Liutauras Serapinas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rugpjūčio 30 d. sukanka 10 metų, kai Lietuvoje transliuoti programas pradėjo „Marijos radijas“. Šiuo metu jame dirba dvylika etatinių žmonių ir gausus keliasdešimt įvairiausių sričių savanorių, kurių dėka „Marijos radijas“ (MR) veikia nesustodamas.  

Taip pat jau vieni metai, kai Vilniuje oficialiai veikia MR studija. Pastarojoje ir dirba programų koordinatorius Liutauras Serapinas. Jį Bernardinai.lt ir pakalbino šios sukakties proga.

Daug MR savanorių įvardija atėjimą į „Marijos radiją“ kaip nuotykį. Kaip į šį radiją atėjote Jūs?

2009 m buvo labai sudėtingas laikotarpis gyvenime. Keletą metų prieš tai dirbau Šv. Jono kongregacijoje, talkinau broliams. Kaip tik tais metais laimėjau keletą meno projektų konkursų kaip skulptorius, buvau jau užsiangažavęs kūrybiniam darbui, kai mane pasiekė netikėtas kvietimas ateiti į „Marijos radiją“ ir imtis ten viešųjų ryšių bei kitų transliavimo aptarnavimo darbų. Iš karto pasakiau: „Neisiu.“ Paskui buvo dar keletas labai rimtų pokalbių su atsakingais žmonėmis iš to paties „Marijos radijo“, aš vis tiek pasakiau, kad neisiu. Pagaliau buvo labai rimtas pokalbis su dvasios tėvu, nes tai, ką buvau pasirinkęs meno srityje, buvo ilgai svajota ir godota. Ir aš pasidaviau. Vis dėlto mano gyvenime kertinius akmenis dėjo ne menai, o tikėjimo kelias. Mano dvasios tėvas, kunigas užduoda man klausimą, kuris neliečia meninės kūrybos, ir aš į tą klausimą atsakau. Ir atsakymas toks – darbas „Marijos radijuje“. Nors klausimą apie pašaukimą aš sprendžiu nuolat, nes kas gi yra skulptorius, kuris dirba „Marijos radijuje“.

Mes sėdime studijoje prie Aušros vartų, kuri švenčia vienų metų sukaktį, o netgi ir daugiau, nes „Marijos radijas“ Vilniuje veikė ir anksčiau, tik ne taip oficialiai. Pats „Marijos radijo“ atsiradimas Lietuvoje buvo didelis įvykis, sprogimas, kurio dėka visi įgijo papildomo entuziazmo veikti. Tad kartais ir gal ir laiko nelikdavo numatyti visus ėjimus, aprėpti visas situacijas...

O ir dabar patys matote, irgi yra ką veikti, kad tik entuziazmo pakaktų – vamzdžiai nuogi, pilna laidų voratinklių, studijų langai neapkalti dekoratyvinėm lentelėm, kai kurios durys užsidaro, kai kurios nelabai... Tad tokiems kaip aš, skulptoriams, dirbantiems Katalikų Bažnyčios institucijoje, veiklos niekada nepritrūksta (juokiasi).

Taip ir dirbu „Marijos radijo“ Vilniaus studijoje, anksčiau man buvo priskirta ir įvairių transliacijų (šv. Mišių, atlaidų ir panašiai) priežiūra iš visos Lietuvos. Nuo šio rudens sezono jau teks dirbti tik sostinės studijoje ir koordinuoti visą savanorių, laidų tinklelių, įrašų ir kitą veiklą.

Kaip Jūs suprantate, kas yra „Marijos radijas“?

Turiu su savimi storą visų „Marijos radijo“ stočių katalogą, kuriame daug statistikos. Bet įdomiausia ne tie skaičiai, o nuotaika, sklindanti iš jo puslapių per iliustracijas... Čia matyti ir pirmieji „Marijos radijo“ kūrėjai prieš dešimt metų. Iš pradininkų šiuo metų likę du – Andrius ir Inga. Kiti jau išplaukę kitais laivais.

