Vilniaus universitetas, jo rūmų ansamblis laikomas vertingu ne tik Vilniuje, Lietuvoje, bet ir Europoje, pasaulyje. Jį gausiai lanko turistai, miesto svečiai, neaplenkia ir užsienio valstybių vadovai, kiti svarbūs asmenys. Ne viena universiteto studentų karta stebėjo nuolat vykstančius remonto, restauravimo darbus (kartais gal ir turėjo prie jų prisitaikyti), po kurių atsiveria vis naujos erdvės. Jau porą metų vilniečiai gali apžvelgti senamiestį iš suremontuotos varpinės, aukščiausio senamiesčio pastato.

Gražiomis restauruotomis auditorijomis džiaugiasi Filosofijos, Istorijos fakultetai. Kartu reikia pripažinti, kad senojo ansamblio priežiūra – nemažai kainuojantis, daug tyrimų ir dėmesio reikalaujantis nuolatinis darbas. Rūmai dar slepia gausybę paslapčių. „U. V.“ kalbasi su mokslininkais – Istorijos fakulteto prof. Alfredu Bumblausku, doc. Marija Drėmaite, dr. Justina Poškiene ir Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto menotyrininke dr. Dalia Klajumiene apie rūmų restauravimą, atradimus, vertinimus ir kylančius klausimus. Kartu norėjome aptarti jau atliktus ir restauratorių tebelaukiančius darbus, spręstinas problemas, nuomones ir universiteto bendruomenės santykį su turimu paveldu, supažindinti su dailėtyrininkų, istorikų įžvalgomis aptariant rūmų vertę.

Ar mes deramai rūmus įvertiname Lietuvoje?

Prof. A. Bumblauskas. Manau, kad taip. Juk tam, kas sugalvojo Briuselio mini parke Lietuvą pristatyti universiteto rūmais, reiktų duoti garbės ženklą. Šis faktas rodo, kad visuomenė gerai supranta ansamblio vertę. Lietuva – vienintelė šalis, prisistatanti universiteto rūmais. Ir jie kuria gerą šalies vaizdinį, nes tokiu kompaktišku ir didingu senuoju „kampusu“, kurį puošia baroko šedevrai Šv. Jonų bažnyčios fasadas ir varpinė, gali pasididžiuoti tik retas Europos universitetas.

Ar šiandien rūmai tinkamai prižiūrimi?

Dr. D. Klajumienė. Kai pasivaikščiojau po centrinius rūmus, buvau maloniai nustebinta, kiek daug čia išlikę sienų tapybos. Tai tikras lobis. Ištisa dailės istorija. Vien vaikštant po universitetą galima perskaityti visą paskaitų ciklą apie architektūros ir jos puošybos raidą. Ansamblis turi įvairių istorijos laikotarpių sluoksnių. Reikia pasakyti, kad kaip tik 2007–2008 m. restauruojant Istorijos fakultetą aš ir apsisprendžiau tyrinėti pasaulietinių pastatų sienų tapybą, kuri iki tol buvo nepelnytai užmiršta.

Doc. M. Drėmaitė. Vilniaus universitetui, matyt, reikėtų turėti savo paveldosaugininką, nes kompleksas labai didelis. Tas žmogus galėtų būti atsakingas ir už kitus universitetui priklausančius architektūros paveldo objektus, pasirūpinti, kad kiekvienas remontas būtų atliekamas atsakingai, nepakenkiant paveldui, kurio gal tuo metu neketinama restauruoti.

D. K. Kompleksinis požiūris būtinas, kad restauruojant, remontuojant pastatus būtų užsakomi specializuoti polichromijos, architektūros tyrimai. Gaila, bet menotyriniai tyrimai atliekami itin retai, todėl restauratoriai paliekami savieigai. Mes ką tik apžiūrėjome restauruotą sienų tapybą ir paaiškėjo, kad be dailėtyrinko konsultacijų labai dažnai atrasti motyvai restauratorių ne visai tiksliai interpretuojami ir neretai klaidingai atkuriami. Žinia, darbų užsakovas nori sutaupyti pinigų ir laiko.

Paveldosaugos specialistas galėtų kontroliuoti visą restauravimo eigą ir būti už tai atsakingas.

Tyrimai rodo, kad išlikusios tapybos tiek Vilniaus universiteto, tiek ir kituose istoriniuose miesto pastatuose labai daug, tik mes jos nerestauruojame, nes tai brangus malonumas. Gerai, jei nenudaužome tinko ir nesunaikiname.

