Apie šaknis

Kelionė į Izraelį tam tikra prasme yra kelionė į save patį. Viena vertus, tai – priartėjimas prie savo krikščioniškųjų šaknų, prie vieno iš tų trijų kertinių akmenų, į kuriuos besiremdama augo Europa. Atėnai, Jeruzalė ir Roma – be kurio nors iš šių miestų europietiškoji civilizacija būtų buvusi visiškai kitokia nei kad yra dabar. Ši trijų miestų kombinacija yra ir puikus ekscentriškosios Europos tapatybės įrodymas, kaip tai įvardijo Remi Brague‘as. Tai Europa, kuri už tai, kas yra, turi būti dėkinga tiek arabams, tiek žydams, į kurių tautos medį ir jos Dievo patirtį, anot filosofo, esame įskiepyti. Visa tai reiškia, kad, norėdami geriau pažinti patys save, turime nuolatos išeiti už savo ribų, atsiverti. Veikiausiai iš čia ir kyla tas jau šimtus metų nenumaldomas krikščionių troškimas piligrimystei į tai, ką vadiname Šventąja Žeme, o veikiau, anot vieno brangaus brolio jėzuito, turėtume vadinti Šventojo Žeme, t.y. žeme, paženklinta buvimo To, kuris atėjo priminti mums pamiršto kelio pas Tėvą.

Kita vertus, Izraelis reiškia ir neišvengiamą akistatą su nesena ir skaudžia savo istorija, o, dar tiksliau tariant, su istorine atmintimi. Mąstau apie tai Geto kovotojų muziejuje, stebėdamas juodame ekrane lėtai iš apačios kylančias baltas raides. Iš padriko jų kratinio pamažu susidėlioja žodžiai ir pagaliau išaiškėja, kad tai yra miestų ar miestelių, kuriuose kadaise klestėjo žydų bendruomenės, pavadinimai. Gali perskaityti čia ir Vilniaus, ir Kėdainių, ir Kupiškio vardus. Neskubrus raidžių judėjimas yra tarsi simbolis to, kad žydų bendruomenės čia nesusikūrė pernakt. Tiek paskiriems individams, tiek ištisoms bendruomenėms įsišaknyti ir prigyti tam tikroje aplinkoje reikia laiko. Tad užtruko, kol žmonės galėjo pradėti kalbėti apie žydiškąjį Vilnių ar prie kitų vietovardžių pridėti apibūdinimą žydiškas. Tačiau raidės nenustoja judėjusios ir pamažu miestų ir miestelių pavadinimai vėl išsibarsto į paskirų raidžių maišalynę. Tikrovėje išnyksta ne patys miestai, o juose gyvenusios žydų bendruomenės. Taip, Vilnius, Krokuva, Varšuva niekur nedingo, tačiau didžiausio XX amžiaus nusikaltimo iniciatoriai ir vykdytojai pasistengė, kad dingtų žydiškasis Vilnius, žydiškoji Krokuva, žydiškoji Varšuva.  

