Evgenios Levin nuotrauka

Pasibaigus kino festivaliui apima keistas jausmas – nuo ryto iki vakaro dešimt dienų kasdien žiūrint filmus, kartais ir po penkis į dieną, aplinką imi suvokti kiek kitaip, truputi neadekvačiai: iš filmų tarsi susidėlioja kažkoks filmų Filmas, filmoholinė realybė, kuri parą po to dar maitina, o paskui kurį laiką ima kamuoti abstinencinės kančios.

Taigi „Scanoramą“ imuosi aptarti kiek prablaivėjusiu protu, o anksčiau parašytą tekstą apie šį kino festivalį tiesiog ištrinu. Tiesą sakant, ten buvo visai neblogų minčių, tačiau išdėstytos kažkaip keistai. Atsimenu, rašiau apie filmoholikų džiaugsmus ir rūpesčius, apie festivalių atidarymo renginių vienkartinio „pasipikiravimo“ „žvaigždes“ ir „žmones“, kai kultūros žurnalistai, menotyrininkai perspėjami, kad su akreditacijomis nebus įleidžiami. Pasidalinau vienos damos įspūdžiais iš atidarymo filmo Vilniuje – rež. Roy‘aus Anderssono „Balandžio, kuris tūpėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“: ji didžiavosi, kad išdrįsta prisipažinti, jog filmo nei suprato, nei jis patiko, o ir daugelis šalia jos muistėsi ir vis tikrino mobiliojo telefono naujienas, nors, tiesa, rimtomis išraiškomis, tačiau tiek sustingusiomis ir nesimainančiomis, kad buvo gaila tų pastangų vaidinant intelektualaus kino gerbėją. Ką čia ir bepridursi: taip jiems ir reikia.

Išties gana rizikinga festivalio atidarymui parinkti R. Anderssono filmą, kai susirenka „atidaryminė“ auditorija, neretai į tą vienintelį filmą ir labiau savęs parodyti. Tiesa, „Scanoramos“ kino festivalio visa programa – itin plataus diapazono: nuo eksperimentinio, intelektualaus, dvasingo kino iki aukštos kokybės komercinio ar įdomaus pažintinio, dokumentinio. Tarkim, Kaune rodytą festivalio atidarymo filmą – „Metų pilietis“ (rež. Hans Petter Moland) visai galima pavadinti komerciniu, tačiau aukščiausios prabos. Kita vertus, geras komercinis filmas (keistas tik atidarymo filmų parinkimas Vilniui ir Kaunui, tiksliau – kontrastas) yra kur kas geriau už išstenėtą meną, nuo kurio neretai ima skaudėti galvą.

Manyčiau, kad festivalyje rodytas „Locke“ (rež. Steven Knight) – būtų puikus atidarymo filmas (na, bet jis ne skandinavų kūrėjų), pasiekiantis gero komercinio filmo ribą, neleidžiantis nė sekundei atsipalaiduoti ir turintis keletą klodų, gelmę, o tai jau – aukštas pilotažas. Po kino seanso buvo nekeista girdėti jaunuolius, neslepiančius susižavėjimo: „Senai buvau tokiame gerame filme“, nes, kaip minėjau, filmas neduoda atsikvėpti nė akimirkai, o veiksmas viso labo vyksta tik automobilio viduje, už vairo, vaidinant vienam aktoriui. Tačiau paliečiama daugybė temų, skaudulių, įtampų. Jau vien neištikimybės ir naujos gyvybės dilema „nukauna“, apsuka galvą ir įrodo, jog vieno atsakymo, vienintelės tiesos būti negali, o kur dar laiko (nuolatinio jo neturėjimo), darboholizmo, darbdavių savanaudiškumo (žmogus, darbuotojas reikalingas tik kaip gerai, pageidautina – idealiai veikiantis sraigtelis), meilės, šeimos, impulso, o gal totalaus ilgesio, puikiai išvystytos temos.

