Išreikšdama dėkingumą Dievui Jam kartu pasakau, kad visiškai Juo pasitikiu ir Jam atsiduodu. Ypač jeigu aš esu dėkinga už tai, kas man nepatinka ar kas mane skaudina. Jeigu sugebu taip pasielgti, tai peržengiu savo žmogiškąjį ribotumą ir visai susivieniju su Dievo valia. Šitaip dėkodama aš visiškai atsiduodu Dievui. Tada Jis gali veikti manyje be kliūčių, kurias statau tarsi gynybinę sieną nuo savojo gyvybės Šaltinio. Kai nuo Dievo bėgu, prieštarauju ar priekaištauju Jam, užveriu visas kitas galimybes augti Dieve.

Dėkingumas yra atsigręžimas į Dievą. Atsigręžimas kartu yra ir Dievo priėmimas. Dėkodama priimu Dievo sprendimus, kad ir kokie jie būtų. Džiaugtis viskuo, kas ateina iš Dievo rankų, padeda nuolankumas. Nuolankus žmogus visada dėkingas Dievui. Mano nuolanki laikysena jau yra dėkingumas. Bet aš turiu būti labai stipri, nes dažnai nesuprantami Dievo sprendimai: skaudūs ir, atrodytų, nepelnyti, neleidžia man dėkoti. Aš jau greičiau priekaištauju Dievui, pykstu. Bet juk mano žvilgsnis toli nesiekia, nežinau visų sąsajų savo gyvenime ir tuo labiau sąsajų žemiškojo ir dangiškojo gyvenimo. Dievo žvilgsnyje yra visa mano ateitis, todėl dabartį Dievas parenka būtent tokią, kuri derėtų su mano ateitimi, su mano amžinybe.

Aš turiu būti labai stipri ir tokiai tapti padeda malda. Iš tikrųjų kiekvieną maldą turėčiau pradėti dėkodama. Pirmiausia dėkodama, kad štai šią akimirką galiu melstis. Kad pažįstu Dievą, kad galiu į Jį kreiptis. Dėkingumas priartina prie Dievo. Dėkoti už Dievo valią turi būti mano gyvenimo tikslas. Tikslas to išmokti. Ir jeigu ne visada pavyksta, atsiprašyti Dievo ir vėl dėkoti. Dėkodama parodau Dievui, kad Juo visiškai pasitikiu. Tikiu, kad Dievas mane veda artimiausiu keliu į Dangų. Dievas yra mano tikslas. Todėl žiūriu į viską, kas vyksta, ar tai artina mane prie Dievo. Dėkingumas Jam tikrai artina. Aš nusiraminu. Nugaliu baimes, ateities nežinomybė manęs nebebaugina.

Dėkoju Dievui už praeitį, dabartį ir ateitį. Mano praeitas gyvenimas yra mano istorija. Ir dėkoju Dievui už tokią istoriją, kurią kūriau Jo padedama. Mano istorijoje atsispindi visa mano siela. Aš atpažįstu save, vis einančią einančią. Einančią į amžinybę, kiekvieną savo žemiškojo gyvenimo etapą patvirtinu dėkodama. Dėkodama aš jaučiuosi lyg vaikas, kurio dėkingumas yra jautrus ir be išskaičiavimų. Suaugusi kartais dėkoju bandydama nusipelnyti prielankumą. Dėkoju norėdama pasirodyti prieraiši, dėkoju tiesiog nenorėdama pasirodyti nedėkinga.