Apie pradingusius miestus ir kaltę

Po muziejų mus vedžiojusi gidė teigė labai norinti specialiai mums, lietuviams, parodyti vieną eksponatą, kuris ten atkeliavo būtent iš Vilniaus. Tiesa, jo taip ir neišvydome, sustreikavus kompiuterinei ekspozicijos technikai. Deja, nes juk tai – liudininkas tų laikų, kai aplink didžiąją Vilniaus sinagogą šurmuliavo ne tik rabinai ir maldininkai, tačiau ir Abraomo Karpinovičiaus knygoje aprašyti personažai: kantorius Gedalkė, žiemą įdainuodavęs melodijas į arbatinuką ir taip tikėjęsis jas užšaldyti, Žydų gatvės namo palėpėje gyvenęs keistuolis, kuris dar Vilniuje ėmė paišyti ir į apyvartą leisti žydiškus pinigus, dažytojas Karpelis, kuris už vieną ne laiku ir ne vietoje sinagogoje išsprūdusį keiksmažodį gavo užduotį nutapyti vakarinę šventyklos sieną, ar paskutiniuoju Vilniaus pranašu save vadinęs Isersonas, kuris ne tik skelbė artėjančią tragediją, tačiau ir spėjo išbandyti Maušos Englšterno gydymo būdą slogai – panardinimą lediniame Neries vandenyje žiemą. Deja, šiandien tas muziejinis eksponatas, kurio taip ir neišvydome, yra tarsi tremtinys, išplėštas iš savo natūralios aplinkos ir išstatytas visuotinei apžiūrai tam, kad primintų apie tai, kad buvo, buvo kadaise toks Vilnius, kurį dalis jo gyventojų vadino Vilna ir kurio gatvėse girdėjai kalbant jidiš ir hebrajiškai. Išstatytas tam, kad primintų, jog Vilnius daugybę amžių, o tiksliau nuo tada, kai kunigaikščio Gedimino laiškai iškeliavo į Europą, buvo ne tik lietuvių, tačiau ir kitų tautų namai, jų svajonių miestas, šiandien likęs tik prisiminimuose. Būtent namai, o ne tik laikina prieglobsčio stotelė. Primintų, kad Vilnius yra bendro šių skirtingų tautų ir kultūrų triūso rezultatas. Vilnius – miestas, kuriame šūkis „Lietuva – lietuviams“ itin rėžia ausį, piršdamas mintį, kad kiti čia arba nelaukiami, arba geriausiu atveju yra svečiai, kurie turėtų būti dėkingi, kad juos priimame.

Byloja šis eksponatas ir apie kaltę bei būtinybę atviros ir nuoširdžios akistatos su savo istorija. Štai Slavenka Drakulič esė „Kroatė tarp žydų“ pasakoja apie pirmąją savo viešnagę Izraelyje. „Ar jauti kaltę dėl to, ką kroatai padarė žydams?“ – štai tokį klausimą rašytoja ne kartą išgirdo savo apsilankymo metu. Buvo klausiama apie nusikaltimus, kuriuos vykdė marionete nacių rankose buvusi Antės Paveličiaus vyriausybė. Ši Jasenovačo koncentracijos stovykloje nužudė ne mažiau 17 tūkst. žydų. „Ką aš turiu bendro su įvykiais, nutikusiais 1941-1945 metais, dar prieš man gimstant? – štai taip į šiuos klausimus atsakė pati autorė. Taip veikiausiai atsakytume ir dauguma mūsų, paklaustų, ar jaučiame kaltę dėl to, kas vyko Paneriuose, Lietūkio garaže ar Devintajame forte. Gimėme jau po Holokausto tragedijos ir savo veiksmais niekaip negalėjome prisidėti nė prie žydų gelbėjimo, nė prie jų pasmerkimo myriop savoje šalyje.  Juk atsakingas galiu būti tik už tai, ką padariau aš pats. Vis tik, toliau rašo S.Drakulič, situacija visiškai pakito, kai vienas jaunas Jeruzalės dienraščio žurnalistas rašytojos paklausė, ar jos šalyje vyksta diskusija dėl kroatų kaltės Antrojo pasaulinio karo metais naikinant žydus?

