Kvailoka antraštė, pagalvojau parašęs. Nėra tokio Lietuvoje.  Holokaustas buvo, o muziejaus nėra. Jau dvidešimt penkeri metai, kaip nėra. Jau net dvidešimt penkeri, kai jo nėra tada, kai jis turėtų būti.  Savotiškas jubiliejus.  Ciniškas ir makabriškas.  Ciniškesnis nei tie ilgi dešimtmečiai, kai žodžio „Holokaustas“ negalima buvo nei ištarti, nei juolab rašyti didžiąja raide....

 Pernai rudenį, padėdamas tvarkyti vienus užmirštus Lietuvos žydų kapus, buvau pakviestas aplankyti ir vieną pakelės mišką. Kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestelių pamiškių, šioji taip pat paženklinta kažkieno nuskeltu juodo marmuro stulpeliu, žyminčių vieną iš keli šimtų masinių Lietuvos žydų žudynių vietų.  Kas šiais laikais vaikšto pagerbti žuvusiųjų, jei ten nepastatomas mikrofonas ir nenutiesiamas kilimas? Vasarą ir ankstyvą rudenį  galbūt užklysta grybautojų ir uogautojų, kai pastarieji nesilanko, vietinis dar neemigravęs jaunimas išlenkia kokį bambalį. Nebeapsilanko net metalo ieškotojai – visas metalines lenteles jau seniausiai pavogė.  Visą likusį laiką mūsų užmaršties užlygintą duobę, kurioje baigėsi gretimo miestelio ar bažnytkaimio ilgų šimtmečių žydų istorija,  juosia  aptrupėjęs dar sovietų  pastatytas betono rėmas, išklypęs ir pajuodęs. Duobės vidury styro sovietų pastatytas „paminklas“  iš to paties pigaus aptrupėjusio betono.  Per visą nepriklausomybės laikotarpį tą vietą pagerbė tik pakeistas užrašas – vietoje bevardžių čia „fašistų ir jų vietos pakalikų nužudytų tarybinių žmonių“ atsirado kitas užrašas: „Šioje vietoje nacių okupantai ir jų vietos talkininkai nužudė 300 vietos žydų“. 

Buvau ne vienas, dar keli pakeleiviai vaikštinėjo kiek tolėliau.  Žvelgiau į tą užrašą ir mėginau suvokti, kas yra tas skaičius – 300 – ką jis reiškia? Ką jis gali reikšti, kai tam bažnytkaimyje, kuriame tie žmonės gyveno be apleistų žydų kapų nėra nė vieno jų gyvenimo ženklo. Nė vieno. O jų čia – trys šimtai. Mėginau įsivaizduoti, kur ir kaip jie gyveno tuose šimtus kartų perdažytuose mediniuose, kadaise jiems priklaususiuose namuose, kaip jie, pavyzdžiui, eidavo mokyklon, kur jie meldėsi, kaip juos visus per vieną dieną užmušė. Per vieną dieną dingo visas jų ir jų protėvių kurtas pasaulis.  Mėginau pamatyti jų veidus, jų moteris ir senius, jų žaidžiančius ką tik mano pravažiuotose gatvėse vaikus.  Kad ir kaip stengiausi – niekaip nesugebėjau suderinti mano įsivaizduojamus žmones ir tą tikrovę, kurioje jų nebeliko nė pėdsako, kurioje jiems nebeliko vietos.

– Sergejau, - išgirdau ir atsisukęs pamačiau bičiulį.

– Žiūrėk, ką radau, - ištiesė man delną.

Palinkau virš to delno, nes nesupratau, koks ten nedidukas žemėtas kiek apvalus daiktas guli. Nusimovęs pirštines atsargiai jį paėmiau, kad galėčiau geriau tą radinį apžiūrėti. Nukratęs žemės trupinius, nustėrau. Rankose aš laikiau šovinio tūtą.  Rankose aš laikiau mirtį. Ir atmintį. Jos abi, matyt, yra neatskiriamos Lietuvos žydų būties pakeleivės.

