Justas Džiugelis – jaunas, kupinas entuziazmo, idėjų, norintis gyventi prasmingą ne tik sau, bet ir visuomenei gyvenimą, veiklus žmogus...Dėl įgimtos raumenų atrofijos nuo vaikystės nesiskiriantis su neįgaliojo vežimėliu. Nepaisydamas to, jis „nesėdi rankų sudėjęs“. O neseniai nusprendė imtis dar vienos iniciatyvos – įkurti „Baltijos ugdymo centrą“.

Idėją pagimdė skaudi asmeninė patirtis

Justas, turintis sunkią judėjimo negalią, iki dešimtos klasės mokėsi namuose – jo tėtis iš mokyklos čia atveždavo mokytojus. Vaikinas laiko didele laime savo gyvenime tai, kad jo tėvai neišsiskyrė, kaip būna daugeliu atvejų, sužinojus, jog vaikas turi negalią. Todėl jo vaikystė buvo ganėtinai laiminga. „Kita vertus, tai buvo ir nuobodžiausias mano gyvenimo etapas, nes viskas vyko 20 kvadratinių metrų kambaryje. Ir pamokos, ir popamokinė veikla, ir laisvalaikis“, – prisimena Justas.

Negana to, dešimtoje klasėje mokyklos vadovybė nusprendė, kad Justo mokymas namuose jai per brangiai atsieina, nors mokytojus vaikino tėvai į namus atsiveždavo patys. Justui mokslus teko tęsti nuotoliniu būdu Vilniaus Ozo vidurinėje mokykloje. Deja, kaip teigia Justas, ten jis nieko naujo neišmoko. „Iš esmės ši programa nėra pritaikyta veiksmingam nuotoliniam mokymuisi, todėl dvylika klasių čia sėkmingai baigia vienetai bei įstoja į aukštąsias mokyklas“, – įsitikinęs J. Džiugelis. Taigi, Justui „nuotoliniai mokslai“ taip pat sekėsi ne itin gerai, tačiau nuo 16 metų jis ėmėsi pardavimų verslo, o šiandien turi savo įmonę.

Tačiau Justui to nepakanka. „Nuo praėjusių metų man pribrendo mintis, vizija, kad verslas lieka verslu, tačiau norisi kažką nuveikti ir visuomenine prasme“, - sako J. Džiugelis. Jis pradėjo domėtis šiandiene vaikų, turinčių judėjimo negalią, ugdymo situacija Lietuvoje. Prieš keletą mėnesių paskambinęs į Švietimo ir mokslo ministeriją, Justas sužinojo, kad esama maždaug 15 mokyklų, kurios esą pritaikytos tokių vaikų reikmėms. Tačiau jam pabandžius paskambinti į daugelį šių mokyklų, jų vadovai atsisakė bendrauti. „Netgi uždavus jiems tiesioginį klausimą, ar galite priimti mano vaiką, turintį judėjimo negalią, į šią mokyklą. Taigi, situacija iš esmės nepasikeitė nuo mano vaikystės, ir man tai buvo tarsi nušvitimas, kad reikia kažką daryti“, – sako Justas.

„Baltijos ugdymo centras“ – ne vien mokykla

Taip Justas Džiugelis sumanė pats įsteigti Všį „Baltijos ugdymo centras“, kur būtų optimaliai patenkintos vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, o ypač judėjimo negalią, reikmės. Į šią struktūrą įeitų ir mokykla, ir vaikų darželis, ir dienos centras bei seminarų erdvė. Justas pabrėžė, kad  mokykla ir darželis  jokiu būdu nebūtų skirti vien neįgaliems vaikams. Tokias įstaigas Justas vadina „getais“. „Baltijos ugdymo centre“ būtų mokomi bei ugdomi ir sveikieji, ir neįgalūs vaikai drauge. Taip pat „Baltijos ugdymo centras“ atliktų ir visuomenės švietimo funkciją, siekiant į ją labiau ir visavertiškiau integruoti negalią turinčius žmones, keisti nuostatą, kad jie kitokie nei mes visi. „Baltijos ugdymo centre“ būtų rengiami ir pedagogai dirbti su specialiuosius poreikius ar negalią turinčiais vaikais, taip pat teikiama psichologinė pagalba, parama tokių vaikų tėvams.