Dr. J. Poškienė. Mano galva, universitetui trūksta struktūrinio požiūrio į savo turtą ir į savo paveldą. Kaip į kompleksinį reikalą. Jau supratome, kad sienos vertingos. Dabar rūpinamės sienomis, bet kol parūps lubos, grindys, durys, jų gali nebelikti. Net nežinome, ką mes turime, reikia nuolatinių tyrimų, nes kai ateina laikas remontuoti, laiko tyrimams nebėra, išauga sąnaudos.

Kai per daug galvojama apie grožį ir estetiką, tai nepatinka išmintos grindys ar sunkiau užsidarančios durys. Yra daug dalykų, kuriuos remonto metu esame pakeitę, o jų keisti visai nereikėjo. Pakako pavalyti, nulakuoti ir būtų puikiai tarnavę. O juk tai kainuoja. Mūsų prioritetai kartais labai keisti.

D. K. Dažnai tyrinėtojai sako, kad durys ir langai – tai jau išnykęs paveldas, ir ne tik universitete. Todėl tokias temas duodame paveldosaugos magistrantams, kad surinktume informaciją, kad apie tai būtų kalbama, aiškinama.

J. P. Mes dabar kalbame apie centrinių rūmų paveldą, bet kiek paveldo kitur! Pavyzdžiui, Gamtos mokslų fakultete išlikę interjerai, durys, tapyba. Taip pat ir Medicinos fakultete. Taigi čia ne tik centrinių rūmų klausimas.

Bet rūpintis paveldu – brangus malonumas universitetui...

J. P. Kalbame ne apie paveldą, o apie mūsų santykį su juo. Kol nesuprasime, kad tas turimas kultūrinis kapitalas pavirs ir jau yra pavirtęs ekonominiu kapitalu, kad jis vienas didžiausių universiteto ramsčių, o ne problema, tol ir nebus aiškios strategijos.

D. K. Svarbu įsisąmoninti – paveldas yra mūsų visų. Kai atlikome tyrimą ir klausėme studentų, ar eitų tvarkyti paveldo objektų, dažniausiai gaudavome neigiamą atsakymą. Visiems atrodo, kad paveldą turi tvarkyti ir prižiūrėti kažkokia atskira žmonių grupė, bet tikrai ne visi.

M. D. Santykis su palikimu – tai požiūrio klausimas. Kai vartome XVI–XVII a. planus ir matome, kad universitetas jau stovėjo, suprantame, kad esame tik keleiviai, lankytojai. Mūsų nebebus, o universitetas stovės. Jei yra koks nepatogumas praeiti ar užlipti siauresniais laiptais, mažiau pasišildyti, nekirsti istorinių sienų ir skliautų norint įsivesti vėdinimo šachtas ir panašiai, tai gal galima su tuo susitaikyti. Jei čia jau 400 metų mokėsi studentai ir sugebėjo parašyti filosofinius veikalus, turėjusius įtaką visoje Europoje, tai gal ir mes galime ištverti. Mane kiek stebina, kad visi labai mėgsta fotografuotis gražiuose kiemuose, girtis gaunamais įvertinimais ir dėmesiu universiteto ansambliui, bet kai ateina reikalas spręsti dėl brangesnių durų ar langų, tada jau renkamasi pagal pigiausius įkainius. Nėra požiūrio, kad viskas turi būti specialiai projektuojama, nes tai išskirtinis objektas. Reikia integralaus požiūrio į paveldą.

D. K. Architektai ir restauratoriai visada sako, kad didžiausia ir sunkiausia darbo dalis – tai darbas su užsakovu, kai reikia jį įtikinti, kad ko nors nereikia keisti, pakanka nuvalyti. Universiteto atveju – mes, akademinė bendruomenė, esame užsakovai. Atrodytų, užsakovas labai išprusęs, bet jį kažkodėl labai lengva įtikinti, kad reikia keisti, o ne išsaugoti.

M. D. Daugiausia prarandama eilinių einamųjų remontų metu. Universitetas yra kultūros paveldo objektas, saugomas valstybės, todėl ypatingais atvejais, pvz., Šv. Jonų bažnyčios ar bibliotekos atveju, rengiamas specialus paveldosaugos projektas, dirba profesionalai. Bet einamųjų remontų metu tas universiteto paveldosaugininkas galėtų konsultuoti, patarti, būti už tai atsakingas, nes jis matytų visumą.

