviškąjį pradą, bet ir žmogiškąjį.  Neapykanta, atrodytų, gali sugriauti neatstatomai. Bet tik tada, kai jai pritariu. Kartais neapykanta pasireiškia visiškai nepaaiškinamai. Ji kaip negatyvus jausmas stoja prieš tai, kas mylima, brangu ir vertinga. Neapykanta neapkenčia gėrio. Ji nori sunaikinti visą gerumą, kuris yra mano širdyje. Bet kiekviena neapykanta turi pabaigą, jeigu jai nepaklusiu. Aš renkuosi šviesiąją savo sielos dalį, o ir tamsiąją noriu perkeisti. Tai galiu padaryti meilės jėga.

Meilė yra labiausiai laukiama. Meilė yra visų gerų savybių pagrindas. Meilė mane kviečia geriems darbams. Ji persmelkia kiekvieną mano vidaus dalelę, ir tada aš sugebu atsisakyti blogio. Mylėdamas blogo nepadarysi. Meilė turi įvairių išraiškos formų. Ateina kaip geras žodis, apkabinimas, žvilgsnis, palaikymas, atodūsis. Jais matuojama meilė. Nors iš tiesų pati ji yra neišmatuojama. Meilė yra didžiausia gėrio apraiška. Ją galima jausti ir patirti. Ji yra labai laukiama, jos trokštama, jos ilgimasi.

Kaip tikėjimas susijęs su meile? Aš tikiu į Dievą, kuris yra meilė. Tai yra žinoma nuo seno. Be tikėjimo aš nesurasčiau meilės šaltinio. Tikiu, kad Dievas pakvietė mane gyventi iš meilės, nes jokios kitos priežasties nėra. Nes tokį nieką, tuštumą pakviesti tapti žmogumi galima tik iš meilės. Apie tai daug rašoma. Aš vis prisimenu, iš kur kilusi. Iš dulkės su Dievo dvasia. Su Dievo meile. Tikiu, kad meilė yra mano, kaip žmogaus, skiriamasis ženklas. Galima meilę užgniaužti, ją ignoruoti, bet ateina laikas, kai ji pasireiškia kokiu nors pavidalu. Ji gali perkeisti ir mano, ir tų gyvenimus, su kuriais bendrauju. Meilė tyliai siekia aukštų tikslų. Ta meilės tyla prasminga ir daug pasakanti. Toje tyloje jaučiu, kaip pulsuoja meilė.

Tos trys dorybės – tikėjimas, viltis, meilė duotos neatsitiktinai. Be jų aš nebūčiau asmenybė, be jų aš nepatikėčiau Dievu. Tikėjimas, viltis ir meilė sugeba nugalėti nuodėmę, sugeba jos nepasirinkti. Tikėjimo, vilties ir meilės trejybė yra lyg Švenčiausiosios Trejybės atvaizdas.

Manyje gyvas tikėjimas, viltis, meilė ir taip gyvas mano gyvenimas.