Šiuo metu negalią turintys vaikai drauge su sveikaisiais, pasak J. Džiugelio,  tikrai sėkmingai ugdomi katalikiškoje Vilniaus „Versmės“ mokykloje, tačiau ji nebesutalpina visų norinčiųjų. „Baltijos ugdymo centro“ sumanytojas žada kurti panašų modelį kaip ir „Versmės“ mokykloje. Tačiau, pasak jo, pasižiūrėjus į Vakarų pavyzdžius ar Skandinavijos šalių patirtį, tai yra visiškai įprastas dalykas. „Tokiomis mokyklomis ar ugdymo centrais ten iš esmės nieko nenustebinsi. Mes taip pat planuojame siųsti savo pedagogų stažuotis į užsienį, kad jie ten galėtų pasisemti patirties. Nes dabar patenka į klasę neįgalus vaikas, ir mokytojai dėl to jaučiasi labai „nuskriausti“, – priduria J. Džiugelis.

Justas tvirtai įsitikinęs savo vizijos įgyvendinimo sėkme ir svajoja ateityje įkurti daug tokių „centriukų“.

Startas – „Vaivorykštės tako“ mokyklos filiale Vilniuje

Justas Džiugelis apie idėją steigti „Baltijos ugdymo centrą“ papasakojo savo buvusiai matematikos mokytojai Vaivai Bartaševičienei, kuri jį mokydavo namuose ir su kuria Justo šeima labai susidraugavo. V. Bartaševičienė dirba vienoje Vilniaus privačioje krikščioniškoje mokykloje. Ji taip pat yra viena šios mokyklos  idėjinių sumanytojų.  Mokykla šiemet jau skaičiuoja 14-tus metus.  Dabar juridiškai ji tapo Klaipėdoje veikiančios mokyklos „Vaivorykštės takas“ filialu Vilniuje. Taigi, buvusi mokytoja Justui pasiūlė kreiptis į mokyklos direktorių Vytautą Veriką ir jam papasakoti apie savo idėją.

„Besišnekučiuojant prie arbatos išsirutuliojo tai, kad aš ieškau, ką čia gero gyvenime nuveikti. O ši mokykla iš esmės kitokia, ir man labai patiko, kad ji priima įvairius vaikus“,  – pasakoja Justas. Išties šioje mokykloje mokosi apie 15 procentų vaikų, turinčių specialiųjų poreikių.

„Taip pat ateina vaikų iš mokyklų, kuriose iš jų buvo tyčiojamasi, kurie nepritapo. Iš tiesų galime paliudyti, kad jie yra atsigavę. Kai kurie vaikai, turintys specialiųjų poreikių, beveik negali mokytis, tačiau jie  mūsų mokykloje būna drauge su visais, nes klasės yra mažos“, – sako V. Bartaševičienė.

Pasak dabartinio mokyklos direktoriaus Vytauto Veriko, ji buvo įkurta su mintimi ugdyti vaikus kitaip. „Ne tik akademine, bet ir socialine prasme. Ir tai glaudžiai susiję su mūsų bendruomene. Aš esu baptistų bendruomenės narys, kurios patalpose ši mokykla veikia, – sako V. Verikas. – Požiūris į kitokią mokyklą man buvo suformuotas to, ko mus moko Šventasis Raštas apie ugdymą bei auklėjimą.“

Praėjusiais mokslo metais mokykla išleido pirmąją savo abiturientų laidą. Šiuo metu mokykloje mokosi 47 mokiniai. „Iš pradžių, kai pradėjau čia dirbti, buvo tik 29, taigi mokinių skaičius nuolat auga. Dėl to turime galvoti apie šios mokyklos ateitį. Ir štai pernai pas mus atėjo Justas ir sako – turiu idėją. Ir ji mums labai patiko“, – džiaugiasi direktorius.