A. B. Čia kalbame tik apie sienas, o šiaip universitetas yra daug netekęs, turtas išblaškytas. Kad ir Dailės muziejuje kabo mūsų paveikslai iš Jonų bažnyčios, kurioje sovietmečiu jie negalėjo būti. O ką jau kalbėti apie 1832 m. uždaryto universiteto turtą – nuo anatomijos iki geologijos, botanikos rinkinių. L. Vladimirovas daug nuveikė siekdamas sugrąžinti knygas, daug sužinojome, bet kiti turtai neišsaugoti. Pvz., žiūrėdamas į Upsalos „Gustavianum“ muziejaus rinkinius pamatai, kokie skirtingi gali būti universitetų likimai. Ten turtai nuo XVII a. pradžios nuolat auga, yra kaupiami, o pas mus nuo to meto „Tvanas“, Šiaurės karas ir 1832 m. uždarymas – tai tikros negandos. Manau, kad iki to meto mes dar patekdavome į pasaulinį universitetų šimtuką, o dabar tik į šeštąjį šimtuką. Na, aišku, tuo metu, XVII–XVIII a., Europoje tebuvo gal 200 universitetų.

D. K. Tas pats pasakytina apie muziejų ir jo rinkinius. Senųjų universitetų muziejai yra pasaulinio garso, o Vilniaus universiteto muziejaus kartais nežino net čia studijuojantys. O juk ten saugomi unikalūs dalykai.

A. B. Galbūt kai ko nemokame sureikšminti. Paskaičiuota, jog mūsų kartografinė kolekcija – šešta Europoje. Žinoma, tai ir J. Lelevelio dovana, atkeliavusi 1929 m., kai į Vilnių perkelti jo palaikai. Mums pasisekė, kad ji išliko ir buvo sėkmingai perkelta.

Kaip vertinate lenkų laikais ir sovietmečiu atliktus darbus? Teko girdėti ir kritikos dėl lenkų laikais restauruotos Lelevelio salės, profesorių skaityklos – mėlyna spalva buvo ir pačių restauratorių sprendimas.

D. K. Tai etapiniai to laikotarpio požiūriai į paveldą, etapiniai restauratorių požiūriai. Sovietmečiu buvo suformuota nuomonė, kad Lietuvai būdingos pastelinės spalvos, tačiau tai nėra tiesa. Pvz., Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia – austriškojo baroko įtakos atspindys, jai būdingas didžiulis spalvų kontrastas. Taigi ir universiteto interjeruose rasti ryškūs pigmentai yra autentiški. Dažnai restauratorius arba užsakovas nori bendrą vaizdą „blukinti“. Tai jau įaugę į kraują. Restauratorius bijo, o užsakovas nenori ryškių spalvų. Reikia tiesiog atidžiai tikrinti tyrimus. Restauratoriai visada padaro stratigrafijų lenteles ir ten matyti pigmentų ryškumas, naudoti deriniai. Atlikus tyrimus jau galima diskutuoti dėl restauravimo koncepcijos, o argumentai, kad tai negražu ar Lietuvai nebūdinga, atrodo nerimtai.

A. B. Kalbant apie lenkų laikus reikia nepamiršti, kad universitetas turėjo Menų fakultetą, o ten dirbo tokie grandai kaip F. Ruščicas, J. Klosas, J. Hopenas. Sovietmečiu kurį laiką jautėsi atotrūkis. O pasirengimas 1979 m. jubiliejui vyko labai strategiškai, didesnių klaidų gal nebuvo padaryta.

D. K. Vilniaus universiteto misija sovietmečiu buvo labai svarbi. Čia buvo padėti restauratorių mokyklos pagrindai. Juk niekas tuo metu nerengė profesionalių restauratorių, o čia jiems buvo galimybė išmokti, nors gal ir padaryta klaidų. Objektas ypatingas, todėl mokymasis vyko labai atsakingai. Tai tikrai buvo daugelio sričių restauratorių lietuviškosios mokyklos pradžia.

