Tikriausiai pažįstate porų, kurių abu tarsi vaikai siekia laimėti kiekvieną ginčą. O gal esate matęs partnerių, kurių vienas, liaudiškai tariant, yra po padu? Neskubėkite teisti: tas, kuris garsiau kalba, nebūtinai yra agresorius, o tas, kuris tyli, – auka. Savo galią visada rodo abu. Tik skirtingai.

Gėlė dykumoje

Apie kai kurias medžiagas sakoma, kad tai – ir nuodas, ir vaistas, priklausomai nuo dozės ir nuo to, kaip jas panaudosi. Panašiai su galia. Galima ją reikšti garsiai, galima reikšti tyliai, kartais ji būna paslėpta ar atvira. Svarbu, kad abu partneriai ją naudotų adekvačiai, nežemindami kito ir neišsižadėdami savęs, savo jausmų bei norų.

Anot psichologų Vilijos Girgždės ir Viktoro Keturakio, galia visada yra santykis ir ieškoti jo tenka kasdien kiekvienoje situacijoje vis iš naujo. „Svarbu, kad kiekvienas atskleistų savo galią ir tartųsi, kas kam svarbiau, tik taip galima išspręsti ginčą ar nesutarimą“, – sako V. Girgždė.

O tuos, kurie mano, kad jų santykiai su išrinktuoju apsieis be konfliktų, V.  Keturakis ragina kuo greičiau nusiimti rožinius akinius: „Kad negalima pyktis ir konfliktuoti – didžiulis stereotipas. Reikia mokėti pyktis, o po konflikto svarbu sugrįžti. Kai situacija reikalauja karo, o abu traukiasi, tokia pora subliūkšta, nes atsisako galios“, – sako jis.

Tad jei nebijote sulaužyti dar keleto stereotipų, susijusių su galia ir santykiais, kviečiu į pokalbį su šiais psichologais, kurie jau penkerius metus drauge konsultuoja poras ir patys 22 metus yra pora.

Kalbant apie poros santykius, kokiais būdais pasireiškia galios demonstravimas?

Vilija: Aš, visų pirma, manau, kad galia – tai nieko blogo. Ji gali būti atvira, kai diskutuojame, ginčijamės, reiškiame savo norus, net gali tapti nekonstruktyvi, kai rėkiama ar smurtaujama. Galia būna paslėpta, kai vienas iš partnerių nesupranta, kad prieš jį kai kas naudojama. Galią galima reikšti tyliai. Pavyzdžiui, ilgai neatsakoma į užduotą klausimą arba nesiimama veiklos, dėl kurios buvo sutarta. Tai irgi yra galios naudojimas.

Viktoras: Galios derinimas – normalus dalykas. Jis vyksta tarp visų žmonių, bet poroje tai reiškiasi ypatingai. Problema iškyla, kai galia pradedama naudoti siekiant pakeisti kitą žmogų. Kai nepatinka partnerio elgesys, pomėgiai, galima nukreipti galią į save ir derintis prie kito arba nukreipti į partnerį ir bandyti jį keisti. Nukreipus galią į kitą žmogų – atvirai ar paslėptai – kitas tai jaučia ir duoda atsaką. Taip kaupiasi nemalonių sąskaitų, nuoskaudų archyvas. Net į konsultacijas žmonės kartais ateina ne norėdami ką nors suprasti, išmokti, kaip poroje susiderinti, bet siekdami pritaikyti slaptą programą: „Aš atvesiu jums savo antrąją pusę, o jūs ją sutvarkysit.“ Kartais tai net deklaruojama atvirai, tada nuo to ir pradedame darbą.

Vilija: Galia visada susijusi su santykiais: vienas veikia, kitas duoda atsaką. Galią mes naudojame nuolat, tik yra skirtumas kaip. Vienu atveju galios poveikis tave sugniuždo, o kitą kartą tu gali atsakyti – tada kartu galima prieiti prie kokio nors sprendimo.

Vadinasi, nuolat derintis, kartais pasiginčijant, kartais leidžiantis į kompromisą, normalus ir sveikas santykis. O kokios yra ribinės situacijos, susijusios su galios demonstravimu?

