Ateizmas yra plačiai paplitusi ideologija, įmanoma tik krikščionybėje. Yra silpnesnių ir stipresnių ateizmo formų, tačiau nė vienos nepaneigiamos. Vis dėlto krikščionys neturėtų kategoriškai atmesti ateizmo, kuris kelia klausimus, provokuojančius kritiškiau pažiūrėti į savo santykį su savo religija. Ateizmo formas, paplitimą, santykį su krikščionybe paskaitoje apie krikščionybės pagrindus plačiau aptarė filosofas Naglis Kardelis.

Kalbėdamas apie ateizmą, N. Kardelis pateikė porą žiūros į šią ideologiją iš krikščioniškosios pozicijos taškų. Pirmasis yra požiūris į ateizmą kaip į priešišką krikščionybei ideologiją, o antrasis – bandymas ieškoti pozityvių ateizmo aspektų. Pastarasis požiūris galbūt atrodytų nepriimtinas krikščioniui, tačiau iš tiesų ateizmas krikščionims gali padėti į save pažvelgti kritiškai, iškelti klausimą, kokie krikščioniški dalykai sukuria ateizmą, ir tokiu būdu augti. Ateizmas gali padėti atsisakyti dalykų, kurių derėtų atsisakyti, neatsisakant krikščionybės esmės. Ateizmas gali padėti suvokti, kokie dalykai žmones erzina krikščionybėje, kad šie stoja į ateistų pusę.

Ateizmo kaip kryptingos ideologijos esama tik Vakaruose. Pavyzdžiui, tarp islamo ar kitų religijų išpažinėjų gali būti kitaip mąstančių žmonių, tačiau ten nėra vietos kritinei mąstymo nuostatai – ateizmui. Tik krikščionybėje egzistuoja ateizmas, nes ji yra atviriausia laisvam mąstymui. Krikščionybė visuomet buvo save tikrinanti, savęs klausianti ir kritiškai formavusi religija. Ateizmas atsirado krikščioniškoje Antikoje ( gr. a raidė reiškia neigimą, theos – Dievą ) , bet tarp graikų nebuvo radikalių ateistų. Tokie filosofai kaip Demokritas, kuriuos siejame su materializmu, nėra ateistai. Jie pripažino dievus, kurie sudaryti iš atomų, tiktai tie dievai buvo suvokiami kaip materialūs asmenys su savo siela ir kūnu. Materialistai nepripažįsta nemirtingumo, tačiau pripažįsta dievus.

www.sxc.hu

Kokios yra ateizmo formos ir kas skatina žmones atmesti krikščionių Dievą? Dažniausiai aptinkama ateizmo forma yra susijusi su tikėjimu mokslo pažanga. Šiuolaikinis žmogus mano, kad turi nuolat tobulėti scientizmo nubrėžiama kryptimi. Šioji ateizmo forma yra grindžiama mintimi, kad mokslas viską paaiškina. Tačiau mokslas neatranda žmogiškosios esmės pėdsakų, neatranda Dievo. Mokslininkai nepagrįstai atmeta Dievą ir vis dėlto dauguma mokslininkų, kurie padarė didžiausią įtaką XX a., Dievo neatmetė arba nebuvo kritiškai nusistatę Jo atžvilgiu. Pavyzdžiui, Einšteino raštuose yra daug Dievo paminėjimo atvejų: jis kreipiasi į harmoniją, kalba apie pasaulio stebuklą, ir tai yra referencija į Dievą, nors ir nenukreipta į konkrečią religiją.