M. D. Tie du jubiliejiniai – lenkų 1929 m. ir sovietmečio 1979 m. – restauravimai turėtų būti traktuojami kaip etapai. Bet kartu matome, kaip keičiasi paveldo suvokimas, kaip suprantame paveldosaugą, tvarų naudojimą. Žvelgiant iš šių laikų 1979 m. restauravimas atrodo drastiškai: kiek buvo išgriauta, padaryta praėjimų dėl patogumo, modernizavimo. Bet nė vienu etapu nenorėta rūmams pakenkti, abiejuose naudoti mokslinio restauravimo principai. Tai susidūrimas tarp patogumo ir tausojimo.

Koks tas santykis, kiek dabarties laiko ženklų gali atsispindėti rūmuose? Juk čia vyksta paskaitos, todėl kažkiek reikia rūmus pritaikyti, kad būtų patogu. Neišvengiamai atsiranda pasikeitimų. Iš sovietmečio išlieka ir tuo metu čia atsiradusios freskos. Koks Jums atrodo jų santykis su senaisiais rūmais?

M. D. Ar tikrai laboratorijos reikia ten, kur yra išlikusi freska? Jei freskos atrodo nebevertingos, tai jos bus griaunamos ar išdaužomi skliautai laboratorijai įrengti. Jei freskos mums atrodo vertingesnės nei įrengiama laboratorija, tai diktuoja ir sprendimą. Tai prioritetų klausimas.

J. P. Žinoma, viešai naudojamos patalpos gal kažkiek ir nukenčia, bet nereikia bijoti atverti patalpų. Kitaip nebūtų prasmės jų ir restauruoti, saugoti.

D. K. Dažnai keistai atrodo klausimas, naudoti ar saugoti, o juk tai vienas kitam neprieštarauja. Visame pasaulyje seni, net privatūs interjerai gerbiami ir susidėvėję daiktai nebūtinai keičiami, o rūpestingai atkuriami. Jei XVIII a. interjere susidėvėjęs sienų apmušalas, fabrike iš senų matricų atspaudžiami nauji to pat rašto ir faktūros. Nereikia jokių paveldosaugininko represijų. Priklauso nuo to, kiek žmogui išugdome pojūtį, kad reikia išsaugoti to laikotarpio ženklus.

Lietuvoje mes tikrai neturime įgimto istorinio interjero pojūčio, todėl reikia nuolat apie tai kalbėti, šviesti, rodyti pavyzdį.

J. P. Yra kažkokių baimių dėl paveldo, nes ir mūsų paveldosauginiai įstatymai daugiau represinio pobūdžio. Jei nėra galimybės, pinigų, galima ir nerestauruoti, svarbu nenaikinti.

Bet universitetas visų pirma mokslo ir studijų įstaiga, tam skiriamos lėšos.

A. B. Mokslas ir studijos negali būti šalia kultūros, tarpusavy supriešinti. Pas mus kultūra suprantama klaidingai, tarsi laisvalaikis. Kultūra nesuvokiama kaip esminė žmogaus gyvenimo dimensija. Istorija geriausiu atveju suprantama kaip pasaka, ne tai, kas aplinkui. Kad ir P. Repšio freska universitete, kuri, Lietuvos tūkstantmečio proga žurnalo „Veidas“ atliktos apklausos duomenimis, įeina į žymiausių Lietuvos dailės kūrinių penketuką. Dėstydamas civilizacijų istorijos kursą studentams iš visų fakultetų klausiu, ar žino apie tą freską. Juk jie beveik tiesiogiai praeina freską eidami į paskaitą. Nežino, net nėra girdėję. O juk taip yra ir su kitais universiteto turtais.

J. P. Visi pirmo kurso studentai privalėtų turėti galimybę nemokamai susipažinti su universiteto paveldu. Studijų įvade yra toks elementas, bet studentai arba fakultetas susimoka už ekskursiją. Taip neturėtų būti. Galima suprasti, kad trūksta lėšų priežiūrai, bet ar jos visada racionaliai naudojamos ansamblio tvarkymui?

Yra daug fakultetų, kurių studentai, net baigę studijas, niekad nėra buvę centriniuose rūmuose ir nieko nežino.

M. D. Visuose fakultetuose į studijų įvadą reiktų įvesti keletą paskaitų. Pagal bendrųjų universitetinių studijų sistemą tai neturėtų būti sudėtinga padaryti.