Viktoras: Yra du kraštutinumai, kurie reiškia užstrigimą: vienas, kai galios energijos yra per daug ir ji per stipri, kad ją suvaldytum, tada tai nuolat išsprogsta aštriais konfliktais; kita situacija, kai galios atsisakoma, nes vengiama konflikto, tada poroje nelieka energijos ir ji tarsi subliūkšta.

Šiaip konfliktas savaime nėra blogai, tik ne tada, kai jis yra deginantis, pasikartojantis, su smurtu, užgauliojimais. Kai nesuvaldai energijos, ji išsilieja, sudegindama ir tave, ir kitą. Galios atsisakę žmonės jaučia, kad artimas jų kontaktas sukelia didelę įtampą, todėl nusprendžia atsitraukti, nutolsta vienas nuo kito. Abu šie kraštutinumai nieko gero nežada porai.

Vilija: Jeigu abi minėtos situacijos užsitęsia, nėra įvairovės, tada vienu atveju pora tiesiog pavargsta nuo nuolatinių konfliktų, kitu – emociškai atitolsta.

Pavyzdžiui, moteris, kuri namuose augina vaikus, nuolat prašo vyro sugrįžti iš darbo anksčiau, kad ji galėtų išeiti savo reikalais, tačiau jis vis užtrunka. Ar galima sakyti, kad šioje situacijoje vyras tarsi pademonstruoja savo galią, parodo moteriai, kad ji visiškai priklausoma nuo jo?

Viktoras: Tai labai klasikinė situacija, tačiau ji yra dvipusė. Kartais paaiškėja, jog moteris tikisi, kad vyras pats supras, kaip jai tai svarbu. Kai nepasakau visko, bet reaguoju į tai, ką tu turėjai suprasti, su priekaištu ir kaltinimu, tai irgi yra galia. Vyras naudojasi savo laisve, leidžia sau užmiršti. Tačiau taip pat gali paaiškėti, kad negrįždamas jis vengia kaltinimų ir priekaištų. Taigi, vienas kariauja priekaištais, kitas – vengimu. Situacija prašosi karo – konflikto, tikro, gero susidūrimo, nes yra neteisybės momentas, sutuoktinių sistema neveikia. Žmonėms neužtenka žodžių, turi įvykti susidūrimas. Bet jei to vengiama, tada traukiamasi, situacija „subliūkšta“.

Vilija: Situacija reikalauja, kad kiekvienas tiesiog atskleistų savo galią ir tartųsi, kas kam svarbiau, tik taip galima viską išspręsti. Sunku pasakyti, kiek čia buvo moters galios. Kaltinimai ir priekaištai nebūtinai išsakomi iškart, kartais jie pasiliekami kaip koziris kitai konfliktinei situacijai. O kaltinimai yra galia.

Vadinasi, aukos ir agresoriaus vaidmenys, kaip mes juos įpratę matyti stereotipiškai, yra gerokai labiau susipynę? Auka savo pozicijoje irgi yra tam tikras agresorius?

Vilija: Auka lygiai taip pat dalyvauja toje situacijoje, tik tas, kuris atrodo agresorius, garsiai reiškia savo galią, o auka tai daro paslėptai. Net ir smurto šeimoje atvejais, labiau panagrinėjus, visada būna tam tikras tylus žodelis, žvilgsnis, kas nors, kuo užsimenama apie kaltinimą. O kito reakcija gali būti smurtinė. Tai nereiškia, kad tą situaciją sukūrė tas, kuris garsiausiai reiškiasi. Bet atsakomybė visada tenka tam, kuris smurtauja, kuris matomesnis. Taigi, santykis gali būti labai painus. Aišku, smurtas prieš kitą nėra pateisinamas, tačiau reikia suprasti, kad galią kiekvienoje situacijoje naudoja abu.

Kaip dar gali būti susipynęs tas galios naudojimas?

Vilija: Pavyzdžiui, manipuliacija. Kai negaliu tiesiogiai susitarti su savo partneriu, tada taip sudėlioju situaciją, kad jis negalėtų atsisakyti. Galią galima pasiimti arba kaip tik jos atsisakyti. Yra tam tikri vaidmenys ir lūkesčiai, kaip turi elgtis moteris ir kaip – vyras. Pavyzdžiui, moteris galią neretai leidžia rodyti vyrui, nes, pagal visuomenės stereotipus, ji negali reikalauti.

