Dievas šaukia visus. Šaukia gyventi skirtingus gyvenimus. Vienus šaukia ir sau, ir pasauliui, kitus – tik sau. Tai pašvęstojo gyvenimo vyrai ir moterys, kuriuos Dievas pasirinko artimesniam bendravimui, ir jie tą kvietimą išgirdo ir priėmė.

Ar Dievas labiau myli tuos, kurie atidavė visą savo gyvenimą Jam? Tikiu, kad pilnutinės ir nepadalintos meilės užtenka kiekvienam iš mūsų. Vargu ar koks žmogus gali taip nustebinti Dievą, kad Jis atkreiptų išskirtinį dėmesį. Tikriau, visas Dievo dėmesys žmogui yra išskirtinis ir meilė išskirtinė. Tik pašvęstieji vyrai ir moterys atviresni Dievo žvilgsniui, nes niekas jų nestabdo. Jie glaudžiasi prie Dievo lyg daugiau nieko neturėtų, nieko taip nebrangintų, niekam taip neatsiduoda. O aš matuoju, renkuosi iš daugelio prisirišimų ir kartais net nepasirenku Dievo. Mano prisirišimai prie pasaulio yra natūralūs, man būdinga trokšti daugelio patirčių, aš nesugebu turėti vien tik Dievo. Aš nesugebu aprėpti Dievo, tai pasilieku prie smulkesnių ir ne tokių svarbių dalykų. Pasilieku prie pasaulio, nes jį geriau pažįstu. O pašvęstasis geriau pažįsta Dievą.

Koks tu esi pašvęstojo gyvenimo dalyvi? Ar tu esi artimesnis Dievui, ar labiau Jį myli? Dievas artimas visiems žmonėms, o štai žmogus žengia Dievo link nevienodais žingsniais. Vienuoliai ir kunigai dovanoja visą savo gyvenimą, nieko nepasilikdami sau. Dievas jiems yra pirmoje vietoje ir visose kitose vietose. Aš širdį dažnai saugau sau,  lyg ji būtų mano nuosavybė. Aš užmirštu, kad visa esu Dievo. Savo nuosavybės apskritai neturiu. Turiu Dievo dovanotą gyvenimą ir kažkodėl nesugebu tos dovanos vėl grąžinti savo Kūrėjui. O vienuoliai, kunigai grąžina Dievui savo gyvenimą net jo nepradėję gyventi kaip savojo. Dievas pirmasis pavadina kunigų ir vienuolių gyvenimą savu. Jis tuose gyvenimuose apsigyvena kaip pirmasis, išgirstasis ir pasirinktasis. Tuo tarpu aš liečiu pasaulio paviršių ir kaip pastebiu, dažnai tame paviršiuje neužčiuopiu meilės kontūrų. Pernelyg rūpindamasi savo gyvenimu, Dievo nebepastebiu. užuot aplankiusi meilę, praeinu pro šalį. Aš lyg užsimerkusi vaikštau, neleidžiu paliesti manęs Dievo šviesai, lyg bijodama prarasti savastį. Bet Dievas nieko neatima, kad Jis praturtina, tą gerai žino Dievo pašvęstieji. Pašvęstieji padovanoja Dievui savo gyvenimą, bet jie nelieka be nieko, jie pasilieka ypač artimame ryšyje su Dievu. Dievas dovanoja save, nes jie nieko nepasiliko sau, jie turi daug vietos Dievui priimti. O mano mintyse, žodžiuose ir veiksmuose Dievas retai minimas, lyg būtų atsitiktinis, lyg būtų praeivis, kurio net nepastebiu.