Kita vertus, tokį filmą, kaip „Balandis, kuris tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ tepamatysi tik kino šventėje, tai išties festivalinis, kiek kitoks filmas, o minėtąjį „Locke“ norvegų žiūrovas Oslo kino teatruose žiūrėjo jau vasarą. Ir jei nebūtų tos keistos, tarp „kultūrščikų“ plintančios mados reklamuoti kultūros festivalius (ypač – kino) prisikvietus „žvaigždelių“, viskas susidėliotų aiškiau.

Na, bet šiais laikais reklama yra viskas ir būtent todėl neverta pasitikėti net ir filmų aprašuose minimais prizais ar laurais, jie kartais akivaizdžiai spekuliatyvūs: užtenka „pasiimti“ tam tikrą temą ir dėmesys (apdovanojimas) jau beveik yra, nors filmas silpnas, prifarširuotas klišių, dažniausiai perdėm dvasingas, o tiksliau – egzaltuotas. Kartais, beje, apskritai neaišku, kodėl akivaizdžiai prastas filmas pelnė apdovanojimą, bet juk visi žinome, kai kurie menininkai tiesiog moka suktis, moka reklamuoti jei ne savo produktą (nesakysi – kūrinį), tai save patį.

Taigi, neretai naudojantis akluoju būdu galima išties pamatyti filmą, kuris ne tik nustebins, bet sukrės, kažką sujudins, pakeis. Ir tai savotiškas apdovanojimas – sutikti (pamatyti) Savo filmą, tą, kurio nusipelnei. Nuostabu, kad kiekvienam tai gali būti vis kita kino juosta, kuriai sukantis įvyksta toji akistata su savimi, o jai pasiruošti kvietė prieš kiekvieną filmą  rodomas puikus šiųmetės „Scanoramos“ videoklipas.

Apskritai, šiame kino festivalyje akivaizdžiai dominuoja - humanistinė idėja, nors ryški ir tolerancijos teigimo kryptis, jaunimo problemų, žinoma – ir lietuviškojo kino pristatymas, tačiau, be jokios abejonės, „Scanoramos“ pagrindinis prioritetas – humanizmas ir tai kelia pagarbą.

Tarkim, prieš dvejus metus sukrėtė „Scanoramoje“ pamatytas filmas „38 liudininkai“ (rež. Lucas Belvaux). Net ir dabar tuojau pat atsigamina pojūtis, kai filmo kulminacinėje scenoje – žudomos merginos klyksmas, kurio visi liudininkai patogiai negirdėjo – pajunti salėje tvyrančią klaikią tylą, kai nė vienas žiūrovas, regis, nekvėpuoja, nes burnas ir nosis užspaudė perkratoma sąžinė, kuri suklykia (sustaugia) nužudyto žmogaus balsu.

Pernai, be jokios abejonės, parklupdęs filmas buvo „Žudymo aktas“ (režisieriai Joshua Oppenheimer, Christine Cynn ir savęs nenorėjęs įvardyti anonimas) beje, dokumentinis, kas dar labiau vartė vidurius. Kodėl vis miniu žudymus? O todėl, kad noriu pritarti šiųmečio filmo „Žemės druska“ (rež. Wim Wenders, Juliano Ribeiro Salgado) herojui – fotografui Sebastião Salgado: „Mūsų istorija yra karų istorija. Tai yra istorija be galo, represijų istorija, beprotystės istorija“, ir visa tai filme buvo pagrįsta, iliustruota fotografijomis iš didžiausių žudynių vietų, kur siautėjo ligos ir badas, galbūt vien todėl, jog nemokame dalintis.

Taigi už dominuojančią humanistinę idėją „Scanorama“ – ypač gerbtinas festivalis, ir jei siekis atskleisti žmogaus blogį, siekiant jį daryti geresniu (nes niekas neužsimiršta arba kaip yra teigęs poetas Rolandas Rastauskas: „Istorijoje, deja, lieka viskas“), yra ir utopija, tai ji – tiek skaidri ir reikalinga, kaip filmoholikas kino festivaliui.