Spaudos dienos proga žurnalistę Kauno kultūros ir meno savaitraščio Nemunas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją, Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkę Gražiną Viktoriją Petrošienę, savo profesijai atidavusią jau beveik penkis dešimtmečius, kalbina Regina Jasukaitienė.

Gražina Viktorija Petrošienė. Savaitraščio „Nemunas“ archyvo nuotrauka

Kada supratote, kad norite tapti būtent žurnaliste? Esate kilusi iš Žemaitijos. Provincijos vaikui anuo metu žurnalistika buvo egzotiška profesija. Reikėjo ne tik drąsos, bet ir rekomendacijos – žinučių, straipsnių į spaudą… Kada ėmėte rašyti? Kas Jus padrąsino?

Baigiau Viduklės vidurinę (dabar Simono Stanevičiaus gimnazija) mokyklą. Nesijautėme esą iš provincijos... gal todėl, kad turėjome labai šviesius senosios kartos mokytojus. Net ir pati dabar galvoju – kada, iš kur ir kaip ta mintis įsikalė man į galvą. Tik pamenu, kai pasakiau savo norą mamai, šioji kiek patylėjusi tarstelėjo: „Tai visą gyvenimą ubage būsi“. Matyt, pasvajodavo, kad neblogai besimokanti duktė rinksis kokią prestižinę, medikės ar teisininkės profesiją. Susirašinėjau mokykloje su tėvelio pusbroliu iš Amerikos, jis buvo žurnalistas. Gal ta sėkla iš ten pasisėjo? Besimokant antrame kurse buvau susižavėjusi tuo metu atsiradusiu universitete psichologijos kursu. Net buvo parūpę pereiti, bet išgąsdino matematikos egzaminas. O psichologija domėjausi ir toliau, savarankiškai – labai jau artimos abi profesijos. Tais metais, kai stojau, turintiems trejų darbo metų stažą buvo taikomos lengvatos. „Susiveikiau“ kažkokią darbo pažymą...Turėjau ir rašinių rajoninėje spaudoje. Vidurinę baigusių jauniklių buvome kurse tik keletas. Visi kiti jau solidūs, po armijos, padirbėję...

Sovietmečiu žurnalistika smarkiai skyrėsi nuo dabartinės, laisvosios. Jaunajai kartai šitai suvokti sunku. Oficialioji spauda anuomet buvo sovietinės valdžios ruporas. Kaip Jums sekėsi neišduoti savo vertybių? Gal kultūrinėje spaudoje tai buvo lengviau suderinti?

Pradėjau savo žurnalistinį kelią ne nuo kultūrinės spaudos. Pirmaisiais studijų metais praktikas atlikau Raseinių rajoniniame laikraštyje. Jau parašius pirmuosius rašinius teko skaudžiai nusivilti – to negalima rašyti ir ano. Tas yra kažkieno giminė, anas ano ir t.t. Buvau amžina teisybės ieškotoja nuo vaikystės, taigi ir tuomet akiplėšiškai išdrožiau sekretoriate – tai gal geriau pasakykite iš karto, ką ir apie ką galima rašyti? Aišku, vyrams redakcijoje tai sukėlė tik šypseną. Kitą vasarą išvažiavau į Vilkaviškio r. redakciją. Tačiau geriausias žurnalistikos pamokas, kad ir kaip bebūtų keista, gavau pradėjusi dirbti Kaune daugiatiražiniame savaitraštyje „Statybų pastoliuose“. Negana to, kad apie statybas neišmaniau nieko, redaktorius buvo „kietas“ partietis. Tačiau užgrūdino kasdienybė, atsakomybė prieš žmones, apie kuriuos parašius nereikėjo gėdytis savo darbo ir galėjau sutikusi ramiai pažiūrėti jiems į akis. Peikti ar kritikuoti buvo lengviau, nei „pergirti“ kokį darbo spartuolį. Suvokiau, kad žmogui neturi būti gėda prieš bendradarbius, prieš šeimą. Privalau jį pažinti, suprasti ir atskleisti jo asmenybę. Jei tavo pašnekovas pasakydavo „čia ne spaudai“, užversdavai blonknotą ir išklausydavai jį. Niekada nekilo net mažiausia pagunda pasinaudoti žmogaus atvirumu. Tik visuomet drebančia širdim laukdavai – kada ir kur redaktorius „prikergs“ kokį sakinį, kad visi šie pasiekimai vardan kokio partijos suvažiavimo garbei. Juokaudavom, kad jei ne koks vado šimtmetis, tai kiaulė ir paršiukų tiek neatsivestų, ir karvė pieno tiek neduotų. Bet manau ir skaitytojai buvo išprusę – puikiai mokėjo atsirinkti kas, kur ir apie ką. Tik labai svarbu būdavo, kad liktų neišbrauktas vienas ar kitas užkoduotas tavo žodis ar sakinys. Čia bedirbdami sulaukėm ir Atgimimo. Tuomet va, jau reikėjo pačiam spręsti, ką ir kaip rašyti, susivokti, o savikontrolės ir vidinio cenzoriaus balso klausytis reikėjo mokytis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atkūrus Lietuvos žurnalistų draugiją, kurios įkūrėjas buvo Juozas Tumas–Vaižgantas, nedvejodama įstojote ir tapote aktyvia nare. Kokios šios draugijos nuostatos Jums artimos?