Nors mokykla iš pradžių buvo sumanyta baptistų bendruomenės, tačiau, pasak V. Veriko, joje esama įvairių krikščioniškų denominacijų mokinių bei mokytojų: katalikų, evangelikų, baptistų, stačiatikių, liuteronų. „Šios mokyklos steigėjai yra įvairių krikščionių bendruomenių nariai, nes mes kalbame apie krikščionišką ugdymą apskritai. O ugdymo procesą suvokiame taip, kad aš, kaip krikščionis, vadovaudamasis Kristaus mokslu, ugdau kitus, bet neprimetu jiems savo pasaulėžiūros arba denominacinio požiūrio. Taigi mes atviri visiems, ir mūsų mokytojai yra įvairių pasaulėžiūrų, tačiau jos neprieštarauja krikščioniškam ugdymui, jų pasaulėžiūros nesikerta su kirkščioniškąja“, – užtikrino direktorius.

„Baltijos ugdymo centro“ tikslas – patenkinti kiekvieno ugdytinio individualius poreikius

Kaip ir šiandieniame „Vaivorykštės tako“ Vilniaus filiale, taip ir būsimoje „Baltijos ugdymo centro“ mokykloje, mokysis apie 20 procentų vaikų, turinčių judėjimo negalią arba kitų specialiųjų poreikių.

„Tokia, kokia yra mūsų visuomenė, tokią mes ir įsivaizduojame savo mokyklą. Joje yra ir tokių žmonės kaip Justas, tokių kaip aš, ir mes tikrai tikime, kad galime kartu mokytis, – sako direktorius V. Verikas. – Kiek žmonių, tiek poreikių.“

„Aš suprantu, kad yra tėvų, kuriems jų vaikų akademinės žinios yra viskas, ir jiems gali atrodyti, kad kitas vaikas, kuris nėra toks gabus, būdamas šalia tarsi „apvogs“ jų vaiką. Bet mes tikime, jog taip nėra ir kad iš tiesų galima suderinti visus interesus, kad viename suole tikrai gali sėdėti ir mokinys, kuris sieks aukštojo mokslo, ir vaikas, turintis specialiųjų poreikių, kurio svarbiausia užduotis yra baigti mokyklą ir socializuotis, pasijusti visaverčiu visuomenės nariu, galinčiu pasiekti tai, kas jam pasiekiama, numatyta Dievo. Taip pat tai padės ir šviesti visuomenę, keisti jos požiūrį, kad žmonės gali vieni kitiems trukdyti. Mes iš tiesų esame prieš žmonių „rūšiavimą“, – priduria direktorius.

Pasak V. Bartaševičienės, žinoma, jeigu klasės būtų didelės, patenkinti visų vaikų poreikių nebūtų įmanoma. Todėl ir „Baltijos ugdymo centro“ mokyklose mokysis ne daugiau kaip 150-160 mokinių, klasėse  – iki 12 vaikų, o vaikų darželio grupėse po 5-7.

„Vienas mūsų esminių bruožų, kertinių akmenų, kad vis dėlto mokymas, ugdymas yra individualus dalykas. Tai – bendravimas. Ir mes galime bendrauti turbūt tik tada, jei klasėje yra ne daugiau kaip 12 vaikų. Todėl mūsų vizija – neplėsti klasių“, – įsitikinusi metodinio komiteto pirmininkė V. Bartaševičienė.

Bandys apsieiti be valstybės paramos

Dar vienas būsimo „Baltijos ugdymo centro“ išskirtinumas yra tas, kad jo steigėjai ketina apsieiti be valstybės paramos, nes, pasak Justo Džiugelio, neretai valstybės įsikišimas kaip tik stabdo panašius projektus. „Mes nesame numatę savo ateities planuose jokio valstybės įsitraukimo. Netgi savo valdybos neformuojame su jokiais politikos ar partijų atstovais. Mes labiau orientuojamės į savo jėgas ir visuomenę. Ir manome, kad einame teisingu keliu“, – sako Justas.

„Kadangi pats turiu pakankamai patirties versle, į šitą projektą ketiname pritraukti privatų Lietuvos ir užsienio kapitalą ir steigti mokyklą, kuri labiau orientuotųsi ne į valstybinius išteklius, bet patiems suburti iniciatyvių žmonių grupę, kurie įgyvendintų šį projektą“, – priduria  „Baltijos ugdymo centro“ sumanytojas.

