Nors visa žiniasklaida apskritai sprendžia nuolatinį finansavimo galvosūkį, katalikiškos komunikacijos priemonės susiduria su dar didesniais iššūkiais. Vienas svarbesnių šaltinių kaip kad komercinė reklama gerokai ribotas, nes dalis reklamos nepaiso jokių vertybių, kita vertus, ir reklamos teikėjai dažniau renkasi platesnę auditoriją turinčius leidinius ar komerciškai pelningesnius variantus. Tad ne viena graži iniciatyva sunyksta vos pradėjusi skleistis. Taip Lietuvoje, o kaip svetur? Kaip šią problemą sprendžia katalikiškos žiniasklaidos atstovai, pavyzdžiui, Italijoje? Šalyje, kuri turi 42 bažnytines provincijas, padalintas į 40 arkivyskupijų metropolijų, 20 arkivyskupijų, 155 vyskupijas, šalia kurių veikia dvi teritorinės prelatūros, kariuomenės ordinariatas? Žvelgiant į šiuos skaičius, galima nuspėti, kad jos gyventojai džiaugiasi katalikiškų leidinių įvairove – nuo parapinių laikraštėlių iki tarptautinių religinių naujienų agentūrų Romoje teikiamos informacijos. Kiekviena vyskupija turi net ne po vieną, o kelis spausdintus leidinius. Kas juos išlaiko – ar tikintieji dosnesni, ar vyskupai, ar dirba daugiau savanoriškais pagrindais?

Deja, ir Italijos katalikiška spauda išgyvena sunkmetį. Visų pirma Italijos valdžia iki šiol gana dosniai rėmė leidybą, tačiau iš ekonominės krizės sunkiai brendanti šalis nutarė gerokai apkarpyti šį biudžetą. Palyginti su prieš trejus–ketverius metus buvusia situacija, rėmimas sumažintas 90%. Parlamente svarstomas  įstatymo projektas, kuris 2015 m. panaikintų visą paramą leidybai: tiek taupant lėšas, tiek remiantis viešąja nuomone, kad spauda tarsi pavirtusi tam tikra „kasta“, nors tai labiau galiotų politinės ar apie verslą rašančios spaudos atveju. Kita minima priežastis – mėginimas prisitaikyti prie europinių standartų.

Toks įstatymas reikštų mirtį daugeliui katalikiškų savaitraščių, ne viename interviu yra sakęs Francesco Zanotti, Italijos katalikiškų savaitraščių federacijos pirmininkas. Per pastaruosius porą metų buvo uždaryti 32 leidiniai, pagrindinė priežastis – drastiškas visuomeninio rėmimo mažinimas. Daugiau nei 82 leidiniai gali būti priversti tą padaryti artimiausiu metu, nors vyskupijų savaitraščiai ištisoms bendruomenėms yra atramos taškas. Jų indėlis įvairiomis Italijos istorijos fazėmis per pastarąjį šimtmetį yra labai svarbus. Dažnai jie suteikia galimybę pasisakyti ir išgirsti, kuo gyvena vietinės bendruomenės ar net ištisi regionai, kurių gyvenimo ir aktualijų niekas kitas neatspindi. Dabar tokių savaitraščių, išsklidusių po visą Italijos teritoriją, yra 190.

Tad reaguodami į Vyriausybės norą sumažinti rėmimą nekomercinei spaudai, gruodžio pradžioje įvairių leidinių atstovai Senate surengė spaudos konferenciją ir pristatė situaciją. Be jau minėtos Italijos katalikiškų savaitraščių federacijos vadovų, susitikime dalyvavo katalikiškos spaudos sąjungos, Italijos žurnalistų sąjungos, Italijos leidėjų federacijos, komunikacijos darbuotojų bei nacionalinės interneto žiniasklaidos asociacijos nariai. Šis lėšų karpymas liečia visus, ir idėjinė, ne pelno siekianti spauda balansuoja ant išnykimo ribos.

