Sekminių dieną, per Šventosios Dvasios išliejimą mokiniams, Jėzus tarsi atbaigia savęs dovanojimą. Dievas kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia visiškai atskleidžia per Velykų slėpinį, kai Jėzus atiduoda savo gyvybę iš meilės savo mokiniams. Reikėjo, kad jie pirmiausia realiai patirtų aukščiausią Jėzaus meilę, kad paskui galėtų suvokti Dievo – Meilės tikrovę, Dievo, kuris nuolat dovanoja save.

Švč. Trejybės šventė šiais metais susipina su šv. Filipo Nerio liturginiu minėjimu. Šio šventojo charizma gali padėti geriau suprasti Dievo-Trejybės slėpinį.

Evangelijoje girdime, kaip Jėzus pažada mokiniams atsiųsti Dvasią, kuri ves juos į „tiesos pilnatvę“. Šv. Filipas Neris visada ieškojo laisvės ir tiesos. Dievo vaikų laisvė nėra komformizmas ar patogumas, tai – laisvė apsispręsti už Dievą, už meilę. Laisvė – tai neturto dvasia, sugebėjimas priimti visa, ką teikia gyvenimas. Ji neatsiejama nuo nuolankumo – sugebėjimo atsistoti tiesos akivaizdoje, nors ji kartais nėra patogi.

Mes negalime iki galo suvokti Trejybės slėpinio, nesame pajėgūs iki galo pažinti Dievą. Tik tuščios rankos, tuščia, vadinasi, ištroškusi širdis geba priimti vis labiau atsiveriančią tiesą. Nors nėra lengva „kito“ akivaizdoje atsistoti tuščiomis rankomis, tačiau tai vienintelis kelias į tikrą dialogą, į tikrą bendrystę, kurios visi ilgimės ir kurią šiandien švenčiame.

Homilijos autorius yra Šv. Filipo Nerio Oratorijos kunigas, Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios vikaras.

Bernardinai.TV