Tai milžiniškas projektas, kuriame dalyvauja daugiau nei 80 pasaulio šalių kartu su nacionaliniais transliuotojais, tokiais kaip „Marijos radijas“ Lietuvoje. Mūsų šalyje brolis kapucinas Vincentas buvo būtent tas žmogus, kuris kažkuriame kunigų permanentiniame susirinkime Kaune, jiems sprendžiant gausybę rimtų Bažnyčios klausimų, atsistojo ir tarė: „Žinote, o gal vis dėlto įsteikime „Marijos radiją“? O visi supranta, kad ir taip problemų begalės ir kažin ar papildomos reikia. O brolis Vincentas dar prideda: „Žinot, o Lenkijoje „Marijos radijas“ labai gerai veikia, jį girdi ir ligoniai!“ Būtent šis brolis ir buvo tas žmogus, kuris kreipėsi į italų kunigus, prašydamas pagalbos steigiant „Marijos radiją“ Lietuvoje. Paskui po truputį reikalai pajudėjo. Pirmijei tuos impulsus Lietuvoje sustiprinę buvo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vėliau išrinkęs ir pirmąjį „Marijos radijo“ Lietuvoje direktorių, kunigą Oskarą Petrą Volskį. Žvelgiant į projekto pradžią, iš ko jis išsirutuliojo, matyti, kad jį pradėjo tikrai ne vien žmogiška valia.

„Marijos radijas“ yra pasaulinis projektas, skirtas padėti bendruomenei pajausti Bažnyčios pulsą. Net jei tą bendruomenę sudaro vienas žmogus, dėl kurių nors priežasčių nebeinantis į bažnyčią, keikiantis ją, susipliekęs su vietiniu klebonu, atsidūręs toje vadinamoje druskos šalyje – baimių, netikėjimų ir drebėjimų krašte – ten jį gali pasiekti toks neformatinis radijo pulsas. Tikrai ne formatinis – dažnas profesionalus radijo žurnalistas iš kitos stoties su mumis kalba, atlaidžiai šypsodamasis... Jie galbūt mūsų gaili dėl visų tų liapsusų, klaidų, klaidelių, kurių pridarome ir labai nuoširdžiai dirbdami, bet man atrodo, kad ir jų galima pagailėti, nes būtent tie vadinamieji profesionalai patiria įvairių išbandymų, žvelgdami į mus (juokiasi).

Kalbant rimčiau, mūsų „Marijos radijas“ dirba daugiau nacionalinėje erdvėje, Katalikų Bažnyčios veikiamoje erdvėje. Nors tikrai atsirastų perspektyvų padėti ir kaimynams – broliams latviams, baltarusiams, rusams, netgi ir broliams lenkams. Ypač, kai jų „Marijos radiją“ projektą ištiko krizė po to, kai jie atsiskyrė nuo „Marijos radijo“ šeimos – finansiškai paremtas ir taip pervestas tik Lenkijos žinybon, tarkim, mano minimame pasaulio „Marijos radijo“ stočių kataloge Lenkijos „Marijos radijas“ neįrašytas...

Grįžkime į Lietuvą. O kaip techniškai kūrėsi „Marijos radijo“ mūsų šalyje?

2004 m. rugpjūčio 30 d. pradėta transliuoti „Marijos radijo“ programa Kaune. Po mėnesio – Šiauliuose ir Klaipėdoje. Tai buvo trys antenos, su jų pagalba transliacijas ir buvo galima girdėti tam tikroje teritorijoje. Ji nebuvo didelė, bet labai svarbi. Visi minėti miestai turi daug gyventojų.