Paprastas žmogus mano, kad mokslas daug ką paaiškina, kad mokslas žada pažangą, tačiau paprastas žmogus negali išmanyti įvairių teorijų ir mokslą patiria tik tiek, kiek jam leidžia žiniasklaidos priemonės. Pažadai, kad mokslininkai žada pažangą, žada tai, ko negali pažadėti. Bėda ta, kad į mokslą įtikėję žmonės laiko jį aukščiausia instancija. Paprastą žmogų filosofas Kardelis apibūdina kaip tokį, kuris, būdamas nesusipažinęs su Antika ir krikščionybe, yra vienpusio plokščio mąstymo ir laiko mokslą savo religija. Jei žmogus neturi egzistencinių patirčių, mokslo raida, o ne jo paties gyvenimas ima tapti aukščiausia instancija, kuriai galima paaukoti viską – net gyvybę. Toks žmogus tiki tai, ką teigia mokslas, nes jis negali tų dalykų žinoti. Taigi nėra gryno pažinimo be tikėjimo elementų. Mokslas – tai blogesnė religija už bet kurią kitą. Įtikėjusiems į mokslą keista, kad žmonės tiki Dievu, kurio nėra matę, bet patys tiki juodosiomis skylėmis ir kitais dalykais, kurių nemato, tačiau tikėdami mokslu neva gali aprėpti, patirti. Tokie žmonės visa, kas ateina iš tradicijos, laiko senienomis, ir ne tik teologijos, bet ir filosofijos lauke. Teologijos atmetimas veda link filosofijos atmetimo. Neva reikia gyventi čia ir dabar, ir tik toji tikrovė yra tikra, o teologija, filosofija, menas yra seno pasaulio paliudijimas ir gali užimti tik muziejaus eksponato pozicijas, o juk Aristotelio, Platono filosofijos yra gyvos ir šiandien. Aptartoji ateizmo forma ypač plito XVIII a. Apšvietos epochoje Prancūzijoje, kai religija buvo laikoma tamsuoliškumo apraiška.

Jean Paul Sartre (1905-1980)

Antroji ateizmo forma reiškiasi filosofiniais apmąstymais, turinčiais specifines nuostatas. Tikėjimas, religija yra konkrečiai fiksuotas reiškinys, nesuderintas su laisvu mąstymu. Tokia pozicija būdinga filosofams egzistencializtams. Vienas iš egzistencialistų – Sartras – teigė, kad žmogus turi laikytis laisvės kaip didžiausios vertybės, ir atmesti Dievą, kuris kelia tam tikrus reikalavimus. Laisvė suprantama kaip nesuderinama su Dievo buvimu. Dievas nėra atmetamas, tačiau teigiama, kad įsipareigojus laisvei Dievo nebėra.

Filosofiniu požiūriu negalima griežtai nei įrodyti, nei paneigti Dievo buvimo. Tie, kurie Dievą neigia, neigia ne dėl to, kad turi įrodymų, bet remiasi aplinkiniais keliais. Heideggeris teigė, kad jei esi filosofas, negali būti ir krikščionis, negali suderinti šių dalykų. Panašiai kalba ir A. Šliogeris, kuris sekuliarizuoja gamtą, tačiau nepripažįsta Dievo kaip asmens. Ateizmas, agnosticizmas įmanomi tik Vakaruose. Tik laisvas žmogus gali būti atsakingas, o krikščioniškoji tradicija iš tikinčio reikalauja prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir mąstymą. Krikščionybėje laisvė ir laisva valia yra pripažįstamos, ir krikščionis turi įsipareigojimus, todėl teiginys, kad laisvas žmogus negali būti krikščionis, neišlaiko kritikos, tokia tezė yra paprasčiausiai neadekvati. Laisvė ir egzistencializmas yra pagimdyti krikščionybės, ir tai iliustruoja tie filosofai krikščionys, kurie atsisakė krikščionybės. Taigi tie filosofai, kurie teigia, jog laisvė ir krikčšionybė yra nesuderinamos, atmeta patys save.

Sigmund Freud (1856-1939)

Trečioji ateizmo forma reiškiasi tuo, jog jos atstovai vadovaujasi filosofine nuostata, kad religija – tai danties užkalbėjimas. Dievo idėja jiems tėra gražus prasmės surogatas. Šios ateizmo formos atstovai apie religiją kalba kaip apie vaistą, išsigelbėjimą pasaulyje, kuriame nėra šilumos, kaip apie priešnuodį prieš gniuždantį klimatą. Z. Froidas teigė, kad Dievo idėja siūlanti išsigelbėjimą ten, kur Jo negali būti. Religija yra žmogaus siekis turėti tėvą, į kurį gali atsiremti, gyventi jaukiame pasaulyje. Apie tikėjimą į Dievą kalbama kaip apie iliuzijos, neurozės ir infantilizmo apraiškas. Žmogus nori įsivaizduoti tikrovę kaip prasmingą, ir religija reikalinga tam, kad būtų įžvelgiama visatos prasmė, žmogiškumas. Vis dėlto žmogaus mąstymas yra sukonstruotas pagal tikrovės parametrus. Teiginys, kad vienaip įsivaizduoti yra tikroviškiau negu kitaip, yra nelogiška. Fizikas, kuris galvoja, kad visatą gali suardyti į daleles, yra infantiliško mąstymo. Neturime prieigos, kuri leistų paneigti teologiją, nes jei visata įsivaizduojama kaip tokia, kurią galima iškonstruoti, vadinasi, ji buvo ir sukonstruota.