Pašvęstieji vyrai ir moterys atsigręžė į Dievą ir daugiau nuo Jo nesitraukia. Jų atsigręžimas yra tobulesnis nei  manasis. Aš, dažnai žvelgdama į Dievą, matau Jo vietoje savo pačios atvaizdą. Nejučia elgiuosi taip, lyg būčiau svarbesnė už Dievą. Sau skiriu didžiausią dėmesį, o Dievui, kas liko, o kartais Jam nelieka nieko. Pašvęstiesiems Dievas yra prasmė ir tikslas. Jie teikia Dievui garbę, o aš turiu daug tikslų, esu susiskaldžiusi, ne vientisa. Mylėdamas tik Dievą pašvęstasis yra vientisas. Be Dievo pašvęstieji tikrai neužmiršta savo artimo, nes jie kaip niekas kitas žino, kad Dievo atvaizdas yra kiekviename artimame.

Mes visi, tikintieji, kreipiamės į Dievą malda. Tačiau mano malda dažniau sukasi apie mane, turiu begales prašymų sau ir visai mažai dėkoju ir garbinu Dievą. Pašvęstiesiems malda pirmiausia yra pokalbis su Dievu nieko nesitikint ir kartu tikint viskuo. Pašvęstojo malda jį priartina prie Dievo, o aš skaičiuoju, ką gausiu pasimeldus. Pašvęstojo malda atveria naujų galimybių sielai, ją apvalo, tobulina, maitina. Taip yra ir man, tačiau aš nesu visiškai atsidavusi į Dievo rankas. Tarp manęs ir Dievo stovi įsiterpęs pasaulis, ir aš negaliu susikaupti, žvelgiu iš karto keliomis kryptimis, todėl nebematau nieko, o pašvęstieji turi vieną kryptį ir stengiasi visomis jėgomis nuo jos nenukrypti.

Pašvęstieji asmenys seka Jėzų Kristų, o mane Jėzus vejasi, lyg norėdamas akimirkai sulaikyti. Pašvęstieji seka Jėzų Kristų, nes Juo pasitiki, o aš net nepasirūpinau susipažinti su Juo, kad pasitikėčiau. Mano Kūrėjas man lyg svetimas, lyg sekmadienio, švenčių Viešpats, o kunigų ir vienuolių gyvenime Jis yra jų kasdienybė, jų akimirka, jų nuolatinė siekiamybė. Jie žino, kad su Dievu niekada neliksi nuošaly. Jie atsistojo arti Dievo, visko iš Jo laukdami, tikėdami vildamiesi. Aš pasitikiu savimi ir pasauliu ir nuolat nusiviliu. Lieku nesuprasta ir be vilties, kad galima kažką pakeisti. Pašvęstiesiems asmenims nereikia nieko keisti, už juos keičia Dievas, jie gyvena atidų gyvenimą, kad išgirstų. O mano klausą užgožia pasaulio triukšmas ir ne dėl to, kad jis stipresnis, bet dėl to, kad jį pasirinkau, kad Dievas yra antrame plane, kad Dievui atiduodu tik tai, kas liko. O dažniausiai lieka nedaug, su baime pagalvoju, kad vieną dieną neliks nieko.

Iš pašvęstojo gyvenimo vyrų ir moterų galiu pasimokyti priimti Dievą, lyg Jis būtų man vienintelis, pripažinti Jį Dievu, o ne pasaulį. Pasaulio teikiančių galimybių man nereikia atsisakyti, bet turiu stengtis, kad pasaulis neužgožtų Dievo. Kunigai, vienuoliai ir yra tam, kad vestų mane artyn Dievo. Jeigu leisčiausi jų vedama, tai priartėčiau prie Dievo, labiau Jį pažinčiau, pamilčiau ir nebepainiočiau su pasauliu. Suprasčiau, kad Dievas nieko neatima, Jis tik trokšta būti mano gyvenimo dalyvis. Kunigai ir vienuoliai man padeda suprasti, kad su Dievu akcentai gyvenime dedami ant esminių dalykų, mokausi mylėti, mokausi gailestingumo, imu pažinti Dievą kaip savo Kūrėją.

Pašvęstųjų gyvenimo tikslas  pažinti ir tarnauti Dievui, vesti mane prie Dievo, kad prisiliesčiau prie slėpinio ir būčiau apdovanota kaip ir jie Dievo artumu.