Pirmąjį dažnį (91.8 Mhz, skirtą Šiaulių miestui) „Marijos radijas“ LRT komisijos organizuoto konkurso sprendimu gavo 2004 m. sausio 8 dieną, o paskui jau ėjo kiti... Per tą pusmetį nuo dažnio gavimo iki oficialios transliacijų pradžios reikėjo ir studiją įrengti, ir žmones sutelkti, dirbti kartu, paruošti bazę. Dabar jau mums lengva pradėti transliuoti, nes visas mechanizmas puikiai veikia.

Nors vis dar turime vietovių, kur radijas su antžeminių antenų pagalba nėra girdimas. Bet tai turi ir teigiamą pusę: paradoksalu, bet turėti „negirdimą zoną“ yra gerai. Tada turi galimybę pasitikrinti, sužinoti, kas vyksta su žmonėmis, kur „Marijos radijas“ girdimas, o kur negirdimas. Šiuo metu tą negirdėjimo naštą neša Tauragės miestas ir apylinkės, Palanga, Šventoji, iš dalies – Kretinga, Plungė... Bet ten, kaip ir visur, „Marijos radijo“ galima klausytis internetu.

Per dešimt metų nuo „Marijos radijo“ įsikūrimo turbūt keitėsi pats radijo programų tinklelis?

Be abejonės. Galbūt negalėčiau labai nuosekliai kalbėti apie visą radijo gyvavimo laikotarpį. Bet kiek teko klausytis ir girdėti iš kitų patirtį turinčių žmonių, iš pradžių trūkstant darbuotojų, daug pauzių užpildydavo muzika. Ir per šį muzikos aspektą galima daug papasakoti. Muzika visad sukeldavo daug kalbų, nes ji radijuje yra labai svarbi.

Muzika būdavo leidžiama pagal tam tikrą supratimą: „Tai galėtų būti bažnytinė muzika, o ši jau šiukštu, ne...“ Tarkim, buvo daug kūrinių, atliekamų Lotynų Amerikos skudučiais – galbūt tomis melodijomis jie ten šlovina Viešpatį, bet pagal mūsų suvokimą tai tiesiog indėnų muzika... Mes girdėdavome gausybę replikų, bet kažkodėl fiziškai niekas nesugebėdavo ištrinti tos laikmenos, ir ta muzika vis sklisdavo ir sklisdavo į eterį.

Gali atrodyti visiška nesąmonė, bet šis reikalas turi ir kitą pusę – tas visus piktinantis kūrinys, tasi akmenėlis bate, parodo, ar batai kiauri, ar ne – buvo galima sužinoti, kad mūsų klausomasi, ką klausosi, kas patinka, kas ne. Žinoma, specialiai tokios melodijos nedėtum paerzinimui, bet jei jau taip nutiko, ir tokią patirtį galima išnaudoti pozityviai.

Buvo etapas, kai muzika „Marijos radijuje“ buvo itin minorinė ir labai rami, ir apie būgnus ar kokią trankesnę muziką net pagalvoti nepavykdavo. Rokas ar, dar baisiau, sunkusis rokas krikščioniškoje šlovinimo tradicijoje pagal tuometinį suvokimą buvo paskelbti priešu numeris vienas ir priešu numeris du. Bet po truputį ta muzika pradėjo skverbtis ir į mūsų eterį. Ir vėl buvo galima išgirsti įvairiausių pastebėjimų. Tada iškyla klausimas: o ko jaunimui klausytis šioje radijo stotyje? Juk reikia ir roko, ir tam tikros popmuzikos... Sulaukėme įvairių atsiliepimų.

Dar kitas brandos etapas, kai atsirado kūrinių ne lietuvių kalba. Kažkas į eterį paleido operos „Madam Baterflai“ kūrinį. Kaip sužinotume iš turinio atpasakojimo, ta ponia dirbo viešnamyje ir aptarnaudavo ponus pagal senąją profesiją, o „Marijos radijuje“ „Madam Baterflai“ ištrauka buvo leidžiama kaip užsklanda. Tai buvo labai netikėti dalykai! Muzikoje pasitaiko nuostabių atradimų... (juokiasi) Kita vertus, čia nėra vienareikšmio atsakymo. Vedimas turi daug kelių. Jei muzika kažkurį žmogų pagaus ir įkvėps, bus gerai, o tą, kurį papiktins, galbūt irgi paskatins susimąstyti, ar negyvena jis savo gyvenime klišėmis ir standartais, kurių galiojimas jau seniai pasibaigęs... O programos sudarytojo atsakomybė yra tokia: kiek įdeda širdies į tą sudarymą, tiek ir yra. Arba kiek neįdeda...