Yra ir tokia nuostata, kad religija žmogų uždaro tarsi celėje kaip kokį Liudą Vasarį. Vieni sako, jog tikima, nes norima matyti pasaulį rožinėmis spalvomis, kiti tą spalvą mato kaip juodą. Tie, kurie laikosi šios pozicijos, nori krikščionybę paneigti, bet nežino, kaip tą padaryti. Nesusikalbėjimas tarp rožinės ir juodos pusių atstovų parodo, kad visa ateistinė pozicija yra neadekvati, nes vieni religiją puola dėl vienų, kiti – dėl kitų dalykų.

Yra ateistų, kurie nori, kad Dievas būtų, bet netiki, kad Jis yra – tai beveik šventas ateizmo variantas, susijęs su klaidingais spėjimais ir tikėjimo stoka. Jie įtikėtų Dievą, jei rastų racionalų pagrindimą. Kiti ateistai yra tikintys ir bijantys. Jie neva krikščioniškai elgiasi gyvenime, skelbiasi esą krikščionys, bet daro blogus darbus. Dar viena ateizmo forma yra neapsisprendimas. Neapsisprendusieji, kaip iš tikrųjų yra, neturi nei argumentų už, nei prieš, bet Dievo idėja jiems atrodo ydinga. Tai dažnai pasitaikanti ateizmo versija. Tie, kurie nori gyventi laisvai, eksperimentuoti su gyvenimu, gyventi „džiazuodami“, yra šio ateizmo pusėje.

Sunkiausiai įveikiama ateizmo kryptis yra susijusi su blogiu. Ateistai teigia, kad blogio egzistavimas yra nesuderinamas su Dievo egzistencija. Blogis pasaulyje yra toks ryškus, jog paneigia Dievo egzistavimą. Apie šią problemą kalbėjo ir F. Dostojevskis savo romane „Broliai Karamazovai“. Tai labai stipri pozicija, bet ji nėra nepralaužiama pozicija. Bulgakovas Dievo buvimą grindžia velnio egzistavimu,. Blogis rodo šėtoniškų jėgų egzistavimą, o šėtonas nurodo Dievą, todėl argumentas nėra nepaneigiamas. Jei egzistuoja blogis, jis negali atsirasti iš gamtos. Vadinasi, yra šėtoniškoji pastanga – kitaip neįmanoma paaiškinti blogio. Jei egzistuoja šėtonas, negali nebūti jo priešybės – Dievo. Esama ir požiūrio, teigiančio, jog Dievas ir šėtonas yra tas pats ir visa tikrovė yra šėtoniška, tačiau tokia pozicija yra iškreipta ir liguista.

Taigi patys primityviausi ateistai yra tie, kurie remiasi scientistiniu požiūriu. Su jais dorotis lengviausia. Jie gali būti geri mokslininkai, tačiau pasaulėžiūros klausimais jie apgailėtini. O tokių filosofų kaip Sartras pozicijos gali būti paneigiamos, tačiau jos išbando krikščionybę, neleidžia jai užmigti ant laurų, leisdamos savo mąstyme atpažinti primityvizmą, silpnumą, naivumą. Šie ateistai parodo krikščioniui tuos trūkumas, kurių jis gali atsisakyti, tačiau tik tų, kurie nesusiję su pagrindine krikščionių dogmatika. Tai krikščionims leidžia į save kritiškiau pažiūrėti, tai tarsi mąstymo skaistykla. Krikščionybė išliko tik todėl, kad ji susijusi su laisve ir laisvu individu, kuris mąsto, kuris yra autoironiškas, kuris nukreipia relfeksiją į Dievo sampratą, kuris valo stabo elementus iš Dievo sampratos. Kitose tradicijose to nėra, nėra savo pagrindų užklausimo. Ateizmas yra ne kas kita kaip tamsioji krikščionybės pusė, kuri meta iššūkį patiems krikščionims.

Karolina Šiaulytė

„Ateitis“ 2013 m. Nr. 9