D. K. Reikia be išankstinės nuostatos skaityti daug viešųjų paskaitų, aiškinti, kalbėti, rodyti, kad sklaidos virusas plistų. Man labai patiko universiteto muziejaus iniciatyva akademinei bendruomenei vesti nemokamas ekskursijas. Visada pirmąją paskaitą Istorijos fakulteto studentams pradedu nuo ekskursijos į muziejų, kad sužinotų apie jį ir apsilankytų Šv. Jonų bažnyčioje ne tik per diplomų teikimo šventę.

Maždaug 2004 m. po ilgos pertraukos lankydamasis Vilniuje sovietmečiu garsėjęs Lietuvos juvelyras Paulius Lantuchas (jo laikrodis puošia Filologijos fakulteto koridorių) teigė senamiesčio neatpažinęs, viskas gerokai pasikeitę, net ir pati miesto dvasia. O štai universiteto ansamblį atpažino. Tai gal nėra blogai.

A. B. Yra čia prieštaravimas. Meniniu požiūriu visi pasigenda Užupio poetinės dvasios, kuri nyksta. Bet prieš 20 metų einant pro šalį būdavo baisu, kad tave užpuls iš tarpuvartės, tai kas geriau? Apiręs senamiesčio kiemelis gal ir tapybiškesnis, bet juk reikia ten gyventi ir tvarkytis. Štai, eidamas pro šalį, apžiūrėjau universiteto fotografijų parodą. Kartais lyg ir gaila tų P. Skargos kiemo vijoklių ar medžių Bibliotekos kieme. Bet kita vertus, pamatai apirusias M. K. Sarbievijaus kiemo sienas ir supranti restauravimo vertę. Man labai patinka liftas varpinėje, kuris padėjo atverti naujas erdves, Vilniaus panoramą. Matyt, saliamoniškos formulės čia nėra.

D. K. Gražiausia Vilniaus panorama atsiveria nuo Šv. Jonų bažnyčios varpinės, aš ja džiaugiuosi, bet kaip paveldo objektui – bokštui būtų buvę geriau be lifto. Didžiausias pavojus – vibracija, sienos, dekoro elementai yra pažeidžiami.

M. D. Šiais laikais saliamoniška formulė būtų – tausojamasis naudojimas. Ištarti sunku, bet samprata labai teisinga.

J. P. Vijokliai ir medžiai gali užaugti, tai ne problema. Nėra blogai, kad kiekviena karta kažką palieka. Tik klausimas, ką mes atrenkame.

Matyt, per studijų metus meilę šiems rūmams daugumai įskiepijame ir ji išlieka. Nemenka dalis užsienio studentų taip pat renkasi studijas Vilniaus universitete ir dėl įspūdingų senųjų rūmų bei turtingos istorijos.

A. B. Aš pats esu vienas iš tokių. Tėvas man liepė vykti mokytis į dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Ten man rodė viską, bet kai pamačiau Vilniaus universiteto rūmus, apsisprendžiau.

Tačiau norėtųsi matyti daugiau informacijos apie pačius rūmus ir konkrečius pastatus, sales, objektus. Įvairiose vietose įvairiomis progomis.

Daug klausimų kelia visa atminties galerijos P. Skargos kieme koncepcija. Kas ten patenka, kaip jie atrinkti? Man rodos, ten daug chaoso. Jei padarytume eksperimentą ir paklaustume studentų, ar jie atsirinktų savo fakulteto žmones? Dar nuo rektoriaus J. Kubiliaus laikų buvo tam tikras planas, pagal kurį viskas buvo daroma. Kad ir reljefai šiame rektorato koridoriuje. Jie labai netikėti, visko ten yra, kas juos jungia? Matyt, kai 1979 m. skulptorius Jonas Jagėla gavo užsakymą, kol padarė, prabėgo daug laiko, visi pamiršo. Kiekvienas toks sprendimas galėtų virsti istorinės kultūros faktu. Tada visi tie vardai pradėtų gyvuoti, dabar jie nebylūs, net bendruomenei menkai žinomi.
Versijų gali būti įvairių, bet bendri kultūriniai universiteto dalykai turėtų būti bendruomenės svarstymo objektas, jie turėtų būti gyvi. Reiktų išleisti knygas apie P. Repšio freską ir R. Gibavičiaus sgrafitus, kad visi žinotų.

D. K. Istorikams turėtų būti įdomi mažai nagrinėta tema apie Stanislovą Moniušką, ilgus metus vargonavusį Šv. Jonų bažnyčioje, o ir apskritai Stepono Batoro universiteto laikotarpis mažai nagrinėtas.

VU laikraščio