O ką pasakytumėte apie „Marijos radijo“ radijo klausytojų auditoriją? Kaip ją sekasi pažinti?

„Marijos radijas“ yra labai nuostabus instrumentas pasiekti tą žmogų, kuris yra nutolęs nuo Bažnyčios ar jos nekenčia, su ja kovoja. Šis radijas gali suteikti tam žmogui galimybę tarti žodį. Jie to nesugebame mes, sėdintys prie mikrofonų, pasitikėkime Dievo valia. Kai visa tai vyksta, yra paslaptis. Mes negalime suskaičiuoti savo visų galimų ir negalimų būdų evangelizacijos kelyje...

Mes turime milžinišką klausytojų įvairovę. Ypač daug neabejingų. Vieni neabejingi, nes mėgsta, kiti neabejingi, nes nekenčia (juokiasi).

Vyskupas Kęstutis Kėvalas yra pasakojęs, kad labai daug mašinų remontininkai automobilių dirbtuvėse prisiklauso „Marijos radijo“, nes labai daug automobilių savininkų būna palikę savo radijus nustatę būtent ant mūsų stoties bangos. Iš to irgi galima spręsti, kad esame svarbūs. Bent jau taip sako automobilių remontininkai.

Jaunimas... Ši klausytojų kategorija – apskritai aukštosios matematikos klausimas. Kiek jaunimas klauso radiją – juk didžioji dalis jau yra vizualiosios kultūros atstovai: žiūri internetą, video ir t.t. Vien garso takelis jiems neįdomu. Bet kurti tą garso takelį jaunimas nori...

Kai kalbame apie auditorijos apimtį, analizės pateikti negalime. Bet galime konkrečiai pasakyti, kad neigiamų atsiliepimų – tema, žmogaus balsas ar panašiai – yra labai mažai.

Dar yra atskiros klausytojų kategorijos, kurios klausosi „Marijos radijo“ naktį. Ligoti, depresija ir visokiausiomis nerimo ligomis sergantys žmonės. Tas klausytojas – dar kitoks. Jo paprastu klausytoju nebepavadinsi. Kaip ir „Marijos radijo“ nepavadinsi pramogine stotele. Tai stotis, kuri gelbsti žmones nuo vienatvės, nuo nevilties, nuo savižudybės... Tai jau gyvenimo arba mirties klausimas.

Kai kalbame apie savo eterį... ką žmonės girdi šiame radijuje. Girdi maldas, pamaldas, tekstus, mokymus, Biblijos skaitymus, įvairiausius apmąstymus – tai nėra įprasta informacija ir publicistika...

Kalbant dar plačiau, įdomu, kad tas klausytojas, kuris klauso ir girdi mus, yra ir „Marijos radijo“ savininkas. Jis funduoja ir išlaiko mus. Jis atneša savo pinigų, kad radijas galėtų susimokėti mokesčius. Tad jis yra ne pasyvus, o aktyvus klausytojas. Krikščionis juk nori, kad ir kiti jį išgirstų. Čia ir yra tas įdomus tiltas, kurio kitos radijo stotys neturi. Ryšys tarp klausytojo ir radijo programų leidėjų labai glaudus, jie laiko vieni kitus.

Čia vertėtų klausti – kokia gi „Marijos radijo“ misija?