Prieš tai buvau žurnalistų sąjungos nare, jau buvome spėję atkurti ir nepriklausomą LŽS. Tuo metu buvau viena iš steigėjų ir dirbau pirmo Lietuvoje privataus ir atkurto laikraščio kaimui redakcijoje. Sudėtingas buvo metas. Vėl naujas išbandymas: žmonės grįžo dirbti savo žemę, sudėtingai besiklostanti žemės reforma, įvairių žemdirbiškų prieškario organizacijų atkūrimas, sudėtingi kaimo žmonių santykiai. Kolegos, netgi buvę kurso draugai, tuo metu dar tebedirbę buvusiuose „organų“ leidiniuose pasišaipydavo, replikuodavo. Vėliau, perėmus jų leidinius kitiems šeimininkams, vėl keitė kailį ir rašymo plokštelę. Mūsų keliai skyrėsi. Tik keista, kad būtent žurnalistų atmintis tokia trumpa – net kelių dešimtmečių istorijos šiandien nenorima prisiminti. Lietuvos žurnalistų draugijoje esu nuo pat jos steigiamojo susirinkimo. Apskritai, esu tos nuomonės, kad ir kokioje redakcijoje bedirbtum, kokiai profesinei organizacijai bepriklausytum, turi laikytis žurnalisto profesinės etikos kodekso. Dažnai tenka girdėti, kad šiandien galioja redaktorių etikos kodeksai ir ne visuomet priimtini. Bet tavo valia yra pasipriešinti, o jeigu reikia, tai ir pasitraukti. Neišvengiau ir aš pati to.

Šiuo metu esate Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė. Kokios žurnalistikos siekia ši draugija? Ar turite daug pasekėjų?

Pirmininke esu su pertrauka jau ne vieną kadenciją. Kartais kyla noras pasitraukti ir ramiai atsidėti savo darbams. Bet visuomet prisimenu šviesios atminties. mūsų pirmininkės Romos Grinbergerienės priesaką – suburti ir išlaikyti mūsų organizaciją. Tuo metu, kai ji man perdavė vairą, net ir žurnalistų gretose vyko „raganų“ medžioklė, nepasitikėjimas vienų kitais, susipriešinimas. Vienu metu LŽD kiek senstelėjo narių amžiumi, bet pastaraisiais metais vėl palengva ateina daugiau jaunimo. Nesiekiame vien kiekybės. O štai kasmet įteikiama S. Lozoraičio žurnalistinė premija„Kelyje į vilties prezidento Lietuvą“ kalba pati už save – labia reikia atsidėjusių, išmintingų ir padorių mūsų profesijos žmonių, nes tas kelias į VILTĮ vis labiau tolsta. Turime būti ypač budrūs.

Nemunas kaip Kauno meno ir kultūros žurnalas teka jau nuo 1967-ųjų... Bet nuo 2004-ųjų jis yra tapęs savaitraščiu. Kokios priežastys lėmė tokį pasikeitimą? Papasakokite apie šį virsmą plačiau. Būdama vyriausiojo redaktoriaus „dešinioji ranka“: viską sužiūrite, pro Jūsų „cenzūrą“ vargiai praeina koks nieko vertas straipsnis. Kaip visur suspėjate? Kokiu principu atsirenkate kultūrinius renginius, kuriuose ne tik dalyvaujate, bet ir nušviečiate savaitraštyje?

