Dievo žodis skelbia žmogui svarbią tiesą: Dievas mūsų nuolat ieško ir įvairiais būdais kviečia artyn prie savęs, o atsiliepusiems į pakvietimą patiki atlikti kokią nors svarbią misiją. Jei pakviestas žmogus iškart neatsiliepia, Dievas jo nepalieka, bet kviečia toliau. Samuelio knygoje skaitome apie berniuko Samuelio pašaukimą būti pranašu. Dievas Samuelį pakvietė naktį, kai šis miegojo, todėl nubudęs pamąstė, kad gal pranašas Elis jį pašaukė. Šis taip pat nesuvokė Dievo kvietimo ir liepė berniukui miegoti. Samuelis vėl išgirdo šaukiant jį vardu ir vėl nuėjo pas Elį, o tas liepia toliau miegoti. Tik trečią kartą pašauktas Samuelis atsiliepė: „Kalbėk, Viešpatie,- tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 3–10). Tuomet Dievas Samueliui patikėjo pranašo misiją.

Evangelija pasakoja apie dviejų brolių – Jono ir Jokūbo pašaukimą (Jn 1, 35–42). Prie Jordano pasirodęs Jėzus sužavėjo brolius ir po krikšto jam nueinant broliai sekė iš paskos. Tuomet Jėzus užkalbino juos: „Ko ieškote?“ Broliai klausė: „Mokytojau, kur gyveni?“ Jėzus pakvietė juos apsilankyti, ir šis apsilankymas Jono ir Jokūbo gyvenime padarė perversmą: jie susižavėjo Jėzumi ir greitai tapo jo mokiniais. Evangelistas Morkus aprašo, kaip Jėzus, eidamas Galilėjos ežero pakrante, pakvietė žvejus Joną ir Jokūbą sekti paskui jį. Broliai paliko tinklus ir nusekė paskui Jėzų. Jonas tapo mylimiausiu Jėzaus mokiniu, o Jokūbas už Jėzų išliejo kraują – mirė kankinio mirtimi. Apaštalas Jonas taip gerai įsiminė susitikimą su Jėzumi, kad net išlaikė atmintyje susitikimo valandą, kurią pamini Evangelijoje – „tai buvo apie dešimtą valandą“ (Jn 1, 39).

Pašvęstojo gyvenimo metų proga į Kauną iš visos Lietuvos suvažiavo apie 300 vyrų ir moterų, priklausančių įvairioms vienuolijoms. Savo laiku Jėzus pasibeldė į jų širdis ir pakvietė pasišvęsti Dievo ir žmonių meilės tarnybai. Buvo gera matyti KTU salėje tiek daug džiaugsmu spinduliuojančių veidų. Kai Dievas pašaukia, o žmogus atsiliepia, liūdesiui nebelieka vietos. Liūdesys veši tik tuomet, kai žmogus priešinasi Dievo planui, ypač kai nepaiso jo valios. Su nuodėme draugaujančio žmogaus širdyje niekuomet nebūna tikro džiaugsmo.

Kada ir kur mus sutiko ir prakalbino Jėzus? Tai nebuvo kažkas panašaus, kaip tai nutiko Jonui ir Jokūbui. Tai nebuvo Jėzaus apsireiškimas, panašus į tą, kurį išgyveno krikščionis persekiojantis Saulius. Dažniausiai mes Jėzų sutinkame paprastesniu būdu; jis mums apsireiškia per mums brangius žmones. Jais gali būti tėvai, dvasios vadai, katechetai, draugai, net šventieji, su kurių tikėjimo kelione susipažįstame, skaitydami knygas bei žiūrėdami filmus. Dievas prakalbina ir patraukia žmogų prie savęs daugybe būdų. Svarbu, kad žmogus leistųsi prakalbinamas.

Jeigu Jėzus mūsų nebūtų sutikęs ir prakalbinęs, šiandien mūsų čia nebūtų. Jei jūs savo laiku nebūtumėte sutikę Jėzaus, galbūt tapatintumėtės su pagonimis, agnostikais, ateistais ar kitokiais mūsų laikmečio žmonėmis, kuriems Dievas nesvarbus.

Tačiau matome daug žmonių, kurie gyvena tarsi Dievo nebūtų. Gal Dievas nuo kai kurių žmonių slepiasi? Ne, jis nesislepia, nes jam brangus kiekvienas žmogus; slepiasi tik žmogus. Šį slėpimąsi randame vaizdžiai aprašytą Pradžios knygoje: „Išgirdę garsą Viešpaties Dievo <...> žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Bet Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“ Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau“ (Pr 3, 8–10). Nusidėjęs Adomas išsigąsta Dievo ir slepiasi – štai ir atsakymas, kodėl žmogus lieka kurčias Dievo kvietimui. Žmogus pabando „patobulinti“ Dievo tvarką ir išvydęs blogus padarinius slepiasi.

Dievas ieško mūsų ir tuomet, kai mes slepiamės, tačiau ir jis yra bejėgis, jei užsispyrusiai nuo jo bėgame. Dievas mūsų ieško, bet niekuomet neprievartauja. Tik žmogui kartais atrodo, kad į gera galima kitus traukti ir prievarta. Mes esame laisvi Dievo meilę priimti ar atsukti jai nugarą. Tokia laisvė labiausiai išaukština žmogų.

Tačiau tikra laisvė niekuomet negali prieštarauti tiesai ir meilei. Laisvės nėra tenai, kur viešpatauja melas. Panašiai laisvės nėra tenai, kur sklando neapykanta. Dabartiniame pasaulyje yra daug pasimetimo. Duodama laisvė niekinti žmogų ir jo įsitikinimus. Ir visa tai leidžia valstybės, save laikančios laisvomis bei demokratinėmis. Tai labai toli nuo tikrosios laisvės. Su dideliu nerimu stebėjome tai, kas vyko Paryžiuje. Negali būti teroro pateisinimo, tačiau jį sukėlė anarchistinės laisvės suvešėjimas tiek Prancūzijoje, tiek kitose Europos valstybėse.

Kai žmonės pradeda nesuvokti tiesos ir gėrio, praranda ir tikros laisvės suvokimą. Tyčiotis iš žmogaus ir jo tikėjimo yra pati bjauriausia netikros laisvės apraiška, už kurią mokama skaudi kaina, o ateityje, jei atsakingų valstybių vadovų galvose nesikeis nusistatymas, tikriausiai teks mokėti dar skaudesnę. Nuodėmė prieš meilę žmogui savaime neša užprogramuotą bausmę. Tokia Dievo tvarka šiame pasaulyje – nė viena nuodėmė nelieka be atpildo.

Pabandykime šiandien atsakyti į labai asmenišką klausimą: ar esame sutikę Jėzų? Atsakymą turėtų išryškinti mūsų darbai. Ar atpažįstame Jėzaus veidą silpnuose ir daug ko stokojančiuose žmonėse? Popiežius Pranciškus ne atsitiktinai nuolat pasaulio krikščionių dėmesį kreipia į silpnus žmones, nes kiek jiems pasitarnaujame, tiek mumyse yra gyvas Kristus. Tiek Jį esame sutikę.