Platonas

„Pamačiau, kad šitoje auditorijoje yra begalė draugų. Tai man kelia siaubingą nerimą, nes šnekėdamas svetimiems apie draugystę, filosofiją niekuo nerizikuoji, bet šnekėdamas saviems apie draugus statai save į didžiulį pavojų: kas bus, kai draugai išgirs, kaip apibrėži draugystę, ir pradės save lyginti su tuo, ką pasakei?“ – prisipažino VU Filosofijos fakulteto absolventas Vilius Bartninkas, trumpam sugrįžęs iš Kembridžo universiteto, kur studijuoja magistrantūroje. Vakar „Klasikų klube“ pristatyta jaunuolio iš senosios graikų kalbos išverstas Platono veikalas „Lisidas, arba Apie draugystę“.

Su vertimu pateiktas V. Bartninko įvadas ir išsamūs komentarai. „Lietuvoje kas penkeri metai išeina po Platono dialogą. Jeigu taip bus ir toliau, sulaukę senatvės galėsite pasimėgauti visu Platono tekstų korpusu“, – juokavo VU Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros docentas dr. Vytautas Ališauskas.

Kadangi „Lisidas“ yra vienintelis Platono kūrinys, skirtas draugystės temai, tai ir pagrindinė renginio ašis sukosi aplink ją. Apie draugystę diskutuoja Sokratas su dviem jaunuoliais – Meneksenu ir Lisidu, kurie laikomi draugais. Bandoma paneigti stereotipą, kad vaikai negali būti tikri draugai. „Sokratui parūpsta išsiaiškinti jų santykį, tad jis ima klausinėti, kas sudaro Lisido ir Menekseno ryšio pagrindą. Dėl pasakojimo žaismingumo, teatrališkumo ir esą švelnaus sofizmo šis dialogas ilgą laiką nebuvo rimtai tyrinėjamas ir traktuojamas“, – atkreipė dėmesį jaunasis filosofas.

Jis pacitavo ištrauką iš atėniečių užstalės dainų: „Jei tik būtų galima neapsigavus pažinti, kas yra tikrasis draugas, perkertant kiekvieno krūtinę, pažvelgiant į širdį ir vėl ją užveriant“.

Troškime atpažinti draugą pastebime pamatinį žmonių siekį. Sokrato pašnekovas Lisidas, vedamas mums įprastos patirties, sako, kad branda leidžia pasiekti tikruosius draugus. Esą tik sulaukęs pilnametystės Lisidas įgis tikrų draugų. Sokratas sudvejoja, ar žmogaus amžius gali būti vienintelis kriterijus, leidžiantis suvokti, kas yra draugai? Žymusis graikų filosofas teigia, kad kelias į draugystę yra dvasinė branda.

„Viena vertus, norint sužinoti apie draugystę, būtina siekti išminties, ypač padedant filosofijai. Antra vertus, Sokratas pabrėžia, kad tik laisvi žmonės gali būti draugai. Taigi dialoge draugystė skleidžiasi globojama išminties ir laisvės“, – Sokrato sąlygas draugystei atskleidė V. Bartninkas.

Ne tik apie šį Platono dialogą, bet ir apie jo vertėją kalbėjęs Filosofijos fakulteto magistrantas Ruslanas Baranovas prisiminė vieną istoriją: „Kai pirmam kurse susitikome su Viliumi, jis papasakojo, kodėl nusprendė studijuoti filosofiją. Pasirodo, iš pradžių Vilius neketino rinktis šių studijų, bet viename pobūvyje, kažkuo primenančiame Platono „Puotą“, bičiuliui neatsargiai pažadėjo, kad studijuos filosofiją. Šio draugystės pažado materialią išraišką galite matyti mano rankoje.“

„Joks šiuolaikinis gyvenimo būdas nesunaikina tikrų draugų. Šis fenomenas gyvuoja nepaisant to, kaip filosofai jaudinasi dėl jų. Tikra draugystė išlieka mįslė ir slėpinys, į kurį būtina atsakyti“, – tarsi antrindamas bičiuliui, kalbėjo Kembridžo universiteto magistrantas. Jis nesutinka su garsiu lenkų filosofu, sociologu ir publicistu Zygmuntu Baumanu, kad šiandieniniai draugystės pavidalai paženklinti ilgalaikių ryšių, apskritai draugystės, kaip reiškinio, nykimu, kad draugystė suvokiama per vartotojiškumo prizmę, o santykiai – kaip prekės.

V. Bartninko teigimu, dialoge matome, kaip Platonas siekia apvalyti draugystę nuo įvairiausių kasdienių prietarų apie tai, kas yra draugystė, banalių įsivaizdavimų, kas turėtų būti draugais, ir galiausiai susieti draugystę su esminėmis vertybėmis.

Nors draugystė laikoma abipusiu santykiu, tačiau Platonas kelia filosofinę problemą: kokie draugystės vektoriai? Jie vienpusiai ar abipusiai? Ar draugas yra tas, kurį mylime, ar tas, kuris myli? Ar aktyvusis yra draugas, ar pasyvusis?

