Izraelis net tris šimtus metų neturėjo pranašų, todėl kęsdamas romėnų jungą jautėsi Dievo apleistas. Istorikas Flavijus mini daug politinių veikėjų, nesėkmingai bandžiusių sukilti prieš tironiją. Todėl Jono pasirodymas prie Jordano, kvietimas keistis ir prisiartinusios Dangaus karalystės skelbimas jaudino žmones. Jie gausiai rinkosi prie Jordano ir, nepaisydami karštos pietų saulės, ilgai klausėsi šio keisto, kietai pasninkaujančio ir ne mažiau kietai kalbančio pranašo. Kai kurie žydai Jonu galėjo nusivilti, nes jis nekvietė sukilti prieš pavergėjus, bet tik skelbė apie prisiartinusią Dangaus karalystę ir visus kvietė atsiversti.

Atsiversti – tai keistis nusigręžiant nuo blogio ir atsigręžiant į Dievą. Atsiversti – tai atnaujinti su Dievu sandorą, kurią nutraukia nuodėmė. Jonas kvietė žmones laikytis teisingumo ir dalytis su stokojančiais turimomis gėrybėmis. Jono lūpomis kalbėjusi Dievo Dvasia kreipė žmones į atgailą. Žmonės išpažindavo savo nuodėmes, ir atgailaujančius Jonas krikštijo Jordano upėje. Jono krikštas buvo simbolinis veiksmas, išreiškiantis žmogaus pastangas išsilaisvinti iš nuodėmės ir pasitikėjimą Dievo gailestingumu.

Vieną dieną prie Jordano atėjo Jėzus. Jonas, Dievo Dvasios apšviestas, atpažino Jėzuje Mesiją ir viešai paskelbė: „Štai Dievo Avinėlis, štai kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Jėzus, nekreipdamas dėmesio į jam rodomą dėmesį bei pagarbą, kaip ir kiti nusidėjėliai, paprašė krikšto. Jonas bandė spyriotis, kaip jis, Mesijas, gali prašyti jo, nuodėmingo žmogaus, krikšto, bet Jėzus paliepė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15).

Evangelistas rašo, kad po Krikšto Jėzus pamatė atsivėrusį dangų ir ant jo, tarsi balandį, nusileidžiančią Dvasią. Tuo metu pasigirdo balsas, kuris paskelbė: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22). Dangaus Tėvas gėrisi savo Sūnumi, ateinančiu gelbėti nuodėmėje paskendusio pasaulio, užmokant žmonių nuodėmės kainą. Ta kaina bus labai didelė – Dievo Avinėlio kraujas. Prie Jordano Jėzus ateina kaip aukos Avinėlis, kuris bus paaukotas ant kryžiaus aukuro.

Ką reiškė Jėzaus Krikštas? Jėzus, Dievo Sūnus, spindi šventumu ir jame nėra nė mažiausio nuodėmės šešėlio, bet jis myli net ir nuodėmių sužeistus žmones ir trokšta juos padaryti panašius į save, kad taptume mylimais Dievo sūnumis bei dukromis. Krikšto metu Jėzus apsireiškia kaip Gelbėtojas. Jis žengia nuodėmėse paskendusio žmogaus link ir jo kaltes užsideda sau ant pečių. Krikšto metu simboliškai jas panardina Jordano vandenyse, o savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje jas atneš ant kryžiaus ir prie jo prikals mūsų skolų raštą. Apaštalas Paulius apie tai rašo Laiške kolosiečiams: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). Tiltą per nuodėmės bedugnę nutiesia gailestingoji Dievo meilė; žmogui tą meilę reikia tik priimti.

Po prisikėlimo Jėzus siųs savo mokinius į pasaulį skelbti meilės Evangelijos ir ją priėmusius krikštyti vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Per krikštą mumyse išsilieja Šventosios Dvasios malonė, mus padaranti Dievo vaikais. Dėl to apaštalas Jonas džiūgaudamas rašo: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsim. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2).

Taigi Jėzaus Krikštas skelbia mums pačią brangiausią žinią: Dievo meilė yra didesnė už mūsų nuodėmes. Jėzus nusižemino ir kaip nusidėjėlis priėmė Jono, žmogaus, krikštą, kad tą žmogų padarytų Dievo vaiku.

Jėzaus Krikšto minėjimas tepaskatina mus atnaujinti savo tikėjimą, ką mes patys esame gavę krikšto metu. Gaila, daugelis žmonių turi tik miglotą Krikšto suvokimą. Jiems Krikštas yra tik religinė apeiga, tik tradicija, kurios laikėsi tėvai ir seneliai ir kurios jie patys laikosi. Iš tikrųjų, krikštas užmezga žmogaus draugystės su Dievu santykį, kuris vėliau, per visą gyvenimą turi mumyse stiprėti iki to palaimingo momento, kada išvysime Dievo veidą. Tačiau šis draugystės santykis nėra nepajudinama duotybė – jis gali stiprėti ir silpnėti, netgi nutrūkti. Jeigu sąmoningai sunkiai nusikalstame, šį meilės santykį nutraukiame, tačiau dėl Jėzaus mirties nuopelnų per atgailą, priimdami Sutaikinimo sakramentą, jį vėl galime atkurti.

Krikštas mus ne tik padaro mylimais Tėvo vaikais, bet įjungia į Dievo tautą, Bažnyčią. Po Krikšto keliaujame per gyvenimą ne kaip vienišiai, atsiskyrėliai, bet drauge su milijardais pasaulio žmonių, panašiai kaip ir mes per krikštą susivienijusių su Kristumi. Kai kam atrodo, kad priklausymas Bažnyčiai yra našta. Iš tikrųjų tai ne našta, bet privilegija. Priklausymas Bažnyčiai dvasine prasme yra priklausymas elitinei bendruomenei, kurios galva yra pats Jėzus Kristus, už pašauktuosius išliejęs savo kraują.

Dėkokime Dievui, kad esame gavę Krikšto malonę, kad priklausome Bažnyčiai ir kad einame per gyvenimą, turėdami Vadovą – tą, kuris vadinamas „Tiesa, Kelias ir Gyvenimas“. Mums nereikia klaidžioti reliatyvizmo džiunglėse, nežinant nei tiesos, nei kelio. Mums nereikia nuogąstauti dėl savo likimo, nes jį esame patikėję tam, kuris pats yra gyvenimo Pilnatvė ir visokio gėrio Šaltinis.