Rytų išminčių apsilankymą Betliejuje aprašė evangelistas Matas, kuris buvo grynakraujis izraelitas ir kurio sąmonėje svetimšaliai buvo tik gojai – kitatikiai ir tamsūs žmonės. Kas iš tikrųjų buvo tie išminčiai ir iš kur jie atkeliavo? Į rytus nuo Palestinos driekėsi Sirija, Mesopotamija, dar toliau – Persija (dabartinis Iranas). Senajame Testamente šios šalys vadinamos Rytais. Evangelisto Mato paminėtas žodis „išminčiai“ – magai leidžia manyti, kad šie žmonės atkeliavo iš Persijos, nes tenai buvo gausu Zaratustros mokinių, vadinamų magais. Anais laikais buvo įprasta, kad išsilavinę žmonės tyrinėtų dangaus žvaigždžių judėjimą.

Kokiu būdu išminčiai atpažino, kad tai gimusio žydų karaliaus žvaigždė? Ką jie tolimoje Persijoje galėjo žinoti apie Palestinoje laukiamą Gelbėtoją –Mesiją? Persijoje Zaratustros mokymo sąvoka „gelbėtojas“ buvo plačiai vartojama. Izraelyje juo labiau buvo pažįstamas mokymas apie ateisiantį gelbėtoją. Kadangi žydai ilgą laiką buvo Babilono tremtyje, tai jų šventraščio mokymas apie ateisiantį gelbėtoją persų magams tikriausiai buvo žinomas. Kad ir kaip buvo, pamatę Rytuose naują žvaigždę išminčiai neabejojo, kad tai gimusio žydų karaliaus žvaigždė. Antraip jie nebūtų išsiruošę į tolimą ir vargingą kelionę. Kelionė buvo tikrai varginga, nes anuomet vienintelė susisiekimo priemonė Rytuose buvo kupranugaris ar asilas.

Atkeliavę į Jeruzalę išminčiai elgėsi neapdairiai. Tikriausiai jie ne viską žinojo apie karaliaus Erodo žiaurumą. Erodas, bijodamas prarasti sostą, jau buvo nužudęs žmoną, du savo sūnus ir planavo nužudyti trečiąjį. Romos imperatorius Augustas apie Erodą yra pasakęs, jog geriau būti Erodo kiaule, negu jo vaiku. Nevaldomo pykčio priepuolio metu šis karalius buvo visiškai neprognozuojamas. Todėl neatsitiktinai evangelistas Matas pažymėjo, kad pasklidus žiniai apie Rytų išminčius, ieškančius gimusio karaliaus, apstulbo visa Jeruzalė. Turint tokį karalių, buvo ko išsigąsti.

Kai karaliaus slaptoji policija pranešė apie atvykusius ir gimusio žydų karaliaus ieškančius išminčius, Erodas tuojau suskubo išsiaiškinti, kas čia vyksta. Karalius šįkart nejautė prieš jį nukreipto suokalbio, bet vis tik panoro išsiaiškinti, ko tie atvykėliai ieško. Rašto žinovai perskaitė pranašo Michėjo pranašystę apie Mesiją, turintį gimti Judėjos Betliejuje. Erodo laikais Betliejus buvo nežymus miestelis su mažiau nei tūkstančiu gyventojų. Tuomet piktą planą kuriantis karalius paliepia išminčiams vykti į Betliejų, surasti gimusį mesiją ir grįžtant jam pranešti, kad ir jis galėtų jam nusilenkti. Iš tikrųjų karaliaus galvoje jau buvo planas Kūdikį nužudyti.

Evangelistas pasakoja, kad išminčiai pagarbino gimusį Kūdikį ir paliko jam dovanų – aukso, smilkalų ir miros, bet sapne perspėti negrįžo pas Erodą ir kitu keliu iškeliavo į namus. Galime tik įsivaizduoti Erodo įniršį, kai jis, laikęs save gudriausiu karaliumi, buvo apgautas šių niekingų svetimšalių. Todėl Erodas nedelsia ir įsako išžudyti visus berniukus iki dvejų metų amžiaus, vildamasis, kad tarp jų bus ir jam nerimą keliantis mesijas.

Ši Kristaus apsireiškimo pagonims istorija yra labai pamokanti. Žydų karalius, turėjęs būti labiausiai suinteresuotas, kad išsipildytų, kas šventraštyje buvo kalbama apie Mesijo atėjimą, elgiasi kaip beprotis. Valdžia, godumas ir žiaurumas jį visiškai apakina, jis neturi tikėjimo ir elgiasi kaip nusikaltėlis. O persų magai, pagonys, neturintys tikėjimo į vieną Dievą, ieško tiesos, pakelia kelionės per dykumą sunkumus, suranda Dievą – Mesiją, jį pagarbina ir atiduoda savo dovanas.

Ar panašių reiškinių mes nematome šiandien? Vienus apakina godumas, siekimas bet kokia kaina valdžios, apakina kūniškumas, ir jiems nė motais, yra Dievas ar Dievo nėra, – jie gyvena tik šia diena. Kiti elgiasi kitaip: jiems tikėjimo žinia apie Kristų yra brangesnė už pinigus, jie nepardavinėja savo įsitikinimų ir sąžinės, gilinasi į tikėjimo slėpinius ir paprastai Dievą suranda. Ir šitaip bus iki pasaulio pabaigos.

Dievas leidžiasi surandamas, bet žmogus privalo turėti gerą valią ir jo ieškoti. Gal ieškodamas savo gyvenimo prasmės ir Dievo, jis padarys klaidų, gal kartais vaikščios ir klaidų keliais, bet galų gale jis Dievą suras. Dievas visada apsireiškia jo ieškantiems.

Ar esi tas, kuris Dievo ieškai? Jei taip, tuomet dėkok Dievui ir toliau ieškok Viešpaties artumos maldoje bei geruose darbuose. Apaštalas Paulius buvo iš tų, kurie Dievo ieškojo, todėl Kristus jam apsireiškė ir pašaukė būti tautų apaštalu. Paulius apie tai minės savo laiške pirmiesiems krikščionims: „Apreiškimu man buvo atskleista paslaptis pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje“ (Ef 3, 3–6).

Viešpaties Apsireiškimo šventė dar primena, kad esame pašaukti kažkam būti žvaigžde, rodančia kelią pas Kristų. Mes ta žvaigžde būname visuomet, jei esame savo pašaukimo aukštumoje ir savo gyvenimu liudijame, kad gera gyventi Dievo meilės šviesoje ir kad esame laimingi sekdami Kristumi.