Viktoras: Galia naudojama ir psichologizuojant situaciją. Pavyzdžiui, sakai partneriui: „Tu turi problemų, jeigu jas išspręsi, aš būsiu laimingas (arba baigsis mūsų šeimos nesutarimai).“ Tas, kuris paaiškina situaciją, parodo galią, jis tarsi geriau žino, kaip čia viskas yra iš tikrųjų, bet kas sakė, kad viskas taip ir yra? Vyrai ne visada sėkmingai (ir ne visada taip greitai, kaip moterys) gali pavadinti situaciją ar jausmus, bet supratimą turi, jie juk irgi jaučia.

Vilija: Manoma, kad moterys geriau supranta santykius, nors tikrai nebūtinai taip yra. Vyrai nerimauja, kad per konsultaciją visi palaikys moterį. Iš tiesų, man kaip konsultantei nesinori ginti nei vyrų, nei moterų, man norisi, kad kiekvienas pats panaudotų savo galią ir pats apsigintų.

Iš kur kyla tas, pavadinkim, neadekvatus galios naudojimas?

Viktoras: Tai labai priklauso nuo to, kokia buvo patirtis dar vaikystėje, kai bandėme naudoti galią. Pirmoji agresija – kandimas žindant krūtį, paskui – stalo įrankių mėtymas ant žemės nuo stalo. Svarbu, kaip į tai reagavo tėvai.

Vilija: Jeigu tėvai reaguoja rėkimu, barimu ir bausmėmis, vaikui susiformuoja patirtis, kad ką nors bandydamas (rodydamas savo galią) aš gaunu pylos.

Viktoras: Tada jau suaugę žmonės sako: „Kaip aš galiu ko nors norėti, juk taip įžeisiu kitą.“ Partneris būna nustebęs, juk jis, priešingai, laukia, kada šis pasakys savo nuomonę, išreikš savo norus. Gali susiformuoti ir kitas kraštutinumas – nevaldoma galia. Žmogus daužo, bet net nesuvokia, kad kitoje pusėje – jau šukės. Vaikas nežino, kaip savo galią demonstruoti, bet jei aplinka elgiasi su pagarba jam ir sau, tada jis išmoksta galią naudoti adekvačiai, jautriai aplinkai.

Tai reiškia, kad naudodami galią turime nepamiršti pagarbos kitam?

Vilija: Labai svarbu girdėti kito norus, tada jam nereikia imtis drastiškų priemonių.

Viktoras: Vyrauja stereotipas, kad geros poros nesipyksta. Tačiau mokėti pyktis – labai svarbu. Jeigu aš pykstu, tai nereiškia, kad kitas yra blogas, tai tik parodo, kaip aš jaučiuosi. Per konfliktą svarbu likti savo teritorijoje: aš esu piktas, pasimetęs, negaliu kalbėti – tai tiesa apie mane ir neturiu jos neišsižadėti. Karščiui nuslūgus galima bandyti aiškintis. Jau vien pastanga suprasti, kas įvyko (o ne apsikabinti lyg nieko nebūtų nutikę), labai svarbi. Žmonės turi amžinos santuokos idėją. Bet ta amžina santuoka dažnai pasibaigia amžinom skyrybom. Kai pora gyvena ir sako, kad viskas taip ir turi būti, tai pavojinga. Viskas dėvisi – ir daiktai, ir santykiai, būtina dėti pastangų ir skirti laiko norint juos atnaujinti.

Santykių pradžioje abiem viskas gerai, vienas labiau nusileidžia, kitas – mažiau. Ar galios ir pagarbos klausimas nustatomas būtent tada?

Vilija: Pradžioje pastangų nereikia – viską padaro jausmai. Paskui reikia derintis vienam prie kito, ypač pradėjus kartu gyventi. Tada labai svarbu, kiek ta galia yra abipusė, kiek nusileidžiama, kiek ji neviršijama, kiek ja piktnaudžiaujama. Santykių pradžioje atrodo, kad reikia truputį pasistengti, truputį nusileisti kitam, bet paskui vėl norisi būti savimi.