„Tiesa, į labdaros ir paramos fondus mes planuojame kreiptis, bet vėlgi – labai tikslingai, žiūrėdami, ką jie remia, kas šių fondų steigėjai, kad politiniai interesai nesikirstų su visuomenės interesais. Mes taip apsisprendėme sąmoningai – kad mūsų projektas nesužlugtų. Nes praktika rodo, jog visgi stambūs projektai išsirutulioja sėkmingiau, jei juose nėra politinių jėgų ar veikėjų“, – įsitikinęs Justas Džiugelis.

„Kadangi pats labai tikiu šia idėja ir yra gana daug ja užsidegusių žmonių, manau, jog pinigai nėra esminis dalykas įgyvendinti šį projektą. Esminis yra pats požiūrio klausimas – ar Lietuvai to reikia ir ar prisijungs žmonės, kurie tiki šia idėja“, – tęsia Justas. Pasak jo, labai aktyviai „Baltijos ungdiymo centro“ steigimą remia ir savo pagalbą siūlo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų konvencijos narys profesorius Jonas Ruškus, „Algojimo“ fondo įkūrėja Aušra Stančikienė, Lietuvos projektų asociacijos direktorius Aurimas Pautienius. „Baltijos ugdymo fondo“ valdyboje taip pat yra  kunigas prof. dr. Andrius Narbekovas.

Artimiausi planai ir darbai

Justo Džiugelio teigimu, pirmiausia „Baltijos ugdymo centro“  veikla bus projektai, kuriems įgyvendinti nereikia infrastruktūros, mokyklos pastato. „Mes iš pradžių planuojame daug socialinių projektų, kurių jau turime visą „portfelį“. Ir manome, kad tik to dėka mums pavyks Vilniaus mieste pastatyti pirmą ugdymo centrą, o po to planuojame augti ir toliau“, – sako Justas.

Dabar jis buria įvairių sričių žmones, turinčius fizinę negalią,  kurie, viešindami informaciją apie „Baltijos ugdymo centrą“, važinės po švietimo įstaigas, mokyklas, universitetus ir pasakos jaunimui apie tai, kad negalia nesustabdo gyvenimo, veiklos ir darbo, ji taip pat neužkerta kelio džiaugtis, tikėti ir kurti ateities planus.

Tarp šių žmonių – apžvalgininkas Tomas Viluckas, politologas Marius Markuckas.  „Jie taip pat yra vežimėliuose, turi sunkią judėjimo negalią, bet tai yra aktyvūs žmonės, aktyvūs visuomenės veikėjai“, – tvirtina Justas Džiugelis.

Jis užtikrino, kad  artimiausi  „Baltijos ugdymo centro“ projektai bus pradėti įgyvendinti jau šių metų gruodį. Visų pirma pristatant visuomenei pačią idėją per labdaros ir nebūtinai labdaros koncertus. J. Džiugelio manymu, paties centro pastatymas užtruks 2–3 metus. „Bet iš tiesų mūsų darbas jau prasidėjęs anksčiau. Taigi, dabar pagal strategiją vykdome viešinimo programą socialinės integracijos tematika. Pirmasis mūsų tikslas – tai visuomenės požiūrio į negalią keitimas“, – tvirtina Justas.

„Kad labiau gebėtume vieni kitus priimti. Tokius, kokie esame. Nes tikrai galime visi būti kartu. Tai – naudinga visiems“, – priduria Vytautas Verikas.

Pasak Justo, jis turi draugų verslininkų Vokietijoje, įsivaikinusių neįgalių vaikų, ir jų ugdymo klausimas ten yra visiškai išspręstas. „Vakaruose  žmonės mano, kad integracija galima tik tokiu atveju, jeigu visi yra kartu, visi bendrauja. Ten visuomenei nebūdingas „sovietinis“ mąstymas, kad, pamačius žmogų su neįgaliojo vežimėliu gatvėje, reikia atsigręžti. Ten tiesiog vieni eina, kiti važiuoja“, – įsitikinęs Justas.

Kodėl „Baltijos ugdymo centras“?

