Mano gyvenimas be tikėjimo būtų tuščias. Aš gyvenčiau be tokio džiaugsmo, kurį suteikia tikėjimas Dievu. Gyvenimas taptų beprasmis. Lyg būtų nepalaimintas. Gyvenimas be prasmės varo į neviltį. Gyvenimas be prasmės neturi skonio, nei spalvų. Tai yra grynas nuobodulys. Gyvenimas paliekamas atsitiktinumui. Ten, kur yra Dievas, atsitiktinumo nėra. Viskas Jo valioje, jeigu tuo tikiu ir pasitikiu. Viskas Jo valioje lieka ir tada, kada aš netikiu. Atsitiktinumas nekuria namų, yra atskiros detalės, bet nėra visumos. Jeigu mano gyvenimas be prasmės, tai ir mano vidus tuščias arba užverstas nereikalingais pojūčiais ir patirtimis. Jie nesuteikia gyvenimui prasmės. Prašau Dievą sustiprinti tikėjimą, gilintis į jį, juo gyventi. Mano gyvenimo prasmė yra Dievo Žodis, skirtas man. Skirtas jį išgirsti ir jį vykdyti. Gyvenimo beprasmiškumas yra mano kaltė. Mano neteisingas pasirinkimas. Arba už mane kažkas pasirenka. Aš lieku be savo nuomonės, be balso, aš nesirenku, mane pasirenka. O aš norėčiau, kad mane pasirinktų Dievas. Turiu to siekti, turiu į Jį atsigręžti.

Beprasmiškas gyvenimas yra pilkas, jis nieko nevertina. Jis yra nuolat tuščias lapas. Jis neturi kuo manęs pripildyti. Aš tampu minios veidu, neturiu savojo. Tikėjimas suteikia veidą, išryškina asmenybę. Tikiu, kad Dievas pašaukė mane vardu. Pašaukė į gyvenimą. Į prasmingą gyvenimą.

Gyvenimo prasmės paieškos būdingos kiekvienam. Visi ieškome to, kas pripildo. Pripildo mane tik Dievas. Pasaulis nieko neturi. Pasaulis pats vienas kurti negali. Prasmės paieškos be tikėjimo yra bevaisės. Tos paieškos susiduria su mirtimi. Vien pripažinimu, kad su mirtimi viskas pasibaigia, paverčia visą gyvenimą neprasmingu ir beviltišku.

O su Dievu kiekvienas ir mažiausias darbas yra Jo priimamas, ir tas darbų paveldėjimas grįžta atgal. Aš paveldžiu tai, ką Dievas perkeitė – ir darbus, ir žodžius, ir mintis. Kai tikėdama visa tai atiduodu Dievui, galiu būti rami dėl savo gyvenimo. Tikėjimas, kad Dievas pasirūpins mano gyvenimu, suteikia man tvirtumą. Aš stipri tiek, kiek stiprus mano gyvenimas. Kiek stiprus mano tikėjimas.

Gyvenimo vertė skaičiuojama jo prasme. Bevertis gyvenimas nieko nesukuria. Aš lieku tuščiomis rankomis. Ieškodama gyvenimo prasmės būtinai sutiksiu tikėjimą. Ir suprasiu, kad tikėjimas yra mano ramstis. Gyvenu tikėjimu, nes niekur kitur neradau nei atsakymų, nei prasmingos patirties.

Tikėjimas atneša gyvenimo pokyčių. Kai tikiu, Dievas keičia mano gyvenimą. Be tikėjimo aš – stovintis vanduo, gendantis vanduo. Gyvenimas be tikėjimo negyvas, jis neauga, nepulsuoja. Be tikėjimo gyvenimas tampa našta. Atsisakydama tikėjimo, aš sakau, kad esu laikina. Be ateities. Atsisakydama tikėjimo, aš pasirenku mirtį, stagnaciją. Gyvenimas nebeina niekur. Jokio judėjimo. Jokio tikslo, nes mano pačios iškelti tikslai be Dievo yra trumpalaikiai ir apgaulingi. Tikslas, kad išgyvenčiau kažkaip, paverčia gyvenimą beprasme kova, kur nėra pergalės. Aš atsitrenkiu į sieną. Be tikėjimo jos nesugriausiu. Be tikėjimo aš uždaryta mažame pasaulėlyje ir gyvybė manęs nepasiekia.

Jeigu noriu keisti gyvenimą, turiu ieškoti Dievo. Turiu Jį pasirinkti. Tada mano viso gyvenimo siekis – laimėti amžinąjį gyvenimą ir susitikti su Dievu. Tai pagrindinis tikslas. Su tikėjimu keičiuosi ir pati. Mano vertinimai yra teisingi. Pokyčiai mano viduje yra judėjimas į priekį. Aš galiu nerasti savo vietos pasaulyje, bet svarbiausia tą vietą rasti pas Dievą..