Viktoras: Gyvena žmonės ir negerbdami savęs ar kito. Jeigu abiem žmonėms tinka toks santykis, tai puiku. Tai nereiškia, kad jie neturi problemų, bet nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kiek jis nori kančios ir apie kokią gyvenimo kokybę svajoja.

Vilija: Nėra kokio nors standarto ar mato, kokia pagarba leidžia porai išgyventi, o kokia – jau ne. Išvis poros gyvenime nėra standartų.

Kartais puoselėjama mintis, kad santykių pradžioje reikia partneriui įtikti, nuolaidžiauti, jį lepinti, o po kurio laiko pradedama priekaištauti dėl nepatenkintų savo paties poreikių.

Viktoras: Poreikių patenkinimo mainų tikisi abi pusės. Tačiau kai iš pradžių darau tai, ko tu nori arba ko, kaip įsivaizduoju, tu norėtum, o paskui tikiuosi, kad tu padarysi, ko noriu aš, tai akivaizdus galios demonstravimas.

Kaip skiriasi galios žaidimai šeimose, kurios turi vaikų ir kurios neturi?

Viktoras: Dažnai grasinama partneriui, kad skyrybų metu atimsiu vaikus, neleisiu su jais susitikinėti.

Vilija: Vaikas gali būti pasirenkamas kaip objektas, reikalingas nesutarimams spręsti. Tačiau neturintieji vaikų randa kitų objektų – vieno iš partnerių tėvus, turtinius santykius ir pan. Taigi, esmė ne kas yra objektas, o tai, kad žmonės savo santykius aiškinasi per jį, užuot tai darę tiesiogiai. Tai priklauso nuo sąmoningumo, kiek aš sugebu atpažinti, kas vyksta, pažvelgti į save, ką aš darau, kad sukeliu tokius jausmus, ar kodėl man kyla tokių jausmų.

Kiek porų santykiai yra veikiami visuomenės stereotipų ir kokių?

Viktoras: Vienas didžiausių stereotipų, kad reikia surasti savo antrąją pusę, su kuria poroje būtum kaip vienas. Žmonės, palaikydami tokius santykius, praranda save. Pavyzdžiui, pagyvenusi pora nueina pas gydytoją, šis klausia, kuo vyras skundžiasi, žmona vardija jo simptomus, o vyras tyli. Žmogus visai nebeturi nuomonės, nežino, ko norėtų valgyti ir pan. Visuomenei tai atrodo gražu. Bet kita vertus, dabar akcentuojama, kad svarbu yra asmenybė, savasis „aš“.

Vilija: O turėdamas tokius santykius po penkerių metų žmogus pamato – nebėra manęs, esame tik mes. Tai puikiai iliustruoja mada kabinti spynas ant tilto ir išmesti raktą. Koks dar susirakinimas?

Viktoras: Tarsi kaliniai su prižiūrėtoju. O iš tiesų, tam, kad pora darniai gyvuotų, reikalingas ryšys, kuris įmanomas tik tarp dviejų polių, dviejų asmenybių. Tarp susiliejusių ryšio nereikia, nes jie yra viena. Manoma, kad jeigu jau prisiekei amžiną meilę, tai visam gyvenimui, bet man atrodo, svarbu suvokti, kad tai nėra savaime suprantama, kad tai yra kiekvienos dienos klausimas vis iš naujo. Priesaika yra gražu, bet to neužtenka.

Vilija: Galbūt laimingą santuoką ne tais klijais bandoma klijuoti. Klijai turėtų būti pažadas būti nuoširdžiam, dalintis, kalbėtis apie viską, kas nutinka gyvenime. Toks požiūris suteikia judesio, atsinaujinimo laisvę, tada ir krizes pereini. Juk krizė ir yra tada, kai darai tą patį, ir yra blogai. Žmonės tokioje situacijoje dažniausiai dar daugiau daro to paties. Krizė yra proga pergalvoti santykius ir pereiti į kai ką kita.

Tekstas spausdintas žurnale AŠ IR PSICHOLOGIJA