Vienas žodis: „Evangelizuoti“. Pasaulyje „Marijos radijas“ yra ne katalikų, o krikščionių. Ekumeninis, bendras krikščionims. Įvairiose šalyse pagal situaciją ta evangelizacija vyksta kitaip. Vienaip – Ukrainoje, kitaip – Lietuvoje, dar kitaip – Italijoje.

O kaip yra su jau minėtu radijo rėmimu?

Mes nežinome „Marijos radijo“ klausytojų aprėpties, nes mums valstybinės institucijos pagal galiojančius teisės aktus to negali teikti. Mes nesame įprastinį statusą turintis objektas, nes nedalyvaujame versle, neteikiame reklamos pasalugų ir neturime įkainių. Dėl to neaišku, kiek įkainota mūsų sekundė eterio, ir mūsų nereitinguoja.

Kokios pagrindinės savybės reikalingos žmogui, norinčiam savanoriauti „Marijos radijuje“?

Pačios tikriausios savybės, kurias privalėjo turėti, tarkim, prieškario Lietuvių kariuomenės savanoris. Jis būdavo prievolininkas. Sekundę esi savanoris, kai sakai, kad nori. O paskui jau turi prievolę. Atiduoti, ką privalai. Tikėjimo aspektu, tai – pašaukimas. Kiekvienas savanoris, atėjęs į „Marijos radiją“, savo širdy nešioja pašaukimo dovaną. Ir didžiausias šauksmas yra ne mūsų, didžiausias šauksmas yra Viešpaties.

Kas dirbant tokį darbą su visais įmanomais bei neįmanomais pakelti krūviais įdomiausia? Sunkiausia?

Yra tokia viena sritis, kuri ne radijo formato. Ir teisūs tie priešai, kurie sako: „Jūs – radijas, bet ne radijo formato.“ Jie teisūs, nes tikrasis mūsų radijo formatas yra studijoje stovintis tabernakulis, koplytėlė, nuolatinė adoracija, vieni žmonės prie kompiuterių su laikmenomis, kiti prie mikrofonų, dar kiti laksto automobiliais po visas septynias Lietuvos vyskupijas, o dar kita grupė – tik meldžiasi... Toje maldoje su Dievu yra noras, kad tas „Marijos radijo“ projektas visame pasaulyje veiktų, neužgestų.

Ir malda yra svarbiausia – iš ten ateina visi syvai. Juk protu nesuvokiama, kaip žmonės suaukoja kiekvienam mėnesiui tiek, kiek reikia, ne mažiau ir ne daugiau. Ir taip dešimt metų... O suaukoti bendrai per metus daugiau nei milijoną litų – tai milžiniškas biudžetas... Ir kiekvieną mėnesį pradedame iš naujo, nieko nesukaupę... įdomūs dalykai...

Kokie dar dabarties iššūkiai „Marijos radijuje“, kuriuos reikia įveikti?

Reikia pasiekti, kad mus girdėtų visa Lietuva. Taip pat, kad garso kokybė būtų kuo geresnė ir panašiai. Tai – techniniai uždaviniai.

Tačiau dar didesnės užduotys: tai – išlaikyti ir auginti pasitikėjimą, kuris yra tarp toje didžiulėje „Marijos radijo“ grupėje esančių žmonių. Kad dar labiau augtų atvirumas ir pasitikėjimas tarp tų, kurie dalyvauja „Marijos radijo“ eterio kūrime, tarp aukotojų, tarp kunigų kurie meldžiasi – kad evangelizacija tęstųsi, kad šiuo „Marijos radijo“ pasitikėtų vis daugiau žmonių, įskaitant ir tuos, kurie šiuo metu dėl tam tikros blogos gyvenimo patirties yra prieš Bažnyčią...

Tad tokie ir uždaviniai... Atverti tas širdis... kuo plačiau...  

Kalbino Antanas Šimkus

P. S. Siūlome ir vaizdo įrašą iš nesenų Bernardinai.lt archyvų. 2009 m. kurtame reportaže mintimis dalinasi „Marijos radijo“ Kauno studijos darbuotojai ir vadovai.