Lygiai taip pat vietoje Kroatijos čia galime įrašyti ir Lietuvos vardą. Ar pas mus vyksta atvira ir nuoširdi diskusija dėl Holokausto ir mūsų tautiečių kolaboravimo su naciais? Nuo taip suformuluoto klausimo lengvai išsisukti nepavyks jau nė vienam. Čia jau kalbama apie tai, ar konkreti tauta, konkreti valstybė geba stoti į sąžiningą akistatą su savo pačios istorija, ar geba pripažinti savo nuodėmes ir nusikaltimus. O gal visa tai nutylima, gal mūsų istorinis pasakojimas yra sudaromas selektyviai atsirenkant patogias datas ir apeinant tuos įvykius, kurie lengvai neįsipaišo į tą gražų pasakojimą, kokį norime sekti patys apie save? Jei taip, tai kaip elgiamės patys – ar prisidedame prie tų tylinčiųjų, ar liekame abejingi, kai yra ignoruojamos ar menkinamos kito kančios? Lietuvai šie klausimai itin aktualūs. Neretai istorijoje esame linkę vaizduoti save kaip aukas, tačiau sunkiai pripažįstame, kad mūsų tautiečiai taip pat buvo ir budeliai. Greitai sugebame atrasti įvairiausių pateisinimų, o patys įžūliausi netgi žengia taip toli, kad ima ieškoti pačių aukų kaltės. Kartais trūksta tiesiog elementariausio jautrumo, kai pradedame aiškinti, kad viešas svastikų demonstravimas yra nieko tokio, nes tai esą tik mūsų baltiškasis paveldas. Be to, dažnai esame linkę susitelkti tik ties savo skauduliais ir kančiomis ir pamiršti kitų negandas.

Apie didvyrius

Tiesa, kad mūsų žvilgsnis aprėptų visą istorinį kontekstą, būtina kalbėti ir apie tuos žmones, kurie tyliai, rizikuodami tiek savo, tiek dažnai ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo pasmerktuosius myriop. O tokių turime tikrai daug – pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinti net 831 (http://il.mfa.lt/index.php?226538563) lietuvis. Tačiau kiekvienas mūsų čia pat galime užduoti klausimą sau patiems, kiek žmonių iš šio sąrašo žinome? O juk šie žmonės, savo asmeniniu pavyzdžiu liudiję artimo meilės priesaką, neišsižadėję moralinių principų net ir brutaliausios prievartos, siekusios sutrypti individą, akivaizdoje, nusipelno, kad apie juos būtų kalbama, ypač jaunajai kartai, kuriai reikia idealų, reikia įkvepiančių pavyzdžių. Jų reikia ir kiekvienam iš mūsų ir toli ieškoti jų nereikia, nes jie čia pat, šalia mūsų. Šių žmonių istorijos rodo, kad, norint tapti didvyriu, milžinu moraline prasme, nereikia nė aukšto posto, nereikia galios, nereikia krūvos pinigų. Kad ir kas būtume, galiausiai vis tiek esame įvertinami tik pagal savo poelgius. O artimo meilės principas byloja apie tai, kad su kitais turime elgtis taip, kaip norime, kad būtų elgiamasi su mumis pačiais. Alkstantįjį pamaitink, trokštantį pagirdyk, liūdintį paguosk, parkritusiam padėk atsikelti, persekiojamą priglausk – apie tai byloja ne tik krikščioniškas mokymas, tačiau ir elementariausios humanistinės nuostatos. Daugeliui mūsų šiandien tai atrodo savaime suprantama. Tačiau taip toli gražu nebuvo karo metu, kai dažnai žmogus žmogui buvo tarsi vilkas, kai buvo staiga praregėta, kad po skambiais lozungais iš tikrųjų daug kur slypėjo visiškas moralinis vakuumas, kai savo moralinių įsitikinimų būdavo atsikratoma kaip bereikalingo balasto, trukdančio išlikti.

Mūsų vadovėliai dažnai netiesiogiai perša mums mintį, kad istorija yra žaislas galingųjų rankose. Tačiau turime suvokti, kad dalis atsakomybės guli ir ant mūsų pečių, kad istoriją taip pat lemia ir tai, ką mes sakome ir darome. Nebepakeisime to, kas buvo, tačiau tikrai galime keisti tai, kas yra ir dar bus. Tad belieka pritarti S.Drakulič, kuri teigia, kad pokomunistinėje Kroatijoje nebėra jokio pateisinimo tylėjimui. Nebėra jo ir Lietuvoje. Tylėjimas veda į vengimą akistatos su istorine realybe, kartu jis veda mus pačius į saviapgaulę, savęs įsivaizdavimą geresnių ir moralesnių nei esame. „Stoti akistaton su istorija ir savimi pačiais“ – skelbia prierašas po vienoje iš muziejaus salių kabančiomis Samuelio Bako darbų reprodukcijomis. Būtent to šiandien ir reikia.  