Dėkingumas Dievui turi prasidėti nuo pirminės priežasties. Todėl, kad Dievas pakvietė mane į gyvenimą. Kad aš gyvenu, esu asmuo, esu Dievo ir žmonių šaukiama vardu ir pažįstu save kaip kuriančią, bendraujančią, turinčią ateitį, ateitį net amžinybėje. Dėkoju Dievui už tai, kad Jis leido man save pažinti ir per Jėzų Kristų priartėti prie Dievo Tėvo. Aš dėkinga, kad Viešpats Jėzus Kristus tapo žmogumi ir savo mirtimi mane atpirko. Kas būčiau be savo Atpirkėjo? Aš būčiau beklaidžiojanti pasaulyje be vilties kada nors su grįžti pas Dievą. Mūsų Viešpaties tapimas žmogumi ir atpirkimas neįsivaizduojamas protu, tik mylint galima suprasti ar tik nujausti, kokia gili begalinė ir viską aprėpianti yra Dievo meilė, kuri nuvedė Jį ant kryžiaus numirti už mane. Už atpirkimą turiu nepaliauti dėkoti, nes pati esu nepajėgi pakeisti savo sielos būklės. Nepajėgi gyventi visaverčio gyvenimo, nepajėgi priartėti prie Dievo, nepajėgi Jo pamilti.

Kad pamilčiau Dievą, Dievas turėjo pirmas mane pamilti. O Jo meilė man yra amžina. O ar mano meilė Dievui amžina? Deja, mano nuodėmės išduoda tą meilę ir vėl aš lieku be nieko. Bet tai laikina, jeigu gailiuosi ir noriu taisytis. Dėkoju Dievui, kad paliko išpažintį ir suteikė galimybę priimti šventąją Komuniją. Dėkoju už tai, kad Dievas paliko galimybę grįžti. Aš grįžtu dėkodama už tą galimybę.

Dėkoju už Bažnyčią. Tai yra mano dangiškieji namai žemėje. Čia šv. Mišiose sutinku mane aplankantį Dievą duonos ir vyno pavidalu. Tikrą Viešpatį, kuris ir dabar liko mūsų bažnyčiose. Bažnyčia yra ta vieta, kur susitinku Dievą arčiausiai savo sielos. Bažnyčia yra slenkstis, kurį peržengus paliekamas žemiškasis gyvenimas, kur suprantu, kad žemiškasis gyvenimas yra laikinas. Bažnyčia yra mano sielos sala. Čia tvyro dieviška atmosfera. Jėzus Kristus yra mano sielos atrama. Švenčiausiame Sakramente bažnyčioje Viešpats paslėpė savo galią. O meilę iškėlė kaip akivaizdų įrodymą savo atsidavimo ir gailestingumo. Švenčiausiame Sakramente Viešpats atsako į mano sielos ilgesį, sielą nuramina, sustiprina, kviečia pasilikti kartu su Juo. Kviečia dažnai aplankyti bažnyčioje Švenčiausiąjį Sakramentą. Ir dėkoti Viešpačiui, kad paliko šį stebuklingą ženklą kaip pagalbą mano išganymui. Bažnyčia yra Švenčiausiojo Sakramento namai.

Dėkoju Dievui už kunigus. Be jų mano siela jaustųsi ne tokia saugi. Kunigai per Jėzų Kristų dovanoja man atleidimą dėl nuodėmių. Kai prisimenu kunigą, tai visada įsivaizduoju jį, laikantį šv. Mišias ir klausantį išpažinčių klausykloje. Viešpats suteikė galią kunigui perkeisti duoną ir vyną Dievo Sūnaus Kūnu ir Krauju. Davė galią Viešpaties vardu atleisti nuodėmes. Kunigas yra mano palydėtojas pas Dievą. Jis savo atsidavimu Dievui rodo pavyzdį, kaip reikia sekti Viešpačiu ir Juo pasitikėti. Kaip Jam dėkoti. Dėkoju Dievui už kunigus, kurie paaukojo gyvenimą vien Dievui, kad galėtų Jį liudyti visu savo gyvenimu. Kunigas yra Dievo liudytojas, o aš to iš jo mokausi.

Dėkingumas yra tokia savybė, kuri nereikalauja daug pastangų, nereikia dėl dėkingumo kažko atsisakyti. Tereikia tik įsiklausyti ir pajusti tokią tikrovę, kurią pajutus Dievui visada atrasiu už ką dėkoti. Atvira širdimi visada pajėgsiu dėkoti ir likti ištikima Dievui.