Per patį „Nemuno“ virsmą dar nedirbau jame... Tačiau būdami kaimynystėje ar gerdami su kolegomis kavą pasikalbėdavome, taigi puikiai žinojau jų džiaugsmus ir bėdas. Tuo metu, kaip steigėja nuo LŽD dalyvaudavau ir SRTRF posėdžiuose. Ten jau kurį laiką sklandė kalbos, kad nesugebančių prisitaikyti prie naujų rinkos salygų leidinių laukia liūdnas likimas. Reikėjo ne tik išleisti žurnalą, bet rūpintis patiems ir jo platinimu, kitais vadybos dalykais. „Nemunas“ pradėjo skęsti naujų žurnalų ir leidinių jūroje. Fondas pasiūlė vietoje žurnalo leisti savaitraštį, o tam reikėjo naujos komandos, be abejo ir žurnalistinės patirties, nes savaitraščio leidyba daug intensyvesnė, operatyvesnė. Prie redakcijos vairo stojo poetas, bet ir žurnalistinės patirties jau turintis Viktoras Rudžianskas, jam talkino nesenai anapilin išėjęs ir ypač didelę žurnalistinę patirtį turintis kolega ir mūsų bičiulis Kazys Požėra ir kiti. Po metų neištvėriau, prisijungiau ir aš. Ir štai jau dešimtas savaitraščio pavasaris. Nelengvas, su šalnom... ypač kultūrinės spaudos finansavime. Malonu tik tai, kad pagaliau miesto valdžia puikiai suvokė jo reikalingumą ir remia pagal išgales. Todėl savaitraštis, kad ir būdamas Lietuvos rašytojų sąjungos leidiniu, daug dėmesio skiria Kauno kultūrinio gyvenimo vyksmui. Redakcijos kolektyvas nors ir mažytis, bet jame yra jaunų kūrybingų žmonių, dar daugiau – ištikimų talkininkų. O kai susėdame su „Nemuno“ senbuviu, kolega, tikrų tikriausiu žurnalistu, fotografu, maestro Romu Rakausku – galime valandų valandas kalbėtis tiek apie „Nemuno“ praeitį, tiek apie šiandienos žurnalistikos aktualijas, tiek apie ateitį. Suprantame viens kitą iš pusės žodžio. Atsirinkti nėra sunku, apie ką rašyti. Svarbu, kad Lietuvoje kultūra nustotų būti podukros vietoje. O Kaunas apskritai turėtų tapti labai gražiu, kultūringu, elegantišku miestu prie Santakos. Tuomet čia klestės ir kultūrinė spauda, netrūks jai ir skaitytojų.

Per tiek darbo metų esate parašiusi begalybę straipsnių, iš daugelio įdomių žmonių ėmusi interviu... Ar „inventorizuojate“ savo straipsnius? Gal galvojate juos išleisti atskira knygute, kaip šitai padarė Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas? Mėgstate keliauti, fotografuoti...Visi šie dalykai glaudžiai siejasi ir išsiskleidžia kultūrai bei menui skirtoje spaudoje. Kokią matote ne tik „Nemuno“, bet ir kitų popierinių laikraščių ateitį? Ar gali taip atsitikti, kad juos pakeis internetinė spauda?

Ne, niekuomet nekaupiau savo rašinių. Gal todėl, kad esu pakankamai netvarkinga (reikia pamatyti mano darbo stalą ir kambarį). Bet Vidmanto knygą perskaičiau su didžiausiu įdomumu. Jo interviu ne vienadieniai, nepraradę aktualumo, gilūs. Gaila, kad pirmininkavimo pareigos atitraukė jį nuo rašymo.Gal ir smagu būtų atrinkti ir sudaryti kokių „pasimatymų prie fontano“, ar pokalbių „Nemuno“ svetainėje knygelę. Bet bijau, kad tie rašiniai man pačiai pasirodys labai skubotai ir paviršutiniškai padaryti. Kai nori visur suspėti, lazda turi du galus. (Juokiasi). Fotografija – taip pat neišsipildęs jausnystės pomėgis. Kartais mėginu slapyvardžiu vieną kitą savo fotograją išspausdinti. Sako neblogos. Žinia, savo kieme pranašu nebūsi. Juokauju. Apie internetinę spaudą turiu tvirtą nuomonę. Šalia popierinės ji turi savo vietą ir ateitį. Knygos, laikraščiai, žurnalai buvo ir bus. Taigi sveikinu visus savo kolegas ir skaitytojus su Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos švente! Atsirinkim visoje spaudinių jūroje tai, kas tikra, gilu, reikalinga ir SKAITYKIM!

Esate laimingas žmogus, sugebėjęs darbą, pareigas suderinti su savo pomėgiais. Kas begali būti gražiau ir prasmingiau, kai žmogus yra savo vietoje. Belieka Jums palinkėti tokios pat energijos, kokios esate dabar, ir meilės gyvenimui, kurią spinduliuojate visiems, su Jumis bendraujantiems. Ačiū už pokalbį.