Man nesvarbus pasaulis, nei jo nuomonė. Pasaulio nuomonė yra minios nuomonė. Ji nėra individuali. Ji nėra skirta man. Aš jos nepriimu. Priimdama pasaulio nuomonę, turėčiau gyventi pagal jo taisykles. Tos taisyklės neturi pamato, nei atitinka mano vertinimo kriterijus. Tikėjimas Dievu man diktuoja taisykles. Tai – meilės taisyklės. Aš jomis pasitikiu, nes pasitikiu Dievu. Tikiu, kad Jo buvimas ir mano pasirinkimas pakeis mano gyvenimą. Pokyčius jaučiu bendraudama su kitais žmonėmis, jaučiu, kad keičiasi mano požiūris, ir jie patys keičiasi. Tada aš bendrauju šiltai, dosniai, pagarbiai ir nuoširdžiai. Su viltimi būti išgirsta, pasitikinčiai. Tikėjimas man leidžia pasitikėti savo skleidžiamomis tiesomis. Tikėjimas yra pati tiesa. Per visą gyvenimą kinta ir mano tikėjimas. Jis darosi vis sąmoningesnis. Aš, kaip laisvas žmogus, galiu pasirinkti. Ir klausydama Dievo įkvėpimų pasirenku Jį. Norėčiau, kad aplinkiniai suprastų, jog esu tikinti. Suprastų iš mano gyvenimo.

Mano gyvenimas turėtų išsiskirti drąsa gyventi. Bailumas yra menko tikėjimo pasekmė. Bailumas neturi tikslų. Jis nepajėgus jų susirasti. Baukšti tampu, kai lieku su nuodėme, lieku be gailesčio. Tada baimė yra didesnė už viltį.

Dievo vaikai baimės nejaučia. Jie pasitiki Dievu. Ar aš esu drąsi? Ar keliu didelius tikslus? Ar vertinu savo gyvenimą? Teisingai įvertinti gyvenimą reikia drąsos. Yra sunkumų, netekčių, kurias drąsiai reikia priimti. Priimti kaip Dievo valią. Taip priimdama aš tampu drąsi. Gyvenimas yra kova. Ta kova su tikėjimu visada turi gerą pabaigą. Ta viltis suteikia man drąsos. Tikėdama aš galiu pasiekti, kad gyvenimas taptų harmoningas, kad pasirinkimai būtų drąsūs ir nesiskirtų nuo Dievo valios. Norėčiau ne nugalėti gyvenimą, bet jį gyventi su visu jo įvairiapusiškumu. Nugalėti gyvenimo nereikia, reikia jį mylėti. Kaip Dievo dovaną. Ar aš galėčiau elgtis nepagarbiai su tokia brangia dovana? Aš pažįstu gyvenimą kaip dovaną, įteiktą asmeniškai man. Tikiu, kad ji turi atitikti mano lūkesčius. Aš įsitikinu tuo, kai klausau ir žiūriu širdies regėjimo. Tikėjimu. Pasirinkti tikėjimą taip pat reikia drąsos. Tikėjimas atveria gryną tiesą, kartais skausmingą, kartais su praradimais. Bet aš tikiu tolesniu gyvenimu, ne tik žemiškuoju.

Tikėti amžinąjį gyvenimą yra turėti amžiną ateitį. Tikėjimu suprantu, kad Dievas nekūrė baigtinio gyvenimo. Kaip galėtų būti netobula Jo dovana! Nors sunku įsivaizduoti, kas vyks amžinajame gyvenime, aš tikiu Dievo gerumu. Ir gyvenu taip, kad įrodyčiau sau ir kitiems, jog amžinasis gyvenimas egzistuoja. Tikėjimu amžinasis gyvenimas yra įgavęs pavidalą. Tai nuolatinis laimės pojūtis sutikus Dievą. Tikėjimas, kad siela nemirtinga veda mane į namus, kurių aš ilgiuosi žemiškajame gyvenime. Dievas atsiliepia į mano ilgesį. Tikėjimas tą ilgesį nuramina. Tikėdama žinau, kad galiu su Dievu pasilikti visada, jeigu pasistengsiu, jeigu to norėsiu. Jeigu neužsiversiu Dievo malonei. Tikėjimas malone padeda man prisikelti iš nuodėmių, padeda patikėti amžinaisiais namais. Tikėjimas, kad Dievas taip pat manęs ilgisi ir laukia teisingų mano pasirinkimų, padeda man likti budriai. Tikėjimas, jog Jėzus Kristus gyveno ir kentėjo žemėje dėl to, kad aš rasčiau teisingą kryptį. Jo pasirodymas žemėje yra tam, kad aš tikėčiau. Tam, kad aš mylėčiau. Tam, kad atpažinčiau Dievą. Dievą ir ant kryžiaus ir Dievo prisikėlimu. Kad tikėčiau mane prikeliantį Dievą. Tikėčiau Dievo kvietimu neatsilikti, bet sekti paskui ilgesį į amžinuosius namus.