„Platonas puola į prieštaravimus. Tiktai abipusiuose santykiuose šių paradoksų nesama. Ši gana triviali išvada, gal net visiškai banali mūsų požiūriu, Platonui svarbi. Draugystė jam nėra vien tik meilė. Tai meilė, bet kai kas daugiau, nes jos buvimui užtenka vienpusio santykio“, – pasitelkdamas graikiško žodžio draugystė, padaryto iš veiksmažodžio mylėti, etimologiją, samprotavo VU auklėtinis V. Bartninkas.

Remdamasis Platonu, jis apibūdino panašumo ir skirtingumo kriterijus. Blogieji negali būti draugai, jeigu jie panašūs. Jei nors vienas panašusis nėra draugas, tuomet ir visa panašiųjų klasė netinka. Skirtingumas taip pat netinka, nes vienam iš dviejų narių nereikės kito. Sokratas galiausiai taria, kad esama tokių gėrybių, kurių trokštame net ir tokiame pasaulyje, kuriame nebūtų blogio. Viena tokių – draugystė. „Draugo troškimas numato prielaidą, kad žmonės iš prigimties yra stokojantys, kad jiems ko nors trūksta iki pilnatvės, tarytum iš jų kas nors būtų atimta ir jiems reikėtų tą įgyti. Dėl šių priežasčių draugas ima atrodyti tarsi antroji sielos pusė. Galiausiai ir šiai įžvalgai Sokratas randa kontrargumentą. Taip Sokratas ir jo pašnekovai tariasi pakliuvę į aklavietę, ir dialogas baigiamas“, – jaunasis filosofas įrodo, kad, kaip ir galima numanyti, atsakymas į esminį klausimą nėra pateikiamas.

Vertėjas turi savo nuomonę: „Pokalbyje Sokratas ne siekė įgyti draugų, o susirasti naujų mokinių, tai vėliau, mūsų žiniomis, ir įvyksta. Galbūt pašnekovai tyčia saugo atsakymą nuo aplinkinių, pasilikdami sau kaip smagų ir malonų užsiėmimą nuolat svarstyti, kas yra šis santykis. Man atrodo, kad didžiausias Sokrato kvietimas – pasiūlyti mėginti atsakyti patiems ir tęsti tol, kol pavidalas taps ryškiausias. Sokratas nori pasakyti tik viena: skaitykite ir vėl eikite draugystės keliu. Ir tie, kurie bus ištikimi kelionei, galiausiai išvys atsakymą. Sokratui rūpi apibrėžti ryšį, kuris pergyventų laiko griaunamąją galią.“

R. Baranovas taip pat prisiminė dialogo pabaigą, kurioje Sokratas, taip ir nepriėjęs prie atsakymo į klausimą, kas yra draugystė, galiausiai pasako: „Na, štai, mes nežinome, kas yra draugas, panašu, kad susiradome naujų draugų.“ Filosofijos fakulteto magistrantas prisipažino, kad dažniausiai nėra linkęs skaityti ilgo filosofinio teksto įvado ir komentarų. Tačiau kolegos įvadas ir komentarai privertė permąstyti tokį įprotį. Prie to prisidėjo ir Jacques’o Derrida veikale aptiktas jau klasika tapęs sakinys, kuriame atsiranda draugystės ir priešystės tema: „Tekstas nėra tekstas, jeigu jis neslepia nuo pirmojo prašaliečio, pirmojo žvilgsnio savo kompozicijos, struktūros ir savo žaidimo taisyklių.“

„Atsiminiau kitą Viliaus idėją apie graikų draugiškumą ir draugystės supratimą, kurie neatsiejami nuo politikos. Čia man gražiai susijungė tiek J. Derrida, tiek pačių graikų požiūriai. Graikams draugystė buvo neatsiejama nuo ugdymo. Kaip rašė Hannah Arendt, ugdymo tikslas yra atvesti jaunus žmones į suaugusiųjų pasaulį. Šiuo atveju mes esame tie jauni žmonės, kuriuos Vilius bando atvesti į Platono pasaulį. Tai draugystės mums išraiška“, – skirtingus draugystės požiūrius sujungė R. Baranovas.

Anot jo, paskutiniais šios platoniškos draugystės tradicijos permąstytojais galima laikyti Giorgio Agambeną ir J. Derrida. Renginio pabaigoje R. Baranovas susirinkusiesiems papasakojo, kaip jis susijęs su šios knygos išėjimu į dienos šviesą, nors graikų filosofija turbūt niekada nebuvo jo pirminis susidomėjimo taškas: „Esu tas, kuris buvo auditorijoje, kai Vilius išvertė pirmąjį graikų kalbos sakinį. Taip pat buvau pirmojoje Viliaus paskaitoje apie Lisidą, o prieš porą savaičių parašiau pirmąjį akademinį darbą Viliaus Bartninko draugystės samprata.“

Beje, tai ne pirmasis V. Bartninko vertimas. 2013 m. jis iš anglų kalbos išvertė H. Arendt veikalą „Eichmannas Jeruzalėje: ataskaita apie blogio banalumą“.

VU naujienos