Apie sėbrus ir...

Besidairydamas po Geto kovotojų muziejų, kurį įsteigė žydai, išgyvenę Varšuvos geto sukilimą, neišvengiamai susimąstai apie blogio fenomeną. Į miltus sutrinamos visos naivios neišvengiamos žmonijos pažangos idėjos, kurios dar taip neseniai buvo populiarios. Dabar jau visiems akivaizdu, kad techninė pažanga, materialinių gėrybių gausėjimas jokiu būdu nereiškia moralinės žmonijos pažangos. Priešingai, išvystyta technika amoralių žmonių rankose tampa pragaištingu ginklu. Pasaulis buvo, yra ir bus arena, kurioje kasdien vyksta kova tarp gėrio ir blogio. Vienoje iš muziejaus salių į mus iš nuotraukos žvelgia jau garbaus amžiaus vyriškis, tradiciniu nacių rankos mostu saliutuojantis fiureriui. Jo švarko atlape – ženkliukas, liudijantis narystę Nacionalsocialistų partijoje. „Ką regite šiame veide?“ – pasigirsta gido klausimas. Vieni teigia matą jo veide neapykantą, kiti – aklą paklusnumą vadui, treti kalba apie tai, kad žmogelis atrodo tarsi užhipnotizuotas, pakerėtas. Pažvelgę į paveikslą dar giliau, matome, kad ir aplink esančių žmonių veiduose atsispindi lygiai tas pats. Vadinasi, kalbame jau ne apie individus, o apie masę, kurioje kiekvienas yra atsisakęs savo individualybės ir jaučia bei elgiasi taip kaip visi kiti. Kalbame apie masę, kurios iškilimą puikiai aprašė ir kurios įsigalėjimo baiminosi tiek Jose Ortega y Gassetas, tiek Gustave‘as Le Bonas, tiek tarpukario Lietuvos mąstytojas Valentinas Gustainis. Būtent šiame masės žmoguje glūdi raktas suvokti didžiausias XX amžiaus tragedijas.

Leiskite čia trumpai aptarti puikų Sebastiano Heffnerio tekstą, kurio pavadinimą būtų galima išversti taip – „Sėbrystės efektas“. Šiame tekste vokiečių žurnalistas ir rašytojas, 1938 metais emigravęs iš nacistinės Vokietijos, puikiai atskleidžia masės žmogaus evoliuciją. Viskas prasideda nuo paprasčiausio ir, rodos, nekalto noro įveikti susvetimėjimą, būti į tave panašių žmonių kompanijoje. „Buvo laimė kartu bėgioti rytais, visiems kartu nuogiems stovėti po karšto vandens čiurkšle duše, dalintis siuntinius, kuriuos kiekvienas gaudavome iš namų, kiekvienas paeiliui, kartu prisiimti atsakomybę už iškrėstą išdaigą, padėti ir palaikyti vienas kitą besąlygiškai kasdieniame gyvenime, kovoti kaip vaikams, būti panašiems vienas į kitą“ – rašo S.Heffneris pabrėždamas, kad tokioje gyvenimo tėkmėje paprasčiausiai nelikdavo laiko susimąstyti, nelikdavo galimybės būti pačiam savimi. Visa tai kūrė apgaulingą saugumo ir artimumo atmosferą.