Pasak „Baltijos ugdymo centro sumanytojo“ Justo Džiugelio, kodėl šios įstaigos pavadinime yra žodis „Baltijos“ – vienu sakiniu atsakyti būtų sudėtinga. „Iš tiesų planai yra tokius centrus kurti Baltijos šalyse, kur tokių nėra, o jei ir yra, jie labai specializuoti ir labiau primena getus nei ugdymo centrus. Žodis „ugdymo“ – todėl, kad ugdymas aprėpia ne tik akademines žinias, bet ir daugiau sričių. Taip pat ne tik mokinių, vaikų, mokytojų, bet ir visos visuomenės ugdymą“, – aiškina jis.

Tiesa, J. Džiugelis prisipažįsta, kad kol kas kolegų ir bendraminčių šiose kaimyninėse šalyse neturi. Šių metų spalį J. Džiugelis ir V. Verikas lankėsi Šiauliuose vykusioje konferencijoje „Dėmesys inkliuziniam ugdymui ir mokytojų rengimui“, kur teko sutikti kolegų iš Latvijos ir Estijos. „Tačiau mes tada labiau siekėme pabendrauti su partneriais, kurie jau vykdo tokią veiklą. Taigi, teko kalbėtis su profesoriumi iš Naujosios Zelandijos, taip pat Norvegijos švietimo ministerijos atstove“, – prisimena Justas.

„Kai per konferenciją trumpai pristatėme savo idėją, žmonės aktyviai siūlėsi bendradarbiauti, teikti konsultacijas, kvietė atvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip tai veikia jų šalyse. Taigi užmezgėme kontaktus su kolegomis užsienio šalyse, kur galėsime siųsti savo personalą stažuotėms“, – sako J. Džiugelis.

Lygybė ir tolerancija per krikščionybės prizmę

Direktorius Vytautas Verikas prisipažįsta, kad jam pačiam sąvoka „inkliuzinė mokykla“ buvo ganėtinai nauja, „tačiau tai – mokslinis apibrėžimas to, ką mes šiandien darome savo mokykloje“, – džiaugiasi jis.  „Mintis, kuri nuolat skambėjo toje konferencijoje, – tai žmonių poreikiai. Jie būna mažesni arba didesni, būna labai dideli, ir mes norime įkurti tokį centrą, kur bus patenkinti ne tik įvairių žmonių poreikiai, bet tai bus atlikta ir vienoje vietoje. Ne taip kaip kad šiandien, kai vienas poreikis tenkinamas vienur, kitas – kitur, dar kitas – kitur. Ir tas blaškymasis būna sunkus sveikam žmogui, o ką jau kalbėti apie neįgalius žmones, kuriems reikalinga mūsų pagalba. Vis dar egzistuoja požiūris, kad neįgalieji trukdo. Tačiau, mūsų nuomone, iš tiesų trukdo tas konkurencingumas, kuris šiandien vyrauja mūsų visuomenėje.“

„Visuomenė turi suvokti, kad visi esame lygūs ir Dievo sukurti, mums visiems reikia būti kartu bei atsižvelgti ir į kitų poreikius. Kaip aš galiu kartais padėti Justui, taip ir jis man gali padėti būtent keisti mano požiūrį. Aš neturiu daug patirties su žmonėmis, turinčiais negalią, ir matau, kaip bendraudamas su Justu keičiuosi. Iš pradžių jaučiausi labai susikaustęs, nežinojau, kaip man reaguoti, kaip elgtis su negalią turinčiais žmonėmis. Iš tiesų turėjau gerą intenciją jų atžvilgiu, bet nesuvokiau, ko šiems žmonėms iš tikrųjų reikia. O iš tiesų jiems paprasčiausiai reikia, kad mes suprastume, jog jie – tokie pat žmonės, kaip ir mes“, – įsitikinęs Vytautas.

J. Džiugelis ir V. Verikas taip pat užtikrino, kad „Baltijos ugdymo centro“ idėja labiau remiasi ne sekuliariąja lygybės ir tolerancijos ideologija, bet krikščioniškuoju mokymu.

„Man šiame kelyje būtent padeda tikėjimas Jėzumi Kristumi“, – tvirtina Vytautas.

„Iš tiesų tikėjimas čia – pagrindinis dalykas“, – reziumuoja Justas.

Parengė Jurga Žiugždienė