Aš numanau, kodėl Lietuvoje ligi šiol nėra Holokausto muziejaus. Aš numanau, kodėl yra norinčiųjų tiesiogine žodžio prasme paversti vieną iš duobių tokia vieta, tarsi „atsiperkant“ nuo panašių priekaištų – „štai, mes JUMS ir pastatėme tą muziejų, ko dar norite?“  Iš tikrųjų, ko galima norėti, jei vietoje, kurioje kartą per metus statomi mikrofonai ir daromos nuotraukos, pastatytų tokį muziejų. Nors ten ne muziejus, ten – kapinės. Tik tų, kuriuos tose masinėse kapinėse nužudžius užkasė. Tai vieta, kurios beveik niekas nelanko. Taip, tai galbūt baisiausia vieta, nes joje daugiausia nužudytų. Bet juk nužudyti ne tilk jie. Nužudyti buvo beveik visi, ir žudynės vyko visur. Jos vyko visoje Lietuvoje. Ir tie žmonės nusipelnė, kad jų visų atmintis būtų pagerbta tiek, kiek yra gerbiama atmintis tų, kurie irgi buvo žudomi, bet dažniausiai atskiriami nuo Tėvynės.  Juk neiškeldinsime Lietuvos  genocido aukų muziejaus  iš sostinės į, pavyzdžiui, Rainius.

Reikia vieną sykį pripažinti, kad Lietuvos žydų gyvenimo ir to gyvenimo pabaigos istorija tapo politinių žaidimų ir atminčių karo auka.  Ir didžiųjų istorijos manipuliatorių podukra. Ir tie žaidimai turėtų vieną kartą baigtis. Jei ne iš pagarbos nužudytiems, tai iš pagarbos gyvenantiems, nes tai –  visų mūsų gėda. Kitaip įvardyti tos situacijos negalima. Reikia vieną sykį užbaigti tą besitęsianti atminties Holokaustą, kai vienai tragedijai skiriamas visas dėmesys ir lėšos, o kitai vietos po dangumi atsiranda tik labai toli nuo miesto, toli nuo vadovėlių ir, pagaliau, toli nuo visuomenės istorinės atminties.

Per dvidešimt penkerius metus ta šovinio tūta vietos rastų nebent beveik nelankomame vietos kraštotyros muziejuje. Vargu ar jai atsirastų vietos Genocido aukų muziejuje, kuris jau senokai tapo kito nusikaltimo muziejumi, nes buvo ir tebėra sumanytas tik kaip lietuvių genocido atminties vieta.

Ir tai viskas, ko nusipelno tas žmogus ir jo gyvenimas, kurį pribaigė šitos šovinio tūtos kulka?  Tai viskas, ko nusipelno tie trys šimtai toje duobėje gulinčių? Tai viskas, ko nusipelno tie du šimtai su viršum tūkstančių, kurie guli po Lietuvos velėna? Pagaliau, ar mes nusipelnome gyventi tokioje skurdžioje atminty? Kodėl mes leidžiame ją skurdinti? Kodėl bijome pasipriešinti? Kodėl manome, kad žydai vėl, kaip kadaise prie sovietų – paskutiniai, paskutinėje eilėje? Ar tai, galų gale žydų problema?  Kaip atrodome tiems, kuriems nuolat aiškiname, kad čia, Lietuvoje, įvyko baisiausias jos istorijoje nusikaltimas?

Jei manyčiau, kad tai tik žydų problema, tikrai nebūčiau Jūsų varginęs. Tai – kiekvieno iš mūsų pareiga – prisiminti.

Aš rasiu, kur priglausti tą tūtą. Laikinai. Kol jai neatsiras vietos mūsų visų atmintyje. 

Kai mėginsite man prieštarauti – Holokausto švietimo programa, krūvomis visokiausių monografijų, žydiško Disneilendo, naujo Panerių memorialo projekto ir kitokiais argumentais – mėginkite Jūsų tiesas įrodinėti ne man. Nepasivarginkit, nueikite ligi artimiausios duobės, aprinkite šiukšles, sušalkite rankas, išsipurvinkite batus – švari atmintis būna tik per valdiškus minėjimus –  tada ir diskutuokite, kiekvienas su savo atrastąja tūta. Iš jos norėjo nužudyti žmogų, o mes tebeleidžiame žudyti atmintį.

Skirti Holokausto muziejui pastatą sostinėje, kurią kiekvieną kartą, kai reikia paminėt kokį nors įžymų litvaką, vadiname Šiaurės Jeruzale, yra labai paprasta. Sudėtinga yra tada, kai to labai nesinori daryti, jau ketvirtį amžiaus. Gal gana?

Nuotrauka iš autoriaus archyvo.