Daugelis redaktorių, ieškodami išeities, svarsto apie žurnalistų darbo valandų mažinimą, redakcijų struktūrinį pertvarkymą, tačiau darbo vis daugėja, sakė F. Zanotti, gruodžio 9 d. kalbėdamas Senate vykusiame susitikime. Dar spalio pradžioje jis pristatė parlamentarams laikraščių pavyzdžius, kuriuose atspindimas vietinių bendruomenių ir regionų gyvenimas. Dažnai tokia spauda būna viso rajono, miestelio ar regiono balsas, įkūnijantis laisvą žiniasklaidą. Dabar kyla rizika, kad šis balsas mirs. Parama leidybai tai nėra išmaldos teikimas iš Vyriausybės pusės, tačiau informatyvios demokratijos palaikymas, sako F. Zanotti. Išties sunku, jei nėra alternatyvių pajamų šaltinių. 

Į šiuos nerimą keliančius ženklus atsiliepia Bažnyčios hierarchai. Pavyzdžiui, Trijų Venecijų regiono vyskupai neseniai išplatino kreipimąsi, ragindami tikinčiuosius užsisakyti leidinių abonementus ir taip prisidėti prie spaudos išsilaikymo.

Kita vertus, sunkmetis tai ir proga peržiūrėti veiklą, ją tobulinti. Krizės laikas paskatino daugiau bendradarbiauti kartu, veikti kolegialiai. Ir į internetinius leidinius imta žvelgti nebe kaip varžovus, kurie skatina spaudos „mirtį“, tačiau kaip galimybę praplėsti veiklą, peržengiant savaitraščio formato ribas. Dabar daugelis savaitraščių jau yra sukūrę ar kuria savo internetines svetaines.

Kaip į naujus poreikius, susijusius su informacijos sklaida, gali atsiliepti spauda? F. Zanotti teigia, kad žmonės ilgisi „gerų žinių“, tačiau nenori „lengvo optimizmo“. Žmonės nori jausti, kad viltis nemiršta. Skaitytojai nori matyti tikrovę su visais jos atspalviais visuose šalies kampeliuose. Tą ir bando atspindėti katalikiški savaitraščiai, nes beveik niekas kitas nepasakoja apie šią gyvenimo pusę. Tai periferijos, apie kurias kalba popiežius Pranciškus.

Šiais laikais, kai dėl finansų trūkumo dauguma leidinių priversti susitraukti, mažėti, kai kam atrodo tinkama sumažinti laikraščio puslapių ar žinių skaičių. Būna ir tokių, kurie sako, jog vietoj laikraščio pakaktų lankstinuko, mažo bukletėlio ar pan. Tačiau tai klaidinga nuomonė. „Kuo labiau laikraštis užsidaro už bažnytinės tvoros, tuo labiau jis miršta. Šiandien katalikiška periodika turėtų tapti dialogo vieta, diskusijų aikšte. Apie tai kalba popiežius Pranciškus, kviesdamas griauti sienas ir statyti tiltus“, – sako katalikiškų savaitraščių federacijos vadovas. Taigi laikraščiai gali ir turi būti priešakinės linijos vykdant Bažnyčios misiją.

Svarbiausia yra atsakyti klausimą – ar mes žinome, ką norime daryti, ką norime papasakoti, ar tik trokštame užpildyti erdvę? „Kaip našlės palyginime apie drachmą: ji džiaugiasi ją radusi, negali laikyti vien sau ir iškelia puotą. Taip ir spaudos atveju: jei radome lobį, nenorime jo pasilikti vien sau. Turime didžią žinią, kurią reikia skelbti nuo stogų. Ši žinia turi įkvėpti visus mūsų veiklas“, – mano žurnalistas, pridurdamas, kad katalikiška spauda nereiškia pamokslavimo – tai pasakojimas apie gyvenimą.

Tuo tarpu Italijos Vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Angelo Bagnasco, kalbėdamas vienoje katalikiškų leidinių surengtoje konferencijoje, yra pabrėžęs, kad interneto era siūlo galimybę tapti žinios skelbėjais, o ne gavėjais, tačiau tai neturi tapti žinių gausa be jokio orientyro. Žurnalisto užduotis – esminė, tačiau kataliko žurnalisto užduotis nėra pirmam pranešti tam tikrą naujieną, o pranešti naujieną gerai, kokybiškai: remiantis patikimais šaltiniais, kontekstualizuojant, interpretuojant. Bandyti atspindėti situaciją visapusiškai, o ne ginti tam tikros grupės interesus.