Būtent šis „sėbrystės efektas“ buvo vienas iš siaubingiausių metodų, kurį pasitelkę, anot autoriaus, naciai sugebėjo eliminuoti žmogiškumą, sugebėjo nutildyti ir atrofuoti individualų moralės balsą. Jie sugebėjo ištirpdyti individą minioje, kuria paskui lengvai manipuliavo. „Naciai vokiečiams šį gėrimą davė taip ilgai, kol jie pagaliau prarado supratimą“ – rašo S.Haffneris. Vokiečiai, jo teigimu, nuo pat vaikystės buvo ugdomi kolektyvizmo dvasia – pradedant Hitlerjugendu ir baigiant kariuomene, tūkstančiais stovyklų ir organizacijų. Šis kolektyvizmas, nors ir teigia apgaulingą saugumo ir artimumo vienas kitam jausmą, iš tikro apiplėšia individą. Šis yra „išlaisvinamas“ nuo atsakomybės prieš savo sąžinę, prieš savo Dievą. „Jis daro tai, ką daro kiekvienas. Jis neturi pasirinkimo. Jis neturi laiko apmąstymams. Jo sąžinė yra jo sėbrai, ir jis yra garantuotas dėl absoliutaus išteisinimo tol, kol elgiasi kaip visi kiti“ – konstatuoja S.Heffneris. Vienintelė galima nuodėmė tokioje situacijoje yra nukrypti nuo masės – stovėti, kai visi žygiuoja, tylėti, kai visi šaukia, stovėti, kai visi klūpo, sakyti tiesą, kai visi meluoja, nepasiduoti neapykantai, kai visiems yra įsakyta nekęsti... Ne vienas autorius yra taikliai pastebėjęs, kad masės žmogus yra linkęs ištirpti minioje, slėptis po vėliavomis, uniformomis, skambiais šūkiais. Visa tai skatina jo baimė, kad be šių vėliavų, be šių uniformų jis paprasčiausiai bus niekas, o dabar juk gali išlaisvinti savo instinktus, jaustis dalimi kažko neva didžio, turinčio galią ir jėgą. Apie tai mintiju, žvelgdamas į to nuotraukoje užfiksuoto vyriškio veidą.

...būtinybę ugdyti asmenybes

Šis S.Heffnerio tekstas yra nepraradęs savo reikšmės ir šiandien. Juk Sovietų Sąjungoje žmonės buvo ugdomi panašia kolektyvizmo dvasia, kur, užuot klausęs savo sąžinės balso, turėjai ištirpti minioje, perimti jos elgesio normas, atsisakyti savo mąstymo ir tarsi automatas priimti iš viršaus gaunamas komandas. S.Drakulič labai taikliai pastebėjo, kad komunistiniai režimai galėjo veisti tik mases, tačiau ne individus ar piliečius. To rezultatas – gausybė tų, kurie nesuvokia, kas tai yra asmeninė atsakomybė, kurie amžinai yra linkę dėl savo nesėkmių kaltinti kitus ir dėl to lengvai pasiduoda manipuliacijoms tų, kurie suskumba baksnoti į tuos, tariamai kaltus; turime gausybę tų, kurie geba lengvai keisti savo įsitikinimus priklausomai nuo laikmečio reikalavimų, o savo veiksmus yra linkę teisinti tuo, kad taip elgiasi dauguma. Juk ne vieną kartą tikrai esate girdėję pasiteisinimą, kad taip neva elgiasi visi. Jei visi, vadinasi čia nieko blogo, nes, kas leistina, o kas ne, kas teisinga, o kas bloga tokiam masės žmogui apsprendžia visagalė dauguma. Tad šiandien susiduriame su iššūkiu ir neatidėliotina užduotimi ugdyti asmenybes, t.y. individus, turinčius tvirtas humanistines nuostatas. Tik tokie gali drįsti plaukti prieš srovę, stoti į sąžiningą akistatą su istorija, tik tokie gali kalbėti nepatogią tiesą, nesislapstydami po vėliavomis, skambiais šūkiais ar uniformomis ir neieškodami pritarimo minioje. Be tvirtų asmenybių neturėsime nė tvirtų bendruomenių, nė tautos ar valstybės. Tvirtos asmenybės yra geriausias priešnuodis masių viešpatavimui. Masių, kurios, anot G.Le Bono, lengvai pasiduoda manipuliacijoms ir tėra pajėgios tik griauti ir naikinti, kuo ne kartą galėjome įsitikinti ir patys.