50 dienų po Paschos žydai iškilmingai mini Dievo įstatymo – Toros gavimą prie Sinajaus per Mozės rankas. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kad tą dieną visi žydai, kaip įprasta, rinkosi į šventyklą dėkoti Dievui, tik Jėzaus mokiniai nesirodė viešai, buvo kartu užsidarę kambaryje.

Ir štai „iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (plg. Apd 2).

Ši Dvasios patirtis perkeičia mokinius iš vidaus. Jie jau buvo gavę Šventąją Dvasią iš Prisikėlusiojo Velykų vakarą, bet dabar Ji ima realiai veikti juose – gimsta Bažnyčia. Kaip kūdikis po 9 mėnesių motinos įsčiose gimdamas išeina į šviesą, taip ir Bažnyčia 50 dienų buvo Jėzaus puoselėjama, ugdoma, mylima ir pagaliau išeina į pasalį. Atsirakinę duris, apaštalai išeina į aikštę skelbti Kristaus prisikėlimo.

Skelbti Kristų – kiekvieno mokinio, ne tik apaštalų reikalas. Ar žmogus pajėgus vien savo jėgomis įtikinamai paliudyti Dievą?

Bernardinai.TV