O kaip išgyvena tarptautiniai internetiniai portalai, naujienų agentūros, kurių centras Romoje? Vaizdo reportažų „H2onews.org“ ir multimedijinės katalikiškos agentūros „Aleteia“ bendrasteigėja, ilgametė internetinės naujienų agentūros „Zenit.org“ bendardarbė, Popiežiškojo Grigaliaus universiteto žurnalistikos dėstytoja Miriam Díez Bosch dienraščiui „Bernardinai.lt“ trumpai apibūdino šių organizacijų struktūrą, kaip jos sprendžia finansinio išsilaikymo klausimą.

Agentūra „H2onews.org“, steigta kaip vaizdo reportažų portalas, vėliau įsiliejo į projektą „Aleteia.org“. Abiejų institucijų centrinė atstovybė yra Romoje, jos turi korespondentų ir bendradarbių tinklą, išplitusį visame pasaulyje. Internete informacija skelbiama nemokamai, o pajamos ateina iš reklamos, paramos ir kai kurių parduodamų paslaugų.

Tiesa, kad katalikiškos internetinės svetainės, skaitmeninės platformos turi žymiai didesnę auditoriją nei spauda, tačiau susiduria ir su kitokiomis finansavimo problemomis. Nemokamas turinio formatas verčia ieškoti kitų šaltinių: kokie jie? Keli procentai Gyventojų pajamų mokesčio, kuris Italijoje vadinamas 8x1000, Vyriausybės parama per fondus ar padeda išsilaikyti bažnytinės institucijos, teikdamos paramą tiek finansiškai, tiek dvasiškai?

Pasak Miriam Díez Bosch, „Aleteia.org“ atveju visi partneriai ir bendradarbiai visuomet palaiko malda projektą, kuriam reikia ir finansinės paramos. Yra specialus fondas, kuris rūpinasi evangelizacija žiniasklaidoje, jis ieško šiai katalikiškai platformai pajamų.

Agentūra „Zenit.org“ rengia lėšų rinkimo kampanijas internetu, kurių metu skaitytojai paraginami prisidėti prie katalikiškos žiniasklaidos išlaikymo. Kiek efektyvios tokios kampanijos? M. Díez Bosch, dirbdama šioje katalikiškų naujienų agentūroje, pastebėjo, kad tai veiksmingas būdas rinkti lėšas, kita vertus, vartotojus tai vargina. Gera išeitis: jei interneto svetainėje ar portale skiriama speciali vieta, kur galima atlikti elektroninį pavedimą ar nurodoma informacija, kaip tai padaryti, tačiau dažnai elektroninio pašto dėžutę užpildantys laiškai apie paramą skaitytojus apsunkina.  

Jau ilgą laiką dirbdama katalikiškoje žiniasklaidoje, ji pastebi, kad katalikiška spauda tampa vis profesionalesnė, vykdoma daugiau bendrų iniciatyvų, daugiau sinergijos, taip pat ir multimedijų pasaulyje. Tačiau dar trūksta didesnio bendradarbiavimo su verslo pasauliu, įmonėmis, reikėtų inicijuoti daugiau bendrų veiklų, projektų, kurie abiem pusėms būtų naudingi.

Katalikiškos medijos yra katalikiškos, taigi, visuotinės ir jos atras tinkamą pusiausvyrą multimedijų sferoje, sako žurnalistė.  Puikus profesinis parengimas, įsigilinimas, bendri kriterijai ir naujų perspektyvų iš verslo pusės atradimas, o ne tik savanorystė: visa tai gali padėti katalikiškoms medijoms pasiekti labai daug.

Tai tokios mintys iš kitų šalių patirties: raginimas bendradarbiauti, atnaujinti darbo stilių, dirbti profesionaliai, ieškoti naujų partnerių, naujų evangelizacijos būdų, tapti dialogo erdve. Ir svarbiausia – atradę lobį, nenorėkime jo pasilikti vien sau, o dalinkimės su kitais. 

